Nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus
Laikas per greitai bėga, kai jo reikia, ir per lėtai, kai kankinamės. Bet iš esmės – tirpte tirpsta. Laikas tirpsta. Netobula.
Ar jūs kada nors galvojate apie neaprėpiamybę? Įmintų pėdų smėly, rankos paspaudimų, bučinių ir apkabinimų, druskos ir cukraus skonio, lipimo laiptais… Apie patirtį ir įspūdžius. Mes tie patys, bet kaskart vis kiti, nes nuolat prausiame nuo savęs išorinį ir dvasinį purvą, bandome išsaugoti tai, kas patinka ir atsikratyti to, ko neapkenčiame. Kartais naiviai tikimės daugiau nei mums gali būti duota, kartais – nuvertiname save, nes bijome sėkmės.
Ir sprausdamasi į šventinius drabužius, kaip tik galiu atsakyti į skaitytojos užsienietės (asmuo šio tinklaraščio šeimininkei žinomas) klausimą rubrikai „Klausk Ligitos“: „Šaunuole mergaite, ar ir toliau išliksi stipruole?“. O atsakymas trumpas: „Žinoma, nes kitaip ir būti negali“.
Kitąmet privalau dar išsamiau apsvarstyti tai, kas įvyksta, nepaleisti pavėjui, nes… Būtų neblogai galiausiai tapti išmintingu žmogumi:)
Su tokia nuotaika žengiu į 2010-uosius (beje, nenumaldomai artėja mano tinklaraščio vienerių metų gimtadienis. Padovanok man dovaną – užsiprenumeruok įrašų RSS. Be abejo, jei dar to nepadarei).
Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“
Jūs lankotės mano asmeniniame tinklaraštyje, kuriame dalinuosi su Jumis savo mintimis, pastebėjimais. Čia taip pat vyksta turiningos diskusijos ir konkursai.
Labai lauksiu ir Jūsų minčių, nesivaržydami* komentuokit, siūlykit įvairias temas. Drauge galim atrast reikšmingų dalykų – nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus. Pradedam paieškas.
* yra papildomų sąlygų:)
Ligita
You visit my personal blog, where I share with you my thoughts and observations. It also hosts rich debates and competitions.
I will wait for your thoughts, feel free* to comment and to offer a variety of topics. Together we can discover important things – from the ground up to the sky. Let’s start the search.
* There are additional conditions:)
Ligita
Zita sausio 2nd, 2010, 9:15 pm
Tai gal aš vis tiktai liksiu prie savo parkavimosi ypatumų. O tai šitas išsiparkavimo būdas manęs ko tai nežavi
Ligita sausio 2nd, 2010, 10:15 pm
Pasiilgau pavasario ir vasaros =( Nenoriu mokytis. Noriu maudytis ir važinėt dviračiu! (bet čia jau krypstu nuo jūsų parkavimosi temos)
Ligita sausio 2nd, 2010, 10:20 pm
Tiesa, aš nesiskundžiu, tik šiaip blevyzgoju. Pavyzdžiui, šiandien mačiau smagumą – visai šalimais namo, kur gyvenu, vaikučiai nuo kalniuko su rogutėmis važinėjo
Zita sausio 2nd, 2010, 10:38 pm
Vaikučiai… rogutė…
Ligita, kas jums pasidarė? Jūs jau didelė, mokslus kremtate. Laikas pamiršti rogutes.
Gerai jau gerai, labai jau aš čia suaugusia ir subrendusia apsimetinėju. Žinote, mes su draugais turime tokį slaptą kalniuką. Na, toki kad žmonės ten nemato. Tai nuvažiuojam, priparkuojam į pagriovi mašinas ir dūkstam kaip mažvaikiai. O paskui vėl solidžiai veidus netaisę grįžtam šlapiom sėdinėm namo. Įspūdžių užtenka iki kitos žiemos. Ir smagiausia tai, kad gi niekas nežino
kreivarankis sausio 2nd, 2010, 10:47 pm
Taigi, t
trūksta jums solidumo, gerbiamosios. Tai jau tikrai…
Zita sausio 2nd, 2010, 10:54 pm
Gerai jau gerai, O ar nepagalvojote gerbiamasis, kad gali būti mes kažkada esame kur nors susitikę ir kalbėjesi visai solidžiai, nes jūs nežinojote apie mūsų svajones apie rogutes
kreivarankis sausio 2nd, 2010, 10:59 pm
Moterys kartais sutinka solidžiai atrodančius kostiumuotus vyrus ir net nežino, kad jie kartais svajonėse nori būti anoms mažais neklusniais berniukais…
Aurimas sausio 3rd, 2010, 12:08 am
Ligita,
Aš ir šiandien važinėjausi su rogutėmis. Tiksliau mano didžiasias roges traukė mašina.
kreivarankis sausio 3rd, 2010, 12:15 am
Aurimai,
kodėl nemiegi?
Ligita sausio 3rd, 2010, 12:38 am
kreivaranki, o kodėl tu nemiegi? Eik gult
)
Bet žinok, Aurimai, tegu atsargiai tave su mašina veža, rogėse sėdintį, nes jeigu tinkamai nesureguliuos greičio, dar imsi ir palįsi po ratais.
Zita, aš tai atsimenu kaip mes su drauge ir broliu ant vadinamojo „gamyklos” kalno Utenoj patamsy buvom pačiuožinėt. Tik ten labai įdomiai virš kalno gatvė. Palaukit… Va, žiūrėkit į paskutinę nuotrauką – http://ligita.xz.lt/namai-namuciai-permaininga-diena-utenoje/ Kairėj pusėj kalnas (nesimato), o gatvė ta, kur demonstruojama. Žodžiu, varėm ir… „Pypt, pypt!” – pravažiuojantys automobiliai. Tikriausiai pasirodėm per dideli
Aurimas sausio 3rd, 2010, 12:39 am
Bendrauju, klaidžioju po internetą.
Beje, kreivaranki, mačiau „facebook“ tavo tinklaraščio fanų puslapį?
Aurimas sausio 3rd, 2010, 12:40 am
Ligita,
Visai šauniai balansavau savo kūną. O kodėl tu nemiegi?
kreivarankis sausio 3rd, 2010, 12:47 am
Aurimai,
aš nelabai moku naudotis facebook. O ką ten apie mane rašo? Šiuo metu biski skaitinėju ir „Dar pažiūrėsim” žiūriu.
Aurimas sausio 3rd, 2010, 12:54 am
Na, tenai tapau jūsų tinklaraščio gerbėju, jei pats suprantu. Ten publikuotas yra vienas įrašas, susijęs su idėjų postumiu. Jei turi „facebook“ sąsają, tai į paiešką įvesk „Naujapilis“ ir pamatysi. O ką skaitai? Filosofiją? Aš padariau įžvalgą, kad visų filosofų blogai yra savotiškai įdomūs.
kreivarankis sausio 3rd, 2010, 12:55 am
Civilinį kodeksą skaitau.
kreivarankis sausio 3rd, 2010, 12:57 am
O kokius žinai filosofų blogus?
Aurimas sausio 3rd, 2010, 12:59 am
Žinau vieną tinklaraštį, kurio autorius studijavo filosofiją. (Lietuviškais tinklaraštis)
O tu irgi studijavai ar ne filosofiją?
kreivarankis sausio 3rd, 2010, 1:01 am
Teko pastudijuot. Tai įmesk nuorodą to žmogaus. Paskaitinėsiu.
Aurimas sausio 3rd, 2010, 1:08 am
O tai baigei tu ją ar ne? Ar teisė tau tapo įdomesniu dalyku?
Tinklaraštis tai gudas.lt
Beje, o tu daugiau skaitai gimtąja kalba parašytus filosofinius tekstus ar užsienio?
kreivarankis sausio 3rd, 2010, 1:11 am
Daugiau lietuviškai. Bet norėčiau kiek grubokai paklausti…tik nesupyk. Kodėl tu klausinėji nuolat tokių nesamonių?
Aurimas sausio 3rd, 2010, 1:18 am
*nesąmonių.
Na, man atrodo visai nebeprasmiai klausimai. Arba klausinėju, nes pats esu kvailys. Nežinau.
kreivarankis sausio 3rd, 2010, 1:24 am
Aurimai,
Nu nepradėk visaip savęs menkinti. Klausiu, nes man ištiesų tavo klausinėjimas atrodo beprąsmis. T.y. kai žmogus, laikantis rankoje pačiūžas, klausia manęs kur yra čiuožykla, man viskas atrodo logiška… bet jei žmogus su pačiūžomis klausia kur yra artimiausias kelias į Afriką, aš nelabai suprantu. Nors iš principo žinau, kad reikia eiti į pietvakarius, bet nuo to niekam ne geriau.
Aurimas sausio 3rd, 2010, 1:30 am
Įdomu. Kažin, ar gerai supratau potekstę, jei ji tokia buvo. Na, pasistengsiu daugiau nebeklausinėti.
kreivarankis sausio 3rd, 2010, 1:34 am
Jei nebeklausinėsi, tai kažin ar gerai supratai. O gal ir potekstės nebuvo
Labanakt
Aurimas sausio 3rd, 2010, 1:37 am
Labos!
Zita sausio 3rd, 2010, 9:15 am
Kartais anksti gultis naudinga ir dėl to, kad neužgriūrų filosofinės nuošliaužos
Kreivaranki, prisiminiau S. Povilaičio dainą: „Jau laikas rimtam būt, jau laikas…”
Gal rimtai jau laikas..? Ligita, gal pabandom surimtėt?
Nors prisiminimai tai patys šauniausi būtėnt iš tokių pakvailiojimų.
Valentinas sausio 3rd, 2010, 9:52 am
O ne! Tik nesurimtėt! Už ką jūs manęs taip nekenčiate?
Zita sausio 3rd, 2010, 10:10 am
Valentinai, o ką siūlai? Yra tik dvi išeitys arba atrodyti rimtai ir paslapčiom nuo kalniukų čiužinėti, arba… viešai čiužinėtis…
TipasK sausio 3rd, 2010, 11:05 am
Zita,
aš taip manau: visų amžių žmonės išdykauja. Gal kiek skiriasi turinys, galimybės, formos, bet kai jei žmogus neišdykauja, t.y. nebežaidžia, jo vystymasis, galima sakyti, sustoja. Žaidimas yra būtina sąlyga tobulėti.
Yra dar vienas dalykas. Kai žmogus tampa paaugliu, daugelis dalykų atrodo hipertrofuotai, nesuprantamai, kartais atsiranda netikėtų fobijų, pradeda slėpti natūralius dalykus. Žaidimas – vienas tų slepiamųjų: „negaliu gi kaip mažas vaikas, kaip tai atrodys”. Kai kuriems taip lieka iki senatvės (dažniau vyrams), stipresniems tai pranyksta. Ir tada skrieja nuo kalniuko barzdoti vyrai, žilagalvės močiutės drauge su vaikais ar anūkais nuo kalniuko.
. sausio 3rd, 2010, 11:20 am
Viskas yra daug paprasčiau
Jeigu mirė, tai ilgam, jeigu durnas – suvisam.
Zita sausio 3rd, 2010, 11:52 am
Ligita!
Matot kas darosi? Taškas mušasi
TipaiK, aš tai vis klausiu savęs, o kodėl mes bijom atrodyt tokie kokie esam? Manau, kad ir Taškas čia stovi su solidžia šypsena, o pas tyliai prisimena savo smagius ir toli gražu ne solidžiai atrodančius pasiautimus.
Šiaip tai būtų įdomu, kad visi ką nors papasakotų ką slepia po ta solidžia išvaizda. Juk nauji metai prasidėjo, tai ir pradedam juos linksmai. A???
Ligita sausio 3rd, 2010, 12:57 pm
Na, nesu solidi, tai kaip ir pasakot nereikėtų. Bet, ai…
Mėgstu šokt pagal muzikos ritmą prekybos centre, pro laiptinės duris dažniausiai išpuolu taip, kad net atrodo pakylu kelis metrus į aukštį (o žiemą kepurė būna su ausimis!), šią vasarą sūpiausi ant tų skrajokliškų sūpynių. Tiesa, jeigu kartais kirbteli mintis: „Ką čia dirbu?”, iš karto turiu paguodą: „Kiekvienas tikras genijus privalo būti naivus.” – F.Šileris.
Aktoriams gerai, kad jie gali kvailioti ir niekas nepalaikys jų psichopatais.
Esu įsitikinusi, kad galima sau leisti žaisti tiek, kiek pavyksta įsijausti vyresniame amžiuje. Pavyzdžiui, nebesugebu atgaivinti lėlių
Rimtai. O juk anksčiau tas jų pasaulis atrodė toks tikras, natūralus, prasmingas. Apkloji iš senos močiutės suknelės iškirptu skiautiniu, prieš tai po galva patiesusi vatos prikimštą gumulėlį ir gerai. Arba banknotai. Iš sąsiuvinio langeliais darydavom litus… Oj, kokie tada turtingi tapdavom! Atsimenu, kad man net sykį toks berniukėlis už tuos litus keliolikai minučių išnuomojo normalų dviratį.
Bet žinot, vaikiški suaugėliai yra juokingi. Dėl to ir gimsta tas poreikis slėptis nuo visuomenės, jeigu nori žaisti.
Beje, kaip manote kodėl vakarėliuose dauguma vartoja alkoholį? Įtemptas gyvenimo tempas sustingdo ir sunku atsipalaiduoti savaime. Sunku būti pakvaišėliu, kai ilgą laiką turėjai talpintis į rimtuolio „drabužius”.
TipasK sausio 3rd, 2010, 1:14 pm
Zita,
kodėl bijome pasirodyti kokiais esame? Psichologai, filosofai čia galėtų nuobodžiais traktatais pasimėgauti, panašiai kaip mūsų teisininkai ar kiti, pasiima kokį paragrafą ir vartalioja kaip kokią karštą žariją ir rungiasi katras įmantriau, išmoningiau. Bet toks žaidimas, vadinamas kažkodėl diskutavimu, tik jiems teįdomus ir nelabai etiškas ir mandagus, nes kiti žiovauja.
O kalbant paprastai, mes visi norime būti savimi, tik ne visiems tai pasiseka. Priklauso tai nuo laaabai daugelio dalykų: kompleksų, išsilavinimo, vidinės laisvės, specialybės, aplinkos, artimųjų, draugų.
Tačiau kita vertus, mes visi pakankamai stipriai esame savimi visada. Net tinklaraščiuose pasislėpę po slapyvardžiais ilgainiui tampame savimi, daug čia neprivaidinsi. Žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai kas nors susikuria personažą kokiai nors paskirčiai atlikti, pvz. reklamai, kokiai minčiai „prastumti” ar pan.
. sausio 3rd, 2010, 1:28 pm
Yla visada išlenda, kad ir kiek besistengta renkantis gražesnę:
http://img0.liveinternet.ru/images/attach/b/3/5/434/5434493_maski.jpg
Zita sausio 3rd, 2010, 1:33 pm
Vaikišką suknutę išaugau, o tie rimtuolio „drabužiai” jau matyt iki merč nesudils
Prisimenu prieš kelis metus vasara, tik su sese tyliai atšventėm mano gimtadienį. Bet vakare taip užėjo noras siausti… Kitą rytą žmonės miestelyje aikčiojo, kokie čia chuliganai sulaužė vaikų supynes. O mudvi kartu su jais sakėm: „A-ja-jai, koks dabar jaunimas”.
Bet įdomiausia tai, kad aš tai galėčiau viešai prisipažinti tai padarius, tik niekas, garantuotai niekas, tuo nepatikėtų.
Taigi, kad tie vaikiški suaugėliai labai juokingi. Bet, žinote, kai kuriems rimtumas labai prie veido netinka. Pavyzdžiui man: jei esu rimta, tai visi klausinėja kas nutiko, ko tokia liūdna. O jeigu mano akys su kibirkštėlėm, tai visiem atrodo, kad man viskas gerai. Žinoma man jau būna gerai, nes jau būnu iškrėtusi kokią nors išdaigą.
. sausio 3rd, 2010, 1:41 pm
Palindo uodas po bobutės sijonu ir įkando į ranką … diedukui.
Zita sausio 3rd, 2010, 1:42 pm
TipaiK, aš tai bandau prastumti mintį, kad reikia varyt į lauką ant kalniuko. O slydės ar rogutės, koks skirtumas.
O dėl baimės pasirodyti tuo kuo esi tai psichologai ko gero čia nebepadės. Aš daug metų studijavau psichologiją, o šiandien visą tai metų į šiukšlyną. Nes pamačiau, kad žmonių pasmerkimas yra ta jėga prieš kuria su psichologija, filosofija ar dar kokiu mokslu neišstovėsi. Čia jau reikia turėti tvirtą atramą.
Zita sausio 3rd, 2010, 1:43 pm
Taške, kaip Naujus sutikai, kad toks iškalbingas
TipasK sausio 3rd, 2010, 1:46 pm
Viskas labai priklauso nuo aplinkybių. Pamatę suaugusį smėlio dėžėje nustebtų ir vaikai, tačiau suaugėlis tą pačią pilį statantis dėžėje su sūnumu ar anūku – niekas net dėmsio neatkreiptų, netgi pasidžiaugtų, koks geras tėvelis.
Rolandas sausio 3rd, 2010, 1:48 pm
Būti savimi, kada galima būti savimi,sugeba kiekvienas. Daug nereikia. Ryte užsidedi kaukę, dienos bėgyje kaitalioji jas, o vakare nusimeti ir būni savimi:)
Sudėtingiau yra su teise būti savimi tuomet, kuomet tik panorėsi, būti savimi visur ir visada. Šią teisę reikia užsitarnauti ilgu darbu arba paimti ją jėga. Tiesa antruoju atveju yra didelė, beveik šimtaprocentinė tikimybė, patirti daug „nuostolių” iš aplinkinių.
Bet kuriuo atveju asmeniškai man yra daug labiau suprantamesnis, priimtinesnis ir simpatiškesnis tas, kuris per daug nesukausto savo tikrojo veido, neslepia jo vien dėl to, kad bijo „ką žmonės pasakys“ ar „kaip tai jo ateities karjeroje atsilieps“. Intuityviai labiau pasitikiu tokiais truputį „kreizais“, kurie vėluoja, pažada ir nepadaro ir pan., kurie „nesurimtėja“:)
TipasK sausio 3rd, 2010, 1:58 pm
Na, gerai, „gyvasis klasikas” Juozas Erlickas – kaukė ar natūra? Kas atsakys?
Rolandas sausio 3rd, 2010, 2:03 pm
Tai tiesiog kūryba, darbas ir pajamų šaltinis.
Zita sausio 3rd, 2010, 2:06 pm
Rolandai, prisiminiau tokią skaitytą istoriją:
Dzenbudizmo meistras turėjo šimtus mokinių. Kuomet reikdavo melstis, visi jie melsdavosi, išskyrus vieną, kuris beveik visą laiką praleisdavo būdamas girtas. Bėgo metai, mokytojas seno ir pavyzdingiausi mokiniai vis garsiau pradėjo spėlioti, kas gi bus naujasis lyderis, kuriam bus perduotos didžiausios paslaptys.
Mirties išvakarėse mokytojas pasikvietė girtuoklį mokinį ir būtent jam patikėjo slaptąsias savo žinias. Likusių pasekėjų gretose prasidėjo didžiulis pasipiktinimas. „Kokia gėda!” – šūkavo jie, – „Mes turėsime dabar pašvęsti save netikram meistrui, kuris net nesugeba mums prilygti!”
Išgirdęs jų klegesį, mirštantis meistras atsakė: „Aš galėjau perduoti šias paslaptis tik tam žmogui, kurį gerai pažįstu. Visi mano mokiniai yra baisiai dori ir rodo tik savo gerąsias savybes. Tai pavojinga, nes atrodantys dorais, paprastai tuo užmaskuoja savo tuštybę, išdidumą ir netoleranciją. Būtent todėl aš ir pasirinkau tą mokinį, kurio trūkumus mačiau geriausiai.”
Rolandas sausio 3rd, 2010, 2:18 pm
Zita, pasakysiu nekukliai, aplinkinius matau dzenbudizmo meistro akimis:)
Valentinas sausio 3rd, 2010, 2:20 pm
Kaukė, kurią nešiojame ir yra tikrasis mūsų veidas. Tiksliau, už kaukės nieko nėra, tik tuštuma.
. sausio 3rd, 2010, 2:21 pm
Ne kožnam pabažnam Dievo š… uostyti.
Bravo Rolandui ir Zitai, kažkas panašaus į įdomią diskusiją
Rolandas sausio 3rd, 2010, 2:22 pm
Valentinai, dėl tuštumos nesutinku. Sakoma, kad giliausias žmogus būna tuomet, kai jis vienas. Pabandyk, tuštuma tikrai kitaip atrodo.
. sausio 3rd, 2010, 2:24 pm
Užklydo mintis galvon ir nieko neradus – išklydo
Zita sausio 3rd, 2010, 2:41 pm
Taškas, man susikaupt neleidžia
Rolandai, į save labai pavojinga žiūrėti, reikia stiprių nervų.
Valentinai tu tik nežiūrėk į tą tuštumą, kartais iš ten vilko akys pažvelgia.
Kur Ligita, ko man nepadedate. Mūsų diskusijų vežimas jau į tuštumas griūna. Ar atsiras kas nors, kas pagaliuką pakištų po riedančio vežimo ratu.
Bet atrodo, kad tai tik šauksmas tyruose.
Rolandas sausio 3rd, 2010, 2:50 pm
Ligita sako:”…aktoriams gerai, kad jie gali kvailioti ir niekas nepalaikys jų psichopatais…”.
Čia ir prasideda viskas…, kuomet žmogus pradeda galvoti, kad jam negalima kvailioti, nes jis yra ne aktorius ar dar kas nors, ar jau kas nors…
Ir visai nejuokingi tie vaikiški suaugėliai. Svarbu tik kvailioti nuoširdžiai, kaip vaikui, natūraliai. Ir nesidairyti aplink “ką kiti pasakys”, nes pagavus tokį kvailiojančio suaugėlio žvilgsnį, jau gali pasidaryti ne tik juokinga, o ir žiauriai liūdna. Visų pirma jam pačiam.
Juk taip paprasta ir visiems žinoma, kad viskas kas gera ar bloga, slypi ir ateina iš mūsų vidaus (todėl ten tikrai ne tuštuma).
Tad kuo mažiau reikia dairytis į aplinkinius ir pro laiptinės duris išpuldinėti taip, kad net atrodytų jog pakyli kelis metrus į aukštį, o žiemą nešioti kepurę su ausimis:)