Pastaruoju metu prenumeruojamų tinklaraščių srautas mane džiugina vis mažiau – įrašų beveik neliko! Arba aš prenumeruoju ne tuos, arba kažkas iš tikrųjų vyksta su tinklaraštija. Manau, kad vis dėlto antras variantas panašiau į tiesą, nes toks vangumas prasidėjo visai ne plevėsiškąją vasarą, o kur kas anksčiau. Nejaugi kadaise per „Login“ konferenciją nesikuklindamas išrėžęs, kad tinklaraščių laukia lėta mirtis, Simonas Bartkus buvo teisus? Tąkart daug kas turbūt tyliai sukrizeno į kumštį išgirdęs tokius žodžius, nenorėjau tikėti ir aš, bet kai patenki tarp dienos geriausių, kurių iš viso penki, imi kuo natūraliausiai svarstyti: „Ar tai ir viskas, ką turime?“. 

O užsukus į kitą turinio agregatorių supranti, kad tinklaraštija – tai Andriaus Užkalnio sinonimas.

Ir kaip neįdomu iš tikrųjų… Galima būtų sakyti, kad senieji užleidžia vietą naujiems, bet tai būtų ne visai tinkama išvada, nes kiek tenka pastebėti sėkmingai ilgus metus gyvuojančių kompanijų, neiširstančių santuokų, neišskiriamų draugų, juos vienija entuziazmas ir gebėjimas kaskart kažkuo sudominti ir nustebinti. Taigi dauguma pasitraukusių, mano manymu, tik parodo savo požiūrį į darbą.

Aš irgi dažnai tingiu rašyti, bet kai kone kasdien jau ketvirtus metus į tinklaraštį vaikšto tie patys žmonės šio to ieškodami, kažkaip nesinori jų apleisti.

Aišku, nemažai turinio nugriebia žiniasklaida sugalvojusi tokius projektėlius kaip: „Delfi Pilietis“ , „Įkrauk 15min.lt“, bet nejaugi negalima visko suderinti?

Retorinis klausimas pabaigai sveikinant visus su Tarptautine tinklaraštininkų diena!

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“