Kai tik prasideda pavasaris, mano laimei nėra ribų – užtenka tiesiog vaikščioti gatvėmis, stebėti žmonių pagausėjimą jose, jų šypsenas, ore tvyrantį permainų troškulį, ausinuke klausantis mėgstamų dainų, kvėpuojant dulkių ir gaivos mišiniu, girdint, rodos, kiekvieną gręžtelėjimą grąžtu (tų darbininkų salotinės uniformos išties traukia akį!) ar žoliapjovės triukšmą, atsargiai apeinant mamas su vežimėliais, koja paspiriant žiemos, kurios pas mus kone net ir nebuvo (tik dargana, tik tamsa, ne sniegas, ne ledas, tik tamsa, tik ji), liekanas, pasitaikiusias pakeliui, šypsantis, nes šypsosi tau, stebintis, nes jau kurį laiką kažkas įsistebeilijęs į tave, bei bandant kaip nors nepradėti patenkintai švilpauti, nors žinai, kad tas švilpavimas šalyje, kurioje dėl pasisveikinimo net ryžtamasi sukelti avarinę situaciją (rimtai – mums neseniai važiuojant gatvėje iš niekur nieko vyras pristabdė automobilį, kad tiesiog pasakytų „Labas!“), nieko nepapiktintų, bet, na, supranti, kad kažkodėl dėlioji save po gabaliuką it didžiulę dėlionę, kurioje šiuo metu tas švilpavimas netinkamas, nors gal rytoj jis ir tiks kuo puikiausiai, tad nešvilpauji. Užtat kokie nors nauji mokslai tinka kuo puikiausiai! Paprasčiausiai negaliu be to. Niekaip.

Nusprendusi, kad savo vidinio namo šiokius tokius pamatus jau paklojau ir ėmiau statyti sienas, puoliau dairytis stogo su kaminu. Nuo praėjusių metų pabaigos vis ilgesingai pažvilgčiodavau į Dubline organizuojamus Gaiety vaidybos mokyklos Nacionalinėje Airijos teatro mokykloje kursus, o likus mažiau nei savaitei iki jų pradžios griebiausi veiksmų – kone iki vasaros vidurio gilinsiuosi į darbo televizijoje subtilybes. Tai nereiškia, kad štai dabar jau viskas, dar šiek tiek ir apsigyvensiu televizijoje, ne, tačiau įdomu į tai pažvelgti iš vidaus, juolab kad kursus ves ilgametę darbo patirtį (po poros metų bus visi trisdešimt!) turintis prodiuseris Bill Hughes.

Iš tikrųjų keistai neįtikėtinas jausmas, kai… Bill, Steve, Ryan (pastarųjų čia tai devynios galybės!) ir panašius, Lietuvoje neįprastus, žmonių vardus linksniuoji ne iš kino filmų, tačiau, turėdamas omeny, realius, tau pačiam pažįstamus žmones. Bet ne apie juos dabar. Žodžiu, degu nekantrumu norėdama kuo greičiau pradėti užsiėmimus, nes ne tik viliuosi juose sutikti daugiau tokių pat pamišėlių kaip ir aš, tačiau taip pat pasisemti kitos kultūros pavyzdžių – prieš daugiau nei ketverius metus šiek tiek susipažinau su darbu televizijoje lankydama tuometinio „Lietuvos ryto“ televizijos vadovo Edmundo Jakilaičio vestus užsiėmimus, tad į šį tą panašaus (nors neabejoju, kad bene vienintelis panašumas čia bus žodis „televizija“) pažvelgti iš kito kampo tikrai nepamaišys.

O kaip jums prasidėjo pavasaris (net jei orai ne visada leidžia pilnavertiškai juo mėgautis)? Gal taip pat mokysitės šio to naujo?

Šaltiniai: nuotraukos – www.gaietyschool.com, www.independent.ie

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“