Kadaise linksmai analizavęs gretimo tinklaraščio dramas (net patekusias į alfą) bei maniškiame gvildenęs dramblių mėlynumą, poetas R. Medinis grįžta su nauju kūrinėliu, kurį pristato taip:

„Kadangi visų visuomenės ir valstybės bėdų pagrindinė priežastis yra abejingumas, abejingumas šalia esančiam žmogui, bendrapiliečiui, abejingumas bendruomenei ir t.t., visus kviečiu kilti į kovą su šiuo žalingu reiškiniu. O tai reiškia ne tik pačiam būti aktyviu, pilietišku visuomenės nariu, bet savo teigiamu pavyzdžiu patraukti paskui save draugus, pažįstamus ir aplinkinius. Čia gali prireikti visų įmanomų agitavimo formų, tame skaičiuje ir literatūrinių…“


KREIPIMASIS Į ABEJINGĄJĮ DRAUGĄ

Nelįsk šiandien į akis
Neduok kvailų klausimų
Netrypčiok – aš susinervinęs.

Nenoriu aš nieko žinot
Neduosiu tau nieko, atstok
Neerzink – aš susikrimtęs.

Man rūpesčiai slegia pečius
Aš Lietuvą gelbėt ruošiuos
Nepertrauk – aš susijaudinęs.

Nei dirbt negaliu, nei miegot
Man šalį vėl reikia dabot
Ar supranti? – aš įsiaudrinęs.

Tėvynė vėl šaukia vaikus
Į kovą prieš pančius sunkius
Ko stovi čia toks išsičiustijęs?

Strategiją, viziją klok
Daryk ką nors – nemiegok
Nors kartą padėk nesismulkinęs.

Rašyk komentarą, net du
Paskubėk – nebūk dunduku
Palengvės – būsi kaip išsituštinęs.

Paskambink į radiją, į TV
Paaiškink, kaip daugiau negali
Kad tu – visas toks pasipiktinęs.

Mokesčius mažint!
Pensijas – kelt!
Biurokratus – į gatvę!
Oligarchus – sodint!
Biudžetą po lygiai
visiems padalint!

Ech, darbo turiu per akis
Tad teks vakarot naktimis
Tu suprask – aš toks susirūpinęs…

2009-11-06