Mano mielas, neramus, bet toks tylus, pakankamai kantrus bičiuli, jautrusis nuodėmklausy, šią naktį kai šiaurys vėjas langus košė kiaurai, anglys iš krosnies pažiro po visą kambarį ir susiūbavusi šluota nukrito ant žemės, pakvipo artėjančiom permainom. Jau matau, kaip savo surakintom lūpom žiojiesi sakyti – pavasariu pakvipo, nes paukščiai po langu ir keli, vis ratus aplink namus sukantys, it po apžvalgos aikšteles bešlitinėjantys rausvo plauko katinai tai pranašauja, bet ne, ne tik pavasariu. Sielos pavasariu – būtų kur kas tiksliau. Norisi lyg Kristupui Kolumbui atrasti dar vieną Ameriką, iš naujo įsitikinti, kad žemė apvali ar savarankiškai, neturint tinkamų įgūdžių vėl klonuoti avelę Doli. Ar bent kažką panašaus. Iš tiesų… Nors net atsukusi Tau nugarą jaučiu Tavo prunkštimą į suledėjusį kumštį. Pamanyk tiktai – prunkšk, kiek telpa, vitaminas C nepakeičiama duoklė Tavo gerai savijautai. Bet juk… Žmoguje nuo pat gimimo slepiasi tiek daug vidinių galių keisti ir keistis, tiek džiaugsmo. Kur visa tai dingsta paskui? Ką? Kur dingsta? Kur dingsta tas gebėjimas džiaugtis durų varstymu keliskart per dieną, žaidimu su televizoriaus pulteliu išlaužiant mažų mažiausiai penkis pačius reikalingiausius mygtukus, dešimtimis variantų pastatyti namą (iš smėlio ir vandens, iš sulčių pakelių, iš degtukų dėžučių, iš kėdžių ir apklotų, susegtų spalvotais mamos skalbinių segtukais, medyje, spintoje, rūsyje…), juoku iš savo paties juoko skambesio? Ūgteli ir atrodo prieš savo valią esi įtraukiamas į nelaimėlių pasaulį.

Sąmyšys po tiltu

Ką ten įtraukiamas, esi iš anksto tam ruošiamas. „Nepasitikėk nepažįstamais.“, „Jei nevalgysi manų košės, ateis laumė ragana ir išsiveš Tave į mišką!“, „Kiti vaikai visai kitokie, o Tu…“ – tokių ir panašių frazių virtinė lydi vaikystę. Rezultatas – bailus suaugėlis, kuriam reikia saugotis priešų, už kiekvieno kampo tykančių pavojų ir pačiam savęs. Žinai, atsiverčiau pirmąją šių metų dieną naujienų portalą, matyt, tikėdamasi kažko ypatingo, bet gavau „Naujuosius, kuriuos pasitinkame pakilusiomis kainomis“. Aišku, sumojau, kad artėja galas, tučtuojau peržvelgiau savo pajamų bei išlaidų suvestinę ir ėmiau įnirtingai svarstyti kaip kuo subtiliau susiveržti diržą, kad po to dar būtų įmanoma kvėpuoti. Susiveržusi, nuėjau persimesti keliais žodžiais su rimtais žmonėmis. „Girdi, piliečiai ruošiasi skelbti streiką, nebepragyvena…“ – buvau greitai informuota. Suprask, kad, gink Dieve, nespėčiau pasigrožėti tokiu visai nieko diržu, kuris man patinka, nuotaiką atitinka, be abejo, visada yra kur tobulėti, bet šiaip daugmaž atrodo gerai. Velniop, galiausiai nesusilaikiau ir, užuot liejusi įtūžį streike, nusprendžiau sukelti sąmyšį po tiltu – paberti po juo kelis kilogramus miltų, visa apsibarstyti jais ir tol šokti šlakstydamasi gazuotu mineraliniu vandeniu, kol permirksiu kiaurai. Vėliau visa tešluota grįžti namo ir pameluoti, kad kaip pagrindinė streiko organizatorė buvau išvoliota tešloje. Bet kur Tau, sprendimas ir liko sprendimu – tai taip infantiliška ir klausimai „kažin kiek kilogramų miltų bei gazuoto mineralinio vandens litrų man reikės ir kiek visa tai kainuos“ iki šiol ramybės neduoda. Tik girdžiu, kaip vidinis neklaužada jau kužda į ausį: „Nebebus kitos tokios dienos kaip ši. Nebus. Gyvenk. Improvizuok.“. Gerai, niekšeli, įtikinai (jautrusis nuodėmklausys turbūt jau nė nebeturi ką pridurti). Aš vis vien sukelsiu savąjį sąmyšį po tiltu.

O ar Tu pasiruošęs savajam?

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“