20102

Laikas per greitai bėga, kai jo reikia, ir per lėtai, kai kankinamės. Bet iš esmės – tirpte tirpsta. Laikas tirpsta. Netobula.

Ar jūs kada nors galvojate apie neaprėpiamybę? Įmintų pėdų smėly, rankos paspaudimų, bučinių ir apkabinimų, druskos ir cukraus skonio,  lipimo laiptais… Apie patirtį ir įspūdžius. Mes tie patys, bet kaskart vis kiti, nes nuolat prausiame nuo savęs išorinį ir dvasinį purvą, bandome išsaugoti tai, kas patinka ir atsikratyti to, ko neapkenčiame. Kartais naiviai tikimės daugiau nei mums gali būti duota, kartais – nuvertiname save, nes bijome sėkmės.

Ir sprausdamasi į šventinius drabužius, kaip tik galiu atsakyti į skaitytojos užsienietės (asmuo šio tinklaraščio šeimininkei žinomas) klausimą rubrikai „Klausk Ligitos“: „Šaunuole mergaite, ar ir toliau išliksi stipruole?“. O atsakymas trumpas: „Žinoma, nes kitaip ir būti negali“.

Kitąmet privalau dar išsamiau apsvarstyti tai, kas įvyksta, nepaleisti pavėjui, nes… Būtų neblogai galiausiai tapti išmintingu žmogumi:)

Su tokia nuotaika žengiu į 2010-uosius (beje, nenumaldomai artėja mano tinklaraščio vienerių metų gimtadienis. Padovanok man dovaną – užsiprenumeruok įrašų RSS. Be abejo, jei dar to nepadarei).

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“