Ligi Dangaus

Vilko pusė klausia:

Kas Tu?
Ne vardas pavardė – tai nesvarbu.

Tikėjimas, šūksniai, pratrūkstantis laikas, išgertos arbatos puodeliai, sugniaužyti popieriai – išmėtyti popieriai, jis sakė ir ji sakė, jie sakė: „Rašyk“. Galvos skausme aš pasilieku, nes (nebe)meluoju. Noriu aprėpti ir žinoti. Noriu, kad būtų gerai. Oranžinius plaukus kartais įmerkiu į užmaišytą tešlą. Po vieną. Tešluota, susivėlusi išeinu pro duris. Kerėpla. Kaip tyčia ima lyti. Lyja ir lyja. Stimpina praeiviai.

Slepiasi mergaitė po vaikiška lovyte. Karpo basutes: „Ką tu padarei?! Tik vienas dirželis buvo nutrūkęs, galėjome sutaisyti.“ Šypteli: „Vasarines šliures…“. Taip prasidėjo fantazija. Gal. Gal ir ne čia.

Bet man jau laikas. Skamba, caksi, stūgauja ir ūžia. Elegantiškai važiuoja traukiniai.

Kartais žiūrėdama į veidrodį galvoju: „Kas aš?“ Įsižnybu į skruostą, primerkiu akį. Pati sau. Ir vėl galvoju: „Kas aš?“

Ma-myt! Kas aš?!!! Kas aš?

Susmunku nuo (ne)atsakymo.

O kas Tu?

Sveiki. Esu Murzius. Šiek tiek pavėlavau į birželio mėnesį vykusius rinkimus „Mano katinas gražiausias“, bet dėl to visai neliūdžiu. Priešingai – dabar didžiausias dėmesys tik man, man, man. Žinot, aš kuo tikriausias katinas, tad stogais vaikštau vienas. Gaila, kad šeimininkė nepanoro atskleisti nei iš kokio miesto į Ligitos el. pašto dėžutę atkeliavau, nei kokį ėdalą valgau. Bet užtat esu simpatiškas. Tai grožėkitės. Perla jau varvina seilę.

Pasigrožėjot?

Prašom dar. O dabar visai apsalę, lėkit į vilnonių kojinaičių šalį. Rožinis miestas adresą davė.

Nes iš tikrųjų… Miau ar au-au – nesvarbu. Visi vienodai nori šilumos.

Kadaise linksmai analizavęs gretimo tinklaraščio dramas (net patekusias į alfą) bei maniškiame gvildenęs dramblių mėlynumą, poetas R. Medinis grįžta su nauju kūrinėliu, kurį pristato taip:

„Kadangi visų visuomenės ir valstybės bėdų pagrindinė priežastis yra abejingumas, abejingumas šalia esančiam žmogui, bendrapiliečiui, abejingumas bendruomenei ir t.t., visus kviečiu kilti į kovą su šiuo žalingu reiškiniu. O tai reiškia ne tik pačiam būti aktyviu, pilietišku visuomenės nariu, bet savo teigiamu pavyzdžiu patraukti paskui save draugus, pažįstamus ir aplinkinius. Čia gali prireikti visų įmanomų agitavimo formų, tame skaičiuje ir literatūrinių…“

KREIPIMASIS Į ABEJINGĄJĮ DRAUGĄ

Nelįsk šiandien į akis
Neduok kvailų klausimų
Netrypčiok – aš susinervinęs.

Nenoriu aš nieko žinot
Neduosiu tau nieko, atstok
Neerzink – aš susikrimtęs.

Man rūpesčiai slegia pečius
Aš Lietuvą gelbėt ruošiuos
Nepertrauk – aš susijaudinęs.

Nei dirbt negaliu, nei miegot
Man šalį vėl reikia dabot
Ar supranti? – aš įsiaudrinęs.

Tėvynė vėl šaukia vaikus
Į kovą prieš pančius sunkius
Ko stovi čia toks išsičiustijęs?

Strategiją, viziją klok
Daryk ką nors – nemiegok
Nors kartą padėk nesismulkinęs.

Rašyk komentarą, net du
Paskubėk – nebūk dunduku
Palengvės – būsi kaip išsituštinęs.

Paskambink į radiją, į TV
Paaiškink, kaip daugiau negali
Kad tu – visas toks pasipiktinęs.

Mokesčius mažint!
Pensijas – kelt!
Biurokratus – į gatvę!
Oligarchus – sodint!
Biudžetą po lygiai
visiems padalint!

Ech, darbo turiu per akis
Tad teks vakarot naktimis
Tu suprask – aš toks susirūpinęs…

2009-11-06

Skaitytoja Vištelė klausia:

1. Jūsų politinės pažiūros?

Demokratinės. Bū-ū-ū. Nujaučiu, kas manęs klausia:)

2. Ar jau spėjote nusivilti? Kuo?

Turėjau daugybę progų nusivilti. Bet ar tai padariau? Ne, negaliu sau to leisti. Gyvenimo credo įpareigoja. Labiau tiktų pasakyti – buvo šiek tiek aplaužyti ragai.

3. Kas Jus finansuoja, kad vis dar kalbate?

Meilužis. Tfu, juokauju;) Tinklaraščio išlaikymas ne taip brangiai kainuoja, kad negalėčiau pati susimokėti (ar čia ne apie tai klausiama?).

Nors man įdomesnė ši dalis: „…vis dar kalbate?“ O ką, turėčiau užtilti? Nesulauksit. Manęs bus vis daugiau…

Cha. Palaksčiau po kambarį su balta striuke ir netikėtai trenkė vidinis žaibas. Kol kas naujų skyrelių nenoriu, bet labai noriu… Šviežutėlės gardutėlės rubrikėlės. Joje jūs man užduosit klausimus (apie kalbą, literatūrą, studijas, žmones, gyvenimo bėdas, orus ir pan.), o aš, pasijutusi didžiai svarbia persona, jums atsakysiu. Tik prašau, neužduokit tokių keblumynų, kad sėdėčiau apsikabinusi enciklopediją kelias valandas ar paras. Jeigu domėsitės kompiuteriais apie kuriuos aš beveik nieko neišmanau, tai prie sienos remsiu būsimą programuotoją – savo brolį. Nors prisipažinsiu, dar nežinau ar jis sutiks atsakinėti;))

Rubriką rasite mano tinklaraštyje giliai nugrūstą po diskusijų skyreliais ir po „Topix.lt geriausiųjų“ lentele. Tereikės įrašyti vardą, klausimą, spūstelėti mygtuką „Pirmyn!“ ir viskas nukeliaus į mano el. paštą. Jūsų el. pašto, deja, nematysiu, nes noriu nė nenujausti kas manęs klausia. Nebent jūs užrašysite savo tikrą vardą, pavardę, tuomet jau taip ir bus.

Atsakymus publikuosiu tinklaraščio įrašuose, nes tikiuosi, kad ko aš neįžvelgsiu, įžvelgs protingieji mano tinklaraščio komentatoriai.

Kodėl visa tai? Paprasčiausiai sieksiu žmonių strikinėjimo ir šypsenos veiduos. Pažiūrėjau, kad gausiausia kategorija pas mane yra… „Šypsena“. Po to „Gyvenimas“ ir „Pažinimas“. Kryptis ryški kaip vasaros žolė:)

Na? Pasimuistau kėdėje ir spaudžiu… „Publish“.

Šaltiniai: nuotrauka – http://www.freedigitalphotos.net

*
Būk pašlovinta ta, kurios didžiulė dalis žmonių bijo ir netgi kartais atsisako aukštų, butų ar namų numerių su tavim.
*
Būk pašlovinta ta, kuri kartą per mėnesį suteiki prieskonių kasdienybei.
*
Būk pašlovinta ir dėl to, kad ilgą laiką buvai mano sėkmės diena. Patikėk manim, tiesiog stebuklingai kas nors pasisekdavo!
*
Bet… Būk nuridenta nuo laiptų, kad, rodos, šių metų rugpjūtį tu nusprendei mane apgauti. Byrėjo, lūžo, krito. Aš vėlavau ir klaidžiojau visur. Ir dabar drąsiai sakau: „Didelis š… pasikliauti datomis ir prietarais arba juos savaip iškraipyti.“ Sakau ir beveik eidama pro duris nusispjaunu tris kartus per kairį petį. Tiesą sakant, mano velnias jau seniai visas šlapias;) Nuoširdžiai jį užjaučiu. Bet spjaudau. Cha cha, kokia kvailystė.

Ir… pranašystė? Šiaip jau savo sapnų nepasakoju, tik šįsyk užsiminsiu, nes labai įtartinai pasirodė. Įsivaizduok… Iš kažkokių sraigtasparnių ant penkiaaukščių pradėjo mėtyt bombikes ir, žinoma, jos pro stogą kiaurai į butus lindo. Vos po kelių minučių iš laiptinių pasipylė tuntai žmonių. Riksmai, erzalynė. Po to jie ėmė eiti ilga virtine. Į priekį.
*
O ryte… Iš lėkštės dramatiškai iškrito šakutė…
*
Hm.