Apie knygų vertėjus

Kaip turbūt matėte, niekuomet neužmirštu įrašų apie perskaitytas knygas pabaigoje paminėti konkrečių vertėjų pavardžių. Taip darau neatsitiktinai, todėl šįsyk norėčiau pagrįsti savo pasirinkimą. Portugalų rašytojas José Saramago kadaise įžvalgiai pastebėjo: „Rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai.“ Kiek teko lyginti verstus tekstus su originaliais, tiek pati sau tikindavau, jog bent kol kas vertėja būti negalėčiau, nes akyse mainytųsi autorius su savo idėjomis, savitumu ir aš, negailestingai besibraunanti į jo erdvę. Be to, nereikia nė slėpti – trūksta įgūdžių.

Nors egzistuoja du pagrindiniai vertimo būdai – laisvasis ir pažodinis, bet kokiu atveju per vertimą skaitytojo santykis su parašytu tekstu pakinta. Tekstas užsienio kalba, kurį skaitome savo gimtąja, tai visų pirma vertėjo darbo rezultatas. Nuo vertėjo profesionalumo priklauso ar kūrinys, net ir jį išvertus, išlaikys savo pirminį teikiamą įspūdį.

Pavyzdžiui, Mika Waltari kūryba. Dar pavasarį lankiausi Menų spaustuvės Infotekoje, kur buvo pristatomas šio autoriaus romanas „Sinuhė egiptietis“. Kadangi į pristatymą ėjau jau perskaičiusi romaną, vyliausi išgirsti vertėjos pastabų apie patį vertimo procesą. Gal tai ir nėra įdomu kiekvienam skaitytojui (naudingiausia lingvistui), tačiau susitikime ant iš kartono išlankstytų kėdučių sėdėjo tikrai ne vienas paprastutis suomių rašytojo gerbėjas. Už jo romano „Mikaelis klajūnas“ vertimą 2005-aisiais „Metų vertėjo krėslą“ gavusi Aida Krilavičienė nenutylėjo – norint kuo geriau išversti kūrinį, neužtenka vien tik puikiai mokėti kalbą. Turi nuolat tobulėti: domėtis autoriaus, kurio kūrinius verti, šalimi (kultūra, politika ir kt.), jo gyvenimu. Taip pat versdamas privalai atsižvelgti į teksto ypatumus: sintaksinę, gramatinę struktūrą, prasminius žodžių atspalvius, loginius faktus.

Taigi nieko nuostabaus, kad, išvertę itin sudėtingą knygą, vertėjai patobulėja ir tam tikroje specifinėje srityje: juk šitiek įmantrybių perleidžia per savo sąmonę!

Be profesionalių vertėjų triūso neturėtume begalės ypač vertingų knygų. Tai suprasdama vis atlaidžiau žiūriu į pasitaikančius vertimo netikslumus. Geriausia – neįgudusiam skaitytojui nelyginti visai, nes žinom visi, kad miško gilumoje galima ir grybų rasti, galima ir į pelkę įklimpti. Be to, mano manymu (ir ne tik mano), būtent laisvuoju, ne pažodiniu vertimu perteikiama pati tikriausia originalaus teksto prasmė. Nors atlaidumas „kepėjams“ (verčiantiems kiekybiškai, ne kokybiškai) neturėtų galioti…

Šaltiniai: nuotrauka – www.freedigitalphotos.net