Nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus
Rytas… Švarinimosi akcija „Darom 2009“… Ir ką jūs manot – joje aš! Taip taip, teisingai perskaitėt, vargais negalais įveikiau savo tingulį ir nupėdinau tvarkyti gamtos. Tiesa, šiek tiek vėlavau (visgi žinot – tingulys ir yra tingulys), bet dėl to išvaryta nebuvau.
Paprasčiausiai atsidūriau ant Tauro kalno, ten išvydau būrelį žmonių, prie kurių prilėkiau, ir gana greitai iš vieno smagaus vaikinuko gavau darbo priemones – du šiukšlių maišus ir pirštines.
Kibau į darbą. Iš pradžių atrodė, kad viskas labai gražu, puiku, nuostabu ir tvarkytis nė nereikia, tačiau taip maniau, kol neįlindau į glūdumas. Ir ko tik ten neradau! Buvo butelių, tuščių kečupo indelių, aibės cigarečių nuorūkų, netgi radau panaudotų švirkštų, visokių dokumentų nuotrupų bei baudos kvitų. Žodžiu, marga x)
Išvadas padariau tokias:
- baudos kvitus ir pan. mėto įniršę žmonės daugmaž su tokia mintim: „Oh jūs! Dar man už kažką pinigus mokėt? Turėkitės!“
- švirkštai, alkoholio buteliai – ypač tamsi pusė… Iš tikrųjų nesitikėjau rasti tiek daug švirkštų ir adatų. Tai rodo apie tam tikros problemos egzistavimą.
- tuščios maisto pakuotės – žinom žinom pramogas ir visa kita, bet… Pasirodo, kad išmetus nors menką indelį jis niekur nedingsta.
Mano patirties švarinimosi akcijoje minusai:
- įsipjoviau pirštą
- kartelį įsmukau į sugrėbtų lapų krūvą
- nepamiegojau iki 12-13 h dienos
Pliusai:
Tiesą sakant, manau, kad ši akcija vienas didelis pliusas. Nė trupučio nesigailiu sudalyvavusi, nes:
- Galėjau tvarkytis tiek laiko, kiek norėjau
- Teritorija arti namų
- Tikriausiai per pora darbavimosi valandų truputį įdegiau veidą;)
- Pakvėpavau grynu oru, sutikau bendraminčių
- Nudžiugau, kad kai kurie tėvai nuo mažumės ugdo savo vaikus būti tvarkingais, nes mačiau kaip tvarkėsi mama su kokių penkerių metų berniuku
- Supratau, jog jeigu žmonės sako „Darom!“, vadinasi ir DAROM.
- Na ir dar šiek tiek juokelių… Kai lindėjau kažkur tarp medžių mane pasigavo „Lietuvos Radijo“ žurnalistas ir pakalbino. O štai kai kas ne per seniausiai pranešė, jog mane jau girdėjo per radiją besidalinančią savo nuomone! Be to, namo parsinešiau pirštines. Išsiploviau. Pasidžioviau. Turėsiu kitiems metams;)
Apskritai tai geriausia neprišiukšlinti. Įsitikinau tuo pati. Nenumesi – nereikės pakelti. Labai nuoširdžiai viliuosi, kad kitąmet žmonės tiesiog skriste skris į šią akciją. Gi linksma!x)))
Jūs lankotės mano asmeniniame tinklaraštyje, kuriame dalinuosi su Jumis savo mintimis, pastebėjimais. Čia taip pat vyksta turiningos diskusijos ir konkursai.
Labai lauksiu ir Jūsų minčių, nesivaržydami* komentuokit, siūlykit įvairias temas. Drauge galim atrast reikšmingų dalykų – nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus. Pradedam paieškas.
* yra papildomų sąlygų:)
Ligita
You visit my personal blog, where I share with you my thoughts and observations. It also hosts rich debates and competitions.
I will wait for your thoughts, feel free* to comment and to offer a variety of topics. Together we can discover important things – from the ground up to the sky. Let’s start the search.
* There are additional conditions:)
Ligita
Valdas K balandžio 19th, 2009, 11:30 am
Šaunu
Lietuvos internetinė erdvė palengva virsta šiukšlynu | Asmeniškai objektyvu. Kodėl gi ne? balandžio 19th, 2009, 12:01 pm
[...] Nuotrauka: Ligi Dangaus [...]
. balandžio 19th, 2009, 12:39 pm
„Kuo žmogui mažiau reikia, tuo jis laimingesnis.”
Įdomi, bet vis tik ginčytina mintis, paimta iš Lauros internetinio psl.
Jeigu kalbama apie daiktus, gal ir tiesa, asketai tiek nešiukšlina, bent jau miškų.
Prieš keletą dienų A.Račas išsišaipė iš Teišerskytės, kuri sakė „Nes tik kultūringas žmogus vartos taupiai ir tikslingai „
Ligita balandžio 19th, 2009, 2:38 pm
Šią mintį galima praplėst ir taip: „Kuo žmogui mažiau reikia, tuo jis laimingesnis. Tai reiškia – jeigu žmogus turi mažai ir vis tiek išlieka laimingas, vadinasi jam užtenka minimumo.” Bet čia nebūtinai norėta tai ir pasakyti. Gal paprasčiausiai kai kurie žmonės turi mažai, jiems gerai, šaunu. Tačiau tuo pačiu jie sieks ir kažko daugiau. Ar ne taip? Nors net nežinau, susipainiojau
Apie kultūros svarbą ir reikšmę įmanoma daug kalbėti ir, manau, nuomonių būtų įvairių
Žinai, Taške, aš dabar galvoju: „Hm, gal kitąmet su manim į talką lėks būrelis žmonių?” Na bent fantazuot gi niekas nedraudžia x))
Valdai, tikrai, kad šaunu. Tiesiog… Džiaugiuos dėl savo žygdarbio! B)
Fredis* balandžio 19th, 2009, 2:59 pm
Kategoriškai nesutinku mintimi, citata dėl poreikių mažumo ir žmogaus laimės tiesioginio ryšio.
Kuo žmogus primityvesnis, tuo jam mažiau reikia. Mažiausiai reikia valkatai, sugyvulėjusiam žmogui.
Kitas kraštutinumas – daiktų, pojūčių, potyrių gausa, manija, neatsirenkama kas svarbiausia, žmogus tampa “išsibarstęs”, daug plėšosi, o gyvenimas taip ir prateka pro šoną jo nepastebėjus ir neišgirdus.
Gražiausia, prasmingiausia yra geri nuveikti darbai, profesija, žinios, jų rezultatyvus pritaikymas visuomenei, artimas draugas (-ė) ir buvimas kartu su savo gyvenimo pakeleiviu.
Kiek jiems reikia ir ką jie gali duoti – jie patys ir nusprendžia. Vieni žmonės – labiau egoistiški, kiti – labiau altruistiški, vieni gali duoti daug, kiti – tik kenkti. Blogos mitys, neatsakingas žodis – irgi kenkimas.
. balandžio 19th, 2009, 3:34 pm
Fredi*: „Kuo žmogus primityvesnis, tuo jam mažiau reikia”
Žiūrint ko, jei daiktų- tai ne visada taip. O ir ne tik apčiuopiamo – daiktų – dar pvz. šlovės arba „ŠLOVĖS”…
Juk Pinkevičiui užtektų turėtos raudonosios ferariukės, ne – dar prireikė respektabilaus Bentlio ir pan… O tam Harvardui ar Pilveliui -prezidentinių rinkimų . Etc.
Ligita balandžio 19th, 2009, 3:40 pm
Fredį aplankė įkvėpimas
Žinai, daugumai tavo minčių nedrįsčiau prieštarauti, bet pripažink, kad turėti daug poreikių nėra jau taip lengva. Tiksliau – kartais dėl jų imi ir pagalvoji: „Velniava, ot būtų gerai, kad man nieko nereikėtų.” Tačiau čia ir kyla dilema: ar gyvenimas duotas tam, kad viskas eitųsi tik kaip sviestu patepta? Ką tada reikštų pergalės skonis?
Dėl to ir atsiranda įvairūs žmonių sluoksniai – turintys mažiau ir turintys daugiau. Tie mažiau turintys, kaip sakei, valkatos veikiausiai tokiais tapo todėl, kad neištvėrė. Žaidimo, vadinamo gyvenimu. Pasakė sau: “Kuo žmogui mažiau reikia, tuo jis laimingesnis.” ir… Tuo patikėjo. Arba ne, tik užmerkė akis.
Deja, Taškas minėjo asketus. Hm, gal jie pajunta nušvitimą susitvardę, betarpiškai užgniaužę gyvenimiškų malonumų poreikį?
Man garantuotai gresia papult į tavo minimą kraštutinumą, nes man rūpi viską aiškintis ir plėtotis
O čia tau pora galingesnių minčių mestelsiu, kaip tik skaitau vieną žurnalą ir man pasirodė verta dėmesio:
„Pasaulyje klesti tie, kurie nesėdi vietoje, bet ieško sau palankių aplinkybių. O jei tokių aplinkybių neranda, tai patys jas susikuria.” – rašytojas Bernardas Šo
Ir dar apie laimę, bet kitaip:
„Laimingas tas, kuriam pasisekė pajausti geriausia ir blogiausia, ką gali pasiūlyti likimas. Tas, kuris šaltakraujiškai iškentėjo likimo smūgius, nebijo nesėkmių.” – Seneka
Sutinku su Tašku dėl daiktų. Tiksliau, dažnai materialūs žmonės leidžia sau per daug išpaikti.
Fredis* balandžio 19th, 2009, 4:18 pm
Bandysiu užstoti L.Pinkevičių.
Verslo logika truputį kita nei eilinių tarnautojų, smulkaus vidurinio sluoksnio, ar plebėjų. Versle būtinas irgi tam tikras „protokolas” – brangus laikrodis ant riešo, visada balta standi apykaklė ir atitinkamos klasės, markės automobilis, gali būti Bentley, ar Maybach. (Uspaskich važinėjo 7 klasės BMW)
Būti kandidatu į Prezidentus – saviraiškos būdas, Pilvelį puikiai suprantu. Yra grupė žmonių, kurie savęs klausia:
mano kitaip ir neįvertina tavo gebėjimų ir sugebėjimų.
– kas kitas jei ne AŠ?
AŠ sugebu, AŠ geriausias, AŠ galiu, Aš privalau tai padaryti.
Ką padarysi, kad rinkėjai
Demokratija. Paksas pabandė ir tapo …
. balandžio 19th, 2009, 6:45 pm
Manau, jog suprantu, jog verslininkams mūsuose pagal „protokolą” privalu daug kas, nors, kaip ir visi nevykėliai, manau- jų vietoj elgčiausi kitaip. Tokiu „disidentu”
būčiau.
Pinkevičiaus geras skonis, vien dėl angliško auto…Pamenu, Dargis iš pradžių važinėjo Jaguaru, ne tuo naujamadišku, o klasikiniu- kaip Kaušpėdo- tik vyšniavu kažkodėl.
Anos krizės metu nusipirkau laikrodį, tokį, kaip visada mėgau – keturkampį. Šis – romėniškais skaitmenimis, tikro sidabro korpuse, taigi, neblizga, juoda matinė odinė apyrankė, na, vienžo tokį daugmaž „aristokratišką” standartą.
Per šitiek metų tik du
žmonės pripažino, kad tai geras skonis:
Akropolio laikrodininkas -” Tai išeiginis, tik teatran… Tamsta, netinka kasdien tokį…už tai prisirinko dulkių…Ką, ir garaže?!”
Amsterdame, bendrakeleivio jaunai žmonai, su kuria atsirado abipusė simpatija, jokių flirtų…Jos vyras, demonstravimo salone ekskursantams, specialiai prisėdo šalia ir pabrėžtinai ilgai rinkosi laikrodį su vienu ar keliais briliantais. Nemėgstu žeminti žmonių, bet čia gi vyras, taigi – patinas, tai nekaltai paklausiau pristatančio :
-O už šį – mano, kiek duotumet savųjų, blizgančių briliantais?
Stojo nejauki tyla, ir man nefain išsišokimo… Apžiūrėjęs, jis sako:
-Mesje, mes nekeičiame, bet manau gal du…
Taip ir nesužinojau, ar man tokį komplimentą pasakė tas išeivis iš Rusijos, pajutęs bendrą mūsų abiejų stilių, ar iš tiesų kainos tokios…
Laikrodis tai POLJOT, su užrašu lotiniškom raidėm, tik stilius a la cardin, kainavo tada gal 400 Lt.
Išvada tokia: kiekvienam daiktui tam tikra aplinka, kitaip pižonizmas.
Ligita balandžio 19th, 2009, 8:58 pm
Fredi, žinom mes tą L. Pinkevičiaus verslo logiką… Prie ko ji privedė…
Man tai šita logika klaikiai nesuprantama. Neva, jei atrodysi prasčiau už kitus pasiturinčiuosius, tai vadinasi tavęs nepriims į savo tarpą?
O kaip tau tarkim kokios Paris Hilton taktika kasdien rengtis vis naujais drabužiais? Ar tai labai logiška ir žūtbūt reikalinga?
Aš už tai, kad viskas būtų skoninga ir tau pačiam priimtina. Kaip sako Taškas: „Kiekvienam daiktui tam tikra aplinka.” Aišku, nepriklausau milijonierių kastai, ką čia galiu kalbėti, man tik užsičiaupt ir slėptis po lapais
Cha cha, kaip būtų įdomu gyvai pamatyt Tašką! Ir tą jo „aristokratišką” laikrodį!! O šiaip jei tai tikra istorija, tai pamokanti, sakyčiau.
Ir šiaip pabaigai tokia mintelė (pati sugalvojau): „Tobulink savo vidų ir į išorinį apvalkalą daug investuoti nereikės.”
Fredis* balandžio 19th, 2009, 10:39 pm
Dabar visiems verslininkams nelengva, jei koks nors prašmatnus Bentley dabar stovi garaže, tai nereiškia, kad ši prabangi transporto priemonė yra biznio nesėkmės priežastis.
Laimutis, Ignas Staškevičius, Žilvinas Marcinkevičius, Bronislovas, Robertas Dargis, Arvydas Avulis, pieno perdirbimo įmonių vadovai yra lietuviško verslo žiburiai.
Niekada neteisk ir nebūsi teisiamas.
Ką mes apie juos žinome? Kad jie išlaidauja, pramogauja, puošiasi, linksminasi pagal savo pajamas?
Fredis* balandžio 19th, 2009, 10:56 pm
P.S. labai patiko pasakojimas apie laikrodį POLJOT Amsterdame.
Ligita balandžio 20th, 2009, 12:06 am
Baik tu, aš tikrai neteisiu, tiesiog garsiai svarstau
Na man atrodo, kad tuos milijonus sukrauti velniškai sunku, o juos išlaikyti dar sunkiau. Be to, kad tie milijonai atsirastų, turi veikti milžiniška sistema, vadinasi ne vienas tu, bet ir kiti žmonės. Tad ir už juos iš dalies esi atsakingas. Puikybė – slidus reikalas.
R.Medinis balandžio 20th, 2009, 8:20 am
Aš tai nenorėčiau sutikti p. „Taško” gyvai.. Manau užtektų vieno jo žudančio žvilgsnio, kad suprastum savo apgailėtiną menkystę, laikrodžio visišką netinkamumą aplinkai, stiliaus neturėjimą ir begalinės kvailystės ir beskonybės gilumą savo viduje. Mikčiodamas sakytum laaba diena (tęsdamas pirmus skiemenis) ir galvotum, o velnias juk reikia sakyti laba diena (kirčiai gale). Ne… jau geriau virtualiai prisilesti prie meno ir skonio korifėjų, godžiai sekant netyčia numestomis nuorodomis ir jas išsaugant, kad vėliau galėtum kam nors nusiųsti kaip savo …
Ligita balandžio 20th, 2009, 3:08 pm
R.Medini, o gal Taškas nėra jau toks rūstus? Skaitei kokį man sveikinimą įdėjo? Per kompiuterį jo POLJOT laikrodžio, sulaižytų plaukų ir kelnių su kantais nesimatė, bet žmogus visvien pasistengė