vasarejimas1 Keturios paros, 96 valandos, 5760 minutės, 345600 sekundės… vis mažėja… mažėja… Ech, tenorėjau pasakyti, kad liko tiek nedaug iki oficialaus karštybių, nuogybių, garbanų plėvesavimo, minčių nesikoncentravimo sezono – vasaros. Beje, man ir dabar mintys krypsta ne ten, kur reikia, sapnuoju, jog jau egzaminų sesija baigėsi ir esu laisva kaip dangaus mėlynėje skraidantis taikos balandis. Prekybos centre galiu vaikščioti užsimerkusi, nes tiksliai žinau, kad visvien pasieksiu ledų šaldytuvą, ausinukų nereikia, nes noriu klausytis kaip skamba gamta, spintoj užtinku save intensyviai nardančią po margų vasariškų marškinėlių ir šortukų skyrių (cha cha, skyreliukėlį…). Oh, oh… Va, norit papasakosiu gerą metodą drabužiams džiovinti? Pasikabinkit savo drapanėlę (-es) ant pakabos, prisėlinkit prie lango (pageidautina, kad būtų atidarytas, nes kitaip už pasėkmes neatsakau) ir sunkiai tvardydami juoką pritvirtinkit drabužį kyboti ant lango krašto – na, kad lauke aiškiai matytųsi, jog kažką džiovinat. Išbandyta. Veikia. Mano šlaput šlaputėlė suknelė tapo beveik sausa vos per dvidešimt minučių;)

P.S. Matot, kas su manimi darosi? Tai aš keikiuosi, tai dėstau tam tikrus metodus. Diagnozė – vasariškas beprotizmas. Pasitaisysiu? Na na na…

P.P.S. Ei, ar būtų norinčių kada atlėkt pas mane į sodą Utenoj? Taip, tą apleistąjį… Gi po truputį tvarkausi. Klausiu rimtai, tik transporto nesuteikčiaux))