Ligi Dangaus

Jau antra tema iš eilės, kurioje dominuoja žodis „dangus“. Kodėl? Sakykim dabar toks dangiškas etapas:)

Ir šįsyk… Skelbiu konkursą (žinau žinau, kad kūrybinių dirbtuvių knygos dar neparuošiau, tiesiog turėkit kantrybės, kol drįsiu čiupt pieštuką į rankas)!

Įvairiuose tinklaraščiuose siūloma įsidėti patikusių skydelius, komentarų skiltyje vyrauja avatarų sistema. Na, ir… Kaip galvojat, kur suku? O gi jūs man sukursit reklaminį ženklą!!! Be abejo, galėčiau su fotoaparatu lakstyti ir pati (mielai tai ir padaryčiau), tačiau labai noriu turėti dar ką nors (jau turiu rašinių, katinų bei šunų nuotraukų) iš savo nepakartojamų lankytojų.

Taisyklės paprastos: iki spalio 3-os dienos į mano el. paštą – liracula@gmail.com siųskit savo padarytas debesų nuotraukas. Ypatingų apribojimų nėra, išskyrus tai, kad negalima demonstruoti labai apsiniaukusio, niūraus dangaus. Gyvenkime šviesiai. Pageidautina, kad pateiktumėt du variantus – apkarpytą kvadrato formos ir įprastą )

Tfu, prizo vos neužmiršau! Jis toks – Ian McEwan knyga „Šeštadienis“. Pati skaičiau neatsitraukdama. Ir dar savo lobyne sužinojau, jog ji patenka į 1001 knygos sąrašiuką. Žodžiu, ne šiaip sau susegti popieriaus lapai. Stenkitės.

Tai tiek. Nekantriai lauksiu.

…o katės į pragarą.

Visi tik vienodai geri arba blogi (norėtum…). Lyguma, ramuma… Naktimis sklinda čaižūs garsai ar nuo oro uosto, ar nuo geležinkelio (kur grafikas, tfu?!!). Gal ir nuo dar ko.

Atlikusi nešiojamo kompiuterio klaviatūros reprezentacinį valymą (gi būna ir toks!) neradau kelių mygtukų. Turėjau nuliūsti, bet ne – prieš akis sušmėžavo knygelė „Padiktuokime pradinukui“. Eureka – Ligita tampa mokytoja! Koks jausmas? Po karto nelabai galiu ką nors pasakyti, o ir moksleivis tik vienas, ir klasės šurmulio nėra. Tik tiek, kad man iškilo klausimėlis šioks toks – kaip galima mokyti dvibalsių, jei žmogus dorai nė balsių neišlemena? Ar jei žmogus lėtesnis į jo individualų ugdymą visai nereikia atsižvelgti nurašant viską proto sutrikimams? Ką?

Nežinau kaip jūs, tačiau aš savo pradinių klasių mokytoją (kaip ir ją – paskutiniųjų lietuvių kalbos!) visą gyvenimą atsiminsiu. Tokio pašaukimo kiekvienam norėtųsi palinkėti. Beje, ir dabar su ja retsykiais prasilenkiam. Miela išgirsti tą balsą žmogaus, kuriam tu netgi kadaise dedikavai eilėraštuką: „Tu atvertei lapus knygutės…“ Nors niekam jo ir nerodžiau:)

P.S. Už frazę „Visi šunys pakliūva į dangų“ dėkoju anoniminiam google paieškos sistemos mylėtojui, būtent per ją pakliuvusiam pas mane. Taigi – beveik į dangų:))

Kai Lietuva gyvena Europos čempionato nuotaikomis, giria, peikia ir visaip apkalbinėja mūsų šalies krepšininkus, alfoje pasirodęs straipsnis apie aukštaūgius tiesiog prašyte prašėsi būti aptariamas. Tiksliau, ne pats straipsnis, bet faktas. Esą aukštesni žmonės – laimingesni. Taip išeina, kuo daugiau centimetrų, tuo daugiau laimės. Ech, tai štai iš kur aš semiuosi optimizmo (jis begalinis, patikėkit!). Iš savo nelemtųjų centimetrų. Nelemtųjų? Taip, nes niekaip nepavyksta užsimaskuoti, kad ir kaip retsykiais norėčiau. Vis išsiryškinu. Atsimenu, kad mokyklos koridoriais tampiausi kone viena tokia stipena (kūno kultūros pamoka: „Pirmais antrais išsiskaičiuot!“. Kieno balselis pirmutinis? Be abejo, Ligitos), o kažkur keliaujant yra netgi tekę trinktelti galvą į durų staktą… Tiesa, universitete jau atsiranda ir aukštesnių (arba jų kulnai stebuklingai nematomi), tai bent čia galiu jaustis ramiau…

Nors iš tikrųjų šitas burbėjimas neturi pagrindo: MY-LIU savo ūgį!!! Per ilgą laiką tapo įprasta būti didele. Ir pliusų daug: renginyje žmonių galvos man neužstoja tiek daug vaizdo kiek kitiems, įvairiems daiktams pasiekti man nebūtina čiupti kėdės, kas nors gali pagalvoti, kad aš modelis, aukštakulniai mane ne grakščiai aukština, o GIGANTINA, be to, užpuolikai prie tokios moteriškės rečiau artinasi… Žodžiu, pliusų pliusai. Dar girdėjau, kad aukštaūgiai užima perspektyvesnes pareigas, į juos žiūrima solidžiau.

(O kad tinkamus džinsus sunku rasti, nutylėsim…:) )

Sakysit pagyrūnės monologas? Ot ir ne. Tiesiog norėjau pasakyti, kad svarbiausia jaustis patogiai savame kailyje. Esi aukštas – kuprokis, slėpkis; žemas – kabėk ant skersinio? Ne. Senatvė ir taip visus sulygins.

Šaltiniai: nuotrauka – http://www.freepicturesweb.com

„Esi tuo, kuo tiki“ – A. Čechovas

Citatą radau Eknath Easwaran knygoje „Pamąstymai kiekvienai dienai“

Savaitės komentatoriaus (-ių) citata (-os):

„Kaimynai yra tokie patys žmonės. O kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo būdą, kuris kitam gali ir nepatikti. Tačiau yra toks reiškinys vadinamas tolerancija.“ – Zita

„Pyktis žmogų greičiau suėda nei rūdis geležį. Ją tai galima apsaugoti nusipirkus Koka – kola.“ – A.G.

„Kiekvienam pasiūlykime ir kokybišką meną, velniop prekybą menu. Velniop apdulkėjusias ikonas, kuriose nebėra žiežirbų, gyvybės – jausmai tebūna tikresni, džiaugsmas nuoširdesnis, meistriškumas teieško širdies. Paprastumas – ne bėda, bėda yra netroškimas gyvybingumo, baisiausi – gyvi numirėliai.“ – Auksinis kardas

„Gera muzika dažnai būna susijusi su asmenybėmis…“ – Artūras Račas

„Kūryba pati savaime yra naujo kūrimas. VISADA, Valentinai. Nesvarbu, ar kūrėjas yra sintagminis, ar paradigminis, jei jis kūrėjas, jis sukurs SAVO Muziką.“ – Maras

„…reikia vartotojiškoje visuomenėje mokėti gerokai pasidaužyti alkūnėmis“ – Valentinas

„Ginčytis apie muziką yra kvaila. Suvokimas priklauso tik nuo tam tikros intelekto dalies, kuri jau liečiasi su dvasia. Muzikos suvokimui reikia ne tik turėti klausą, bet ir savotiškai atrasti tą savo intelekto dalį. Tų pačių savybių reikia suvokti bet kurį meną.“ – romas

Labiausiai komentuotas įrašas: Patys geriausi kaimynai

Atradimai: Dėl muzikos gali užvirti arši kova. Ypač jei klausytojai turi itin išlavintą skonį ir sunkiai pripažįsta pašnekovo nuomonę…:)

Aj… Per daug atradimų… Dar įrašas bus per ilgas… Tai sakau, kai turėsiu laiko, vis įmesiu jums apžvalgėlių iš populiariojo muzikinio skyrelio.

Problema (-os): Geriausias būdas susipažinti su kaimynais: priverstinai per pačią pirmą savaitę ar natūraliai per kasdienybės susidūrimus?

Ar skiriasi kaimynai didmiesčiuose ir kaimynai mažesniuose miesteliuose?

Kodėl tas pats žmogus negali deramai įsijausti tiek į akademinę, taip vadinamąją „rimtąją“ muziką, tiek į neakademinę?

„Atėjo į galvą dar vienas elitizmas. Kai tyliai dirbantys ir niekur nesiafišuojantys verslininkai / darbdaviai, iš aukšto žiūri į jiems dirbančius vidutinius vadybininkus, galvodami, kad jie tik pliurpia ir nieko negeneruoja. Tarp kitko tai tipiška lietuvio verslininko / darbdavio mąstysena, įsivaizdavimas, kad “Aš juos maitinu”, kai tuo tarpu yra atvirkščiai – vidutiniai vadybininkai, kaip ir bet kurie kiti samdomi darbuotojai maitina verslininką / darbdavį. Būtent dėl tokio požiūrio dirbti daugumoje lietuviško kapitalo įmonių yra tolygu vergauti.“ – Valentinas

Sprendimai: * * * (siūlykim, diskutuokim)

Šventės, konkursai: rugpjūčio 31-ąją dieną iškilmingai startavo muzikinis diskusijų skyrelis V.A.M. ir Muzika, teisingas požiūris į gyvenimą, šventėme Rugsėjo 1-ąją: gėlės, seni-nauji darbai, didžiulės viltys ir rudenėjantys orai

Komentatoriaus Taško ir kitų komentatorių „Sąvartyno BUM prieglobstis“: Kadangi jau yra atskiras muzikinis skyrelis, nuo šiol muzikinių nuorodų čia neišvysite. Muzikos ieškokite ten. Čia dairykitės kitko – paveikslų, straipsnių ir pan. Taigi: R.Danisevičiaus fotografijų parodoje „Taškas“ – gyvenimo paradoksai, Jurgai ir „Skamp“ – keturi „Just Plain Folks“ apdovanojimai JAV, Naktinio Vilniaus spalvos, Asmik Grigorian, Giant rat found in ‘lost volcano’

Tinklaraštija: Nori štai taip iš niekur nieko pakeliauti? Versk savo nuotraukų albumą, ieškok ten jūros, jos gyvūnijos ar augalijos ir… Galbūt tu lėksi į Kylį?

Bent jau Ukrainoje su nelaimėmis keliuose kovojama tokiomis priemonėmis. Kažin ar tai būtų efektyvu pas mus?

Jūsų galva tiesiog sprogsta nuo genialių idėjų? Tai, ką darote? Kur jas dedate?:))

Cha cha, galėsim nemokamai skristi į Niujorką, puoštis madingiausiais megztiniais, statyti ant stalo galingą virtuvinį kombainą. Utopija? Net nežinau… Geriau žvilgtelkit į netrukus gimsiančio projekto pristatymą.

Labai, labai, labai noriu. Aaaaaaa! Tik abejoju savo sodininkystės sugebėjimais. Bet vis tiek noriu.

P.S. Nuotrauka iš tinklaraščio Buržujaus rašinėliai

„Dvasingoji Indija“, „Indija – dvasiniam nušvitimui ir apsivalymui“ – tokie ir panašūs teiginiai pirmiausiai ateina į galvą kalbant apie šią egzotišką pietų Azijos šalį. Po to prisimeni tuos indiškus filmus, kuriuose daug muzikos, šokių, dainų, spalvų… Mmm, ir kuklus paveikslėlis susidarytas.

Kadangi Indijoje dar neteko lankytis, tai į tarptautinę parodą „Made in Indija“, rugsėjo 3-6 vykusią sostinės „Sportimos“ arenoje, ėjau su itin dideliu smalsumu. Galvojau, gulės ten visokiausi medžiagų rietimai, šilko paklodės, o akys raibs nuo kitataučių. Iš tikrųjų ne kitaip ir buvo…

Tarpduryje mane pasitiko apsauginiai, bet nesudariau jiems pagrindo tolimesniems įtarimams, tai gana greitai pasišalino.

Ir ką gi… Apžvalga prasidėjo!

Moterys apspitusios margaspalves skraistes, šnekučiuojasi, kvatojasi. Viena įsisiaučia į žalią ir bėga prie veidrodžio grožėtis.

Netoliese kita kabina sunkius (bent taip atrodė), masyvius karolius ant kaklo ir pasisukusi į vyrą ar bičiulį demonstruojasi.

O tolumoj verda tikrasis lobynas! Apyrankės ir auskarai!! Prieinu. Išgirstu: „How much?“ Tamsiaodis vaikinukas taria: „Fifty“ ir tuoj pat beveik lietuviškai prideda: „Penkiasdesimt“. Tiesą sakant, tas: „How much?“ skambėjo kone kiekviename kampe. Keliskart sukiau ratus aplink prekybvietes (taip, nes ne tik prekystaliai buvo), tai drąsiai galima buvo pasijusti kaip turguje po stogu.

Fone grojo ritminga indiška muzika, tvyrojo savita atmosfera, kad vos susilaikiau nesusižėrusi to nepakartojamo rankinuko, drambliuko – raktų pakabuko, dar tos suknelės. Ir kitos. Ir trečios. Ir dar ko nors.

Bet paparaciška prigimtis padarė savo:) Nutariau įamžinti tuntą rankinukų, kad turėčiau prisiminimui. Nušuoliavau prie žavaus indo su turbanu. Ir kad pradėsiu pleškinti jo gaminius: tai vieną, tai kitą! Jei čia rankų darbas, tai tikrai puikus. Gal ir aš kada nors taip mokėsiu. Tik… Nepraėjo nė pora minučių ir už nugaros išgirdau: „Excuse me, ma’am“ palydėtą plačiais rankų mostais. Suprask, mergyt, gal vertėtų susilaikyt nuo fotoreportažo. Na, ir gerai. Ir susilaikysiu.

Vis vien pasiekiau savo: gavau rudens-žiemos mados tendencijų pamokėlę. O fantazijos man netrūksta…

Ne, ne tie, su kuriais man tenka susidurti gyvenant Vilniuje. Pastarųjų dar neišryškinau.

Norėčiau pristatyti savo kaimynus iš gimtojo miestelio. Tiksliau santykius su jais. O jie… Lipšnūs. Žinau beveik visų (tik penktam aukšte kairėj pusėj vieno buto nežinau) kaimynų pavardes. Žinau jų šypsenas. Ir būtinai sveikinuosi kas kartą susitikusi. Viena kaimynė labai juokinga. Gerbdama privatumą jos žygdarbių nepasakosiu…:)

O apie kitus truputį papasakosiu. Močiutėlė su kita močiutėle nuolat abi prižiūri sodelį: įkasa našlaičių, prisėja pakalnučių ar šiaip kitokių gėlių. Kitoj pusėj po mano langu sodelį iš esmės prižiūri tik viena močiutėlė.

Kita prineša mums agurkų, pomidorų… Ir tiek, kad nebespėjam valgyti.

Ant suoliuko kiekvieną saulėtą dieną sėdi senukas iš gretimos laiptinės. Ir prie jos yra kur sėdėti, bet nežinia kodėl sėdi pas mus. Kažkas užsiminė, kad prie jų namo taip nepasėdėtų, nes ten pilna pramuštgalvių, kurie tyčia žaloja katinus (tai kažin ar gerbtų senolius?). Bet gi ir pas mus vaikų tuntas: krepšinio aikštelė, stadionas, mokykla. Tiesiog panosėj. Gal kitokie? Katytė Perla pirmą kartą grįžo išsprogusiu šonu, antrą – sveika. Bingas kaip ir Bingas. Liesas, alkanas. Bet tikrai nesuspardytas.

Hm, ir ką aš čia dabar šneku… Nostalgija sukilo ar kas? Tik žinau, kad sėsliai gyvenau. Iki mokyklos baigimo niekur nė nepajudėjau. Vis tie patys kaimynai, tie patys vaizdai. Net ir dabar niekaip nenusibosta. Ką jūs į tai?

Apklausėlė rodo: į klausimą „Kokie tavo santykiai su kaimynais?“ 55% atsakėte – „Sveikinuosi su jais, tarsteliu kokią frazę prasilenkdamas ir tiek“, 20% – „Yra ten tokia pletkininkė Gabrytė ir kenkėjas Aloyzas, bet šiaip viskas gerai“, 15% – „Aš kaimynų nepastebiu, man jie nerūpi“, po 5% – „Labai šaunūs. Esame tarsi viena šeima“, „Karas. Viskas tuo pasakyta“ bei 0% – „Neturiu kaimynų… Gyvenu atsiskyręs nuo visuomenės, vienkiemyje. Maistą atveža į namus… Bzzz…“.


Išvados: posakis „Lietuviui didžiausias džiaugsmas, kai kaimyno troba dega“ niekam tikęs:))