Ligi Dangaus

Situacija tokia: rinkimuose „Mano šuo gražuolis“ yra du lyderiai lipantys vienas kitam ant kulnų. Balsavimas baigsis šiandien 20 h, todėl raginu visus visus, kurie iki šiol dar niekaip neapsisprendžiat už ką atiduoti savo balsą, suskubti ir spūstelėti reikiamą skiltį tris kartus!:) Tai kaip?

… arba batonas su kakava. Ką bepasirinktum, rezultatas tas pats – valgyti, kas duota neieškant migdolų, varlių kojelių ar panašių „stebuklų“.

Mėgavimasis pėdų masažu vaikštant per žemę basomis kojomis…

Kvėpavimas oru, kuris iš tikrųjų toks gaivus!

Važiavimas dviračiu fiksuojant pralekiančius vaizdus ir žmonių siluetus… Kiek emocijų, koks pliūpsnis!

Trumpas, bet ilgai išliekantis šypsnis draugui, kurį galbūt pamatysi dar negreit…

Rankų stiprybė keliant. Kojų tvirtybė einant.

O, bet, tačiau – tik primušęs save, gali kėsintis į kitą. Tik iš širdies pajutęs tai, ką turi dabar, šiuo metu, gali siekti geriausio.

Fantastiški tyrinėjimai. Nepainioti su asketizmu.

Šaltiniai: nuotrauka – http://www.baltictimes.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Savaitės komentatoriaus (-ių) citata (-os): „Kažkada dariau režisuotą „meninę“ dukrelės foto. Pasodinau tarp gal kokių septynių didelių lėlių, pažnaibiau vaiką, kad pravirktų… Gavosi, na savotiškai“ – Taškas, „…jau „užbanintas“ ėjau Gedimino prospektu…“ – Fredis*, „Bet taisyklės tam ir yra, kad jas laužytume ar ne?“ – Valentinas

Labiausiai komentuotas įrašas: Tu nematei mano „špargalkės“!

Atradimai: nemažai diskutavom apie fotografavimą, nuotraukas ir pora šaunių mano komentatorių kone aikčiojo kalbėdami apie fotografą A. Sutkų. Plačiau pasidomėjau šia asmenybe. Keli interviu ir jums – Antanas Sutkus: „Fotografija – žmogaus dvasios metraštis“, ANTANAS SUTKUS: svarbiausia – nepražiopsot talentų

Problema (-os): kaip manot, kas geriau – tinklaraščiuose komentuoti (rašyti įrašus) savo vardu ar slapyvardžiu? Ar egzistuoja sveikos ambicijos? Kada žmogų galima laikyti neturinčiu savo nuomonės?

Sprendimai: ? (siūlykim, diskutuokim)

Sprendimai, siūlymai, diskusija iš Virtualios apžvalgos aikštelės Nr. 9: klausta: „Visąlaik maniau, kad kalba gali būti graži, o pasirodo…“ atsakyta: „žmonių kalba man labai graži, o lietuvių – ypač; ji tokia minkšta, skambi, daug balsių ir man jos mokytis buvo smagu, netgi saldu.“ – Tipas Katinas, „Ir pelėdai savi vaikai gražūs. Gražu tai, kas sava ir būtų negražu, jei meluotumėte.“ – Zita

Šventės, konkursai: liepos 11-ąją paskelbiau rinkimus „Mano šuo gražuolis“

Komentatoriaus Taško „Sąvartyno prieglobstis“: Maska, moteris su trimis pasirinktinais veidais,kaukės su ertmėmis vietoj akių, kraupiai kaukėtas vyras, Aram Khachaturyan – Masquerade, kaukė Nr.1, kaukė Nr.2, kaukė Nr.3, kaukė Nr.4, kaukė Nr.5, Kaoma – Lambada, Oh Happy Day!-Choeur Gospel Celebration & S. Desgroseilliers, boružėlė ant musmirės

Kitų komentatorių „Bum prieglobstis“: Modesto Ežerskio fotografijos – Alinos Orlovos albumo viršelis, J. Ivanauskaitės nuotrauka, Reklaminio Spamo Kirtis || Juozas Statkevičius, A. Pogrebnojaus kolekcijos nuotrauka 1., A. Pogrebnojaus kolekcijos nuotrauka; senoji piešinių galerija: moteriškė, Valentino – Foto Fragmentai, Kurt Nilsen – Beautiful day, Kurt Nilsen – MEMORY, Donatas Montvydas – Padėkit, brazilų fotografo darbai, Lokės Pėda – nuotykių parkas

Tinklaraštija: Dar šiek tiek apie antraštes arba… Žiniasklaidoje jokių „įtakoja“, kad nebūtų!

„…ne sėkmė čia, o nuoširdus norėjimas ir siekimas lemia teigiamus pokyčius gyvenime“ – rėžia į doktorantūrą sėkmingai įstojusi bibliotekininkė.

Sakoma, kad toli nereikia ieškoti, nes viskas yra čia. Kur esame. Taigi… Nutariau, kad derėtų jums visiems susipažinti su kūrybingo komentatoriaus Valentino fotografijomis.

Pradžiai įmetu keletą puikių jo nuotraukų iš atostogų Aukštaitijoje ir Žemaitijoje:

Patiko? Užsuk – Foto Fragmentai

Tuo pačiu norėjau pakviesti į diskusiją apie fotografavimą. Kas bent kiek daugiau apie tai nusimanote, rėžkit kas ir kaip. Manau, ne vienam bus įdomu sužinoti;)

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Lyja ir lyja… Ir vėl lyja. Per orų prognozes N. Šulija paskelbė, kad pas mus nelis, vis tiek lijo. Arba, užuot liję vakare, lyja dieną, kai galėtumėm degintis prie ežero. Šlapia šlapia šlapia. Sakytumei persikėlėm į Vietnamą, kur, pasak Foresto Gampo, būna ir ilgalaikis lietus: „Vieną dieną pradėjo lyti ir nesiliovė keturis mėnesius. Išbandėm visokiausias lietaus rūšis. Kartais kapodavo skaudžiais, smulkiais lašais. Kartais pildavo kaip iš kibiro. Kartais lydavo iš šono. O būdavo ir taip, kad lydavo tiesiai iš apačios. Po paraliais, lydavo net ir naktį.“ Nors ne. Čia ne Vietnamas. Čia Lie-Tu-Va. Vertimas? Lietus, va:) Tad ir lyja čia protarpiais. Gali lyt – nelyt, lyt – nelyt. Gali tekt išskleisti ir suskleisti skėtį nepasiekus namų net kelis kartus. Visai įmanoma kiaurai peršlapti per minutėlę kitą.

O man lietus vis tiek savotiškai patinka. Kai už lango lyja ir tu jaukiai apsigobęs minkštutėliu pledu rikiuoji savo mintis. Lyg su pincetu trauki iš savęs nereikalingą pyktį ir griausmus. Dedi į stiklainį – bumpt, bumpt. Tada staigiu rankos mostu atveri langą ir sukauptą turinį išmeti į lietų. Atsikvėpęs pagalvoji: „Jau gali ir nebelyti. Aš pasiruošęs mėgautis saule“.

Hm, gal todėl pas mus taip protarpiais ir lyja – kai vieni nori mėgautis, kiti dar ne.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Norėčiau, kad ji laiptais nusiridentų arba kad iškeliautų į Antarktidą ir ten sušaltų. Be to, jos ausys atlėpę, net iš toli šviečia. Labai labai. Baisu žiūrėt, kai gatvėmis vaikšto. Tai kodėl tuomet visi mūsų kvartalo bernai dėl jos varvina seilę? Gi aš už ją gražesnė, protingesnė ir visomis prasmėmis – esnė. Žymiai. Gerai, gal ji ir nėra tokia baisi, gal ji tiesiog miela, šauni mergina, bet garsiai niekada to nepasakysiu. Nes aš pavydžiu. Juodai.

Ech, tebūnie tai žodinė iliustracija pradedant kalbėti apie nuožmųjį žmonijos jausmą – pavydą.

Esu įsitikinusi, kad daugiau ar mažiau visi ko nors pavydime: mylimųjų dėmesio, kitų žmonių pasiekimų, daiktų ir pan. Bet, pripažinkit, ar nevertėtų susimąstyti ir keistis, jei pavydas pradeda mums trukdyti gyventi?

Pirma: kol mes pavydime daugiau už mus gyvenime pasiekusiam žmogui, jis nestovi vietoje. Jis veikia. Patys pagalvokit – jeigu jis užkopė į tokias aukštumas nekreipdamas dėmesio į neigiamą aplinkinių reakciją, tikrai nesivargins ir dėl mūsų keliamos erzalynės (jei dar iš viso apie tokią bus girdėjęs). O štai mes tyliai graušimės bereikalingai eikvodami laiką, nervus ir taip tik atitoldami nuo savo tikslų siekimo. Nejaugi verta?

Antra: jei jau pavydime, paklauskim savęs: ar mums tikrai žūtbūt reikia pavydimo objekto? O gal tai tik nepamatuotos ambicijos? Gal noras pasipuikuoti? Šlovė, pinigai, draugų parama – taip, tas žmogus tą turi. Bet ar lygindamiesi su juo, galbūt stengdamiesi panašiai elgtis, nes jam tai padėjo, mes nepradėsime gyventi svetimo gyvenimo? Fui… Tokios ateities perspektyvos neskamba viliojančiai, tiesa?

Trečia: norim namo. Norim būti autoritetingais žmonėmis. Mėgautis liaupsėmis. Galiausiai: darnios šeimos. Kažkas tą turi. Nusprendėm, kad ir mums iš tiesų to reikia. Ir? Užuot pavydėję, pagalvokim: ar jau viską išbandėm, kad tai turėtumėm? Plūkėmės dieną naktį ir t.t. ir pan. Nesulaukėm rezultato. Bet ar tikrai tikrai viską išbandėm?

Ketvirta: norėčiau į problemą pažvelgti ir kitu kampu. Manau, kad savo tautiečiams apskritai neturėtume ko nors pavydėti, nes… Kai jiems pasiseka, visada galime džiaugtis ir mes. Geras vardas mūsų šaliai – patenkinta ir laiminga tauta. Jei dar šiek tiek suasmeninus, kitų žmonių pasiekimai turėtų mus versti stiebtis ir augti, bet tikrai ne linkėti pikto.

Išvada? Tegu posakis: „ Jei gali jis, tai kodėl aš negaliu?“ įneša į mūsų gyvenimą SVEIKAS ambicijas:)

Šaltiniai: nuotrauka – http://subboard.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“