Dėl liūdesio nesuplanuoto, akimirkų, pasibaigiančių iš tiesų nespėjus nė mirktelėti ar užsitęsiančių iki klampiai lipnios begalybės, kinkavimo apglėbus rankomis kelius, ieškant žodžiais prasmės, kuriai perteikti viso gyvenimo neužtenka, neužtenka nei dienos, nei nakties, nes tarp triukšmo, žmogiškų ritualų pasiklysti lengva, save išsaugoti sunku, sunku kaip ir laiką, tirpstantį kas sekundę, kas minutę, kas ketvirtį, pusę valandos, paromis, savaitėmis, mėnesiais, metais nykstantį ir išnykstantį, nepaliekantį nieko daugiau negu reikia, tik mažiau negu nori, nesupranti, kas lieka Tau, trokštančiam daugiau nei gali turėti šią akimirką, kai pro pravirą langą skverbiasi keistos pavasario dienos vėjas, pamažėle judinantis žaliuojančius medžius, už kurių stūkso kalnas, šimtai kalnų, rodos, nė neketinančių pasiduoti mūsų kasdienybės chaosui ir norams, tokių mechaniškų ir verčiančių kažkam tarnauti, nes tiesiog privalai kažkam tarnauti, visai nesvarbu esi gebantis priešintis ar ne, ar Tavo sąmonė gyvybinga, ar Tavo mintys kunkuliuote kunkuliuoja iš besaikės aistros nulemtų motyvų išsiveržti, sukurti tai, ką gali geriausio (juk gali?). Tu – toks besaikis ir tuo pat metu tylus. Niekas šiaip ar taip nė netrokšta išgirsti Tavęs, Tavo nesaikingumo, tad, sakau, gal neverta vargintis spėliojant apie Tavo sielos gyvastį.

Sąsaja

Bet, leisk, dar šį bei tą pridursiu… Velniai nematė (ar vis dėlto matė?). Tuščia jų. Kvėpuoju, kol gyvenu. Gyvenu, kol kvėpuoju. Džiaugiuosi ir merdėju. Visko užtenka, kartais pritrūksta. Žmogiška. Pernelyg. O kai noriu išreikšti tai, ką jaučiu, ima atrodyti, kad žodžiai, lendantys į galvą, ne mano. Tai iš kur jie? Kieno? Ar sutinki laisva valia atiduoti savo žodžius? Kas aš esu? Tavieji žodžiai ir veiksmai ar manieji? Kaip viską susieti? Painu. Klampiai. Lipniai. Tad kvėpuoju.

Ir Tu… Kvėpuok. Nors visko užtenka, o kartais pritrūksta.

Šaltiniai: paveikslėlis – www.redtedart.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“