Ligi Dangaus

Daiktų padėtis užfiksuoja paskutinį Tavo prisilietimą. Sustoja laikrodis, vazoninių gėlių lapai sudžiūva ir nusvyra, kambarių kampai apsitraukia voratinkliu.

Bandau surikiuoti mintis. Ir rašydama šį įrašą. Noriu, kad Tu būtum tėtis įamžintas tinklaraštijoje. Anksčiau nerašiau apie Tavo „auksines rankas“. Gal tik kartą užsiminiau, jog gražiai pieši. Tai vat, žinokit – mano tėtis Adolfas gebėjo geležį paversti auksu. Iš pradžių nusibrėždavo brėžinį į sąsiuvinį langeliais, po to jį realizuodavo. Esu mačiusi ir plūgą. Tiesa, kai per daug kišdavau nosį į vyriškus reikalus, sakydavai: „Ką tu, merga, supranti…“ Linksėdavau – suprantu. Arba būdavo pradedi pasakot kokią nors intriguojančią istoriją ir staiga nutyli prieš tai užsiminęs: „Tai čia tau neįdomu…“ Labai įdomu – patikindavau. Pasakodavai toliau. Apie mokslus, apie keliones po Europą, apie darbus.

Apie tai, kad kartu su kitais vaikinais bendrabutyje išlaužėt duris norėdami patekti pas merginas (dar tais laikais, kai mergaitės ir berniukai privalėdavo gyventi atskirai) tikriausiai esu savo lankytojams komentarų skiltyje porinusi. Bet man vis tiek šypseną kelia tokia vizija – gauja ištraukia duris iš rėmų, meta šonan ir, pasiekę išsvajotąjį tikslą, kvatojasi.

Apie Tavo anglų kalbos įgūdžius daug kas nežinojo. Ar atsimeni kaip sėdėdamas ant sofos man pasakojai apie didįjį atsiskaitymą, per kurį reikėjo pristatyti mėgstamiausią rašytoją? „My favourite writer is Jack London…“ – lemenai.

Užtat rusų kalbą mokėjai puikiai. Linksma buvo, kai per pamokas mokytoja puolė mane girti kaip pažangią moksleivę, vos Tu pradėjai vykdyt pagalbos operacijas, kai tekdavo ruošti namų darbus.

O ar atsimeni mūsų kelionę į motokroso varžybas Aliuose? Minėm dviračiais krūvą kilometrų. Abu užsimaukšlinę kepuraites su snapeliu. Tu priekyje manęs, aš paskui Tave. Ir, žinoma, kažkas turėjo nutikti! Mano kepuraitė nuskrido nuo galvos!! Rodos, balta buvo. Pasijutau kerėpla, kad štai taip nesugebėjau susigrumti su vėjo gūsiais. Tu sugebėjai. Galiausiai atvykom į vietą. Stovėjom prie tvoros, kol Tavo draugas pusiau (visgi minia žmonių…) slapta nusirideno nuo kalno norėdamas nemokamai patekti vidun. Mes pažeidėm taisykles oriau. Įėjom pro niekieno nesaugomus atvirus vartus  ir tiek žinių. Po to stebėjom varžybas. Dulkių kamuoliai, kurtinantis triukšmas, „kieti“ vaikinai.

Ir kad Tu žinotum, kaip kartais mane stebindavo Tavo kalba. Įvairiausi, nežinia iš kur ištraukti žodžiai. Net prašydavau išversti. Tu išversdavai, bet būdavo ir lengvai pagrūmodavai: „Taigi universitete studijuoji. Vil-nieeee-tė.“ Aha, įstabi vilnietė. Tik truputį, tfu, vos ne kiekvieną sykį, kai susiduriu su rimtomis įstaigomis, dalyvauju darbo pokalbiuose ir pan. pirmas klausimas būna: „Jūs tikriausiai ne vietinė būsit? Iš tarmės jaučiasi.“ Man labiau patinka taisyti rašytinę kalbą, o kalbu kaip moku, tai ir kitiems leidžiu. Nebent diktore teks tapti, tada surimtėsiu. Bet Tavo šneka vis tiek buvo įmantresnė už manąją.

„Niekas tokio neturi.“ – sakydavai apie kai kuriuos savo daiktus. Tai galėdavo būti tikrai nematytas neregėtas gaminys, tačiau nevengdavai taip pasigirti ir apie naują mėlyną tušinuką ar juodą markerį iš artimiausios parduotuvės. O kaaaip Tu tai darydavai. Su šitokiu stiprumu. Pamanyk tiktai. Daiktas. Tačiau Tavo rankose jis įgydavo neįkainojamą vertę. „Brangink, ką turi.“ – nujausdavau.

Ir, še, kad nori – Tavęs nebėra. Patikėk manim, danguj turėsi daug darbo stebėti mus su broliu, nes nė nesiruošiam Tavęs nuvilti. Gaila, toje kasdienybėje, kurioje vaikštome mes gyvieji, Tu jau nebematysi manęs apsirengusios mokslų pabaigtuvių suknele. Negalėsi įteikti gėlių ir išdidžiai atsistoti greta bendrai nuotraukai. O ir iš brolio lūpų neišgirsi, kur jis įstojo. Žinok, jis kažką kužda, jog programavimą studijuos. Laikau kumščius. Laikau, laikau.

Nespėjau padaryti taip, kad Tu nesirgtum, nors visa širdimi norėjau… Spėti. Nepavyko. Galva perpildyta minčių. Popierinis dienoraštis laukia savo eilės. Į sąsiuvinį langeliais, kaip ir Tu braižydavai (ir ne tik braižydavai, visko visiems nepasakosiu). Imsiu ir parašysiu, kad Tave… Myliu. Labai labai.

Bet kodėl Tu išėjai? Kodėl? Ar jau laikas? Aš galvoju – dar ne laikas. Tu nusprendei kitaip. Gal ne Tu nusprendei? Vis dėlto, mes esam įrankiai.

„Mirtis su gyvenimu eina išvien.“ – tikino Foresto mama per kino filmą „Forestas Gampas“. Ar turėčiau suprasti, kad man bus kažkas atsiųsta?

Žinai, radau albumą, kuriame yra nuotraukų, kur Tu dar visai vaikas. Koks juokingas! Ta šypsena! Sentimentai, sentimentai. Praeičiai, kur aš buvau ir kur dar ne. Bet Tu buvai.

Beje, Šv. Kalėdoms pirmoji dovana bus prieskoninių indelių rinkinys. Susirikiuosiu lentynoje visokiausių skonių gardėsius. Ir jei jau prakalbome apie kulinariją, tai užsispyrėliškai mestelsiu – vieną dieną aš vis tiek iškepsiu tikruosius garbanotus blynelius. Kaip Tu kepei. Iš kur tos garbanos? Reikia daug aliejaus – kažkas yra minėjęs. Bet ne. Pyliau ne kartą ir vis tiek taip kaip Tu nemoku, nes taviškiai visai nebuvo taukuoti. Jie buvo tobuli. Gal Tu garbanų vaikis?

Dabar raukau kaktą. Rytoj spirsiu į mūrinį pastatą (garantuotai atšoksiu atbula, o man kas). Arba perkirpsiu pagalvę ir išbarstysiu iš jos plunksnas.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

WU klausia:

Ar sieji savo ateities perspektyvą su nukritusių ant žemės kankorėžių rinkimu?

Taip, sieju. O jeigu rimčiau… Kiek žinau, tu šitą darbą atradai Asmenų iki aštuoniolikos metų darbo reglamentavimo skiltyje „VAIKAMS NUO KETURIOLIKOS IKI ŠEŠIOLIKOS METŲ LEIDŽIAMI DIRBTI LENGVI DARBAI“? Tai va. Aš apskritai nenorėčiau, kad mano vaikai, jei juos kada nors gyvenime turėsiu, iki pilnametystės dirbtų, nes būčiau labai nelaiminga negalėdama jų išlaikyti. Nebent jie patys norėtų pasijusti savarankiškesni, susitaupyti trokštamam daiktui (o tokiu atveju tame sąraše pilna įvairiausių pasirinkimo variantų) arba nutiktų taip, kad jų svajonės įgyvendinimui pagrindus padėti reikėtų jau ankstyvaisiais gyvenimo metais, t. y. aktoriaus, dainininko ir panaši karjera.

Nors, vis dėlto, jeigu tave domina mano ateities planai, tai galiu patvirtinti, kad… Nėra tokio darbo, kurio aš negalėčiau (gėdinčiausi) dirbti. Na, tik neketinu parsiduoti. Ir tai nereiškia, kad nežinau ko noriu, tiesiog kartais ne viską įmanoma suplanuoti. Pavyzdžiui, dar vasarą tu klausei ar planuoju dirbti mokytoja. Atsakiau: „…nežinau kaip viskas susiklostys, tačiau savo ateities su mokytojos profesija bent jau šiuo metu nesieju:)“ Rezultatas? Dabar turiu keletą moksleivių ir nepasakyčiau, kad man blogai. Jaučiuosi patenkinta, kad galiu kažkam padėti lavinti lietuvių kalbą. Be to, lietuvių kalbos man niekada nebus per daug, nes kalba – tai žodžiai. Žodžiai – žmonės. Žmonės – mintys. Mintys – patirtis. To ir reikia.

„Mano širdis laiminga, mano diena prasminga…“ – dainuoja Eglė Jurgaitytė savo dainoje „Laiminga diena“. Panašiai niūniuodama aš rašiau 10 punktų laimės sąrašo konkursui. 10 tų, kurie paskatina mane jaustis laiminga.

Tiesiog… Užsukit čia ir perskaitysit.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Klaustukė klausia:

Ar daug klausimų gaunate?

Iš pradžių lyg ir buvo susidomėjimas (2-3 klausimai per dieną), bet dabar jis menkas. Galbūt žmonės nesitiki, kad galiu jiems ką nors patarti?

Be to, labai keista, kad klausiama dalykų vienaip ar kitaip susijusių su mano asmenybe. Taip neįdomu! Bent jau man pačiai;)

Esu filologė, žurnalistikos kursų diplomas stalčiuj – štai ko klauskit manęs (vienas panašaus pobūdžio klausimas vis dar laukia savo eilės…)! Ir apie gyvenimišką filosofiją galit (pavyzdžiui, „Ką daryti, kad išbrisčiau iš egzistencinio nerimo liūno?“). Mėgstu pavaidinti protingą:))

Tai kol kas tiek.

Varvančiai iki žemės nosiai, raustantiems žandams pasiruošt, vilnones kojines, pirštines, šalikus, kepures su ausimis užtaisyt… Jau taip ir padarėt?

Bet juk šiandien gruodžio 1-oji (hm, į sutemas bežengianti). Žiema ateina! Žinot? Ne-bi-jot?!

Pavyzdžiui, man dūmelis parūko iš miesto grįžtant tykų vakarą. Ne, ne cigarečių, tas šaltukinis. O jums?

Ir šiaip… Iki kitų metų beliko vos 30 dienelių. Ką mąstot? Aš tai mąstau, kad turiu įgyvendint bent tris grandiozinius planus. Jeigu pavyks, galėsiu iškilmingai per Naujuosius kelt nealkoholinio šampano taurę:) Aaaa.

* Iki šiol Google’as tokio žodžio nerasdavo. Cha cha, dabar jau ras…

„Mes stengiamės užpūsti kitų žvakes, įsivaizduodami, kad tada mūsiškė degs ryškiau. Nė kiek ryškiau ji nedegs, ji degs taip pat.“ – Andrius Mamontovas

Citata iš žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“

Savaitės komentatoriaus (-ių) citata (-os):

„Ir nesielkite grubiai su savo buitiniais prietaisais, nes atėjus laikui jie jums tai gali priminti:)“  - bang

„Nesityčiok iš silpnesnio ar mažiau nusimanančio – jis gali būti geresnis .“ – Maras

„Kiekvienas gali kažką pakeisti.“ – WU

„…neįmanoma visada surūgusiais būti.“ – Šrekis

„Fredis* – iššūkis žmogiškumui! – Šrekis. Man patiko. Topinė frazė per daug mėnesių. Ligita būtinai turės įdėti į kitą apžvalgą.“ – Valentinas

„Šiuo laikotarpiu svarbiausia įsistatyti geras šarvuotas duris, nesielgti provokuojamai, važinėti neprabangiu automobiliu ir tikimybė, kad tave nudobs koks nors kitas homo sapiens gali būti minimalizuota.“ – Fredis*(privertė nusišypsot, tai tiesiog negalėjau neįdėt!)

,,Už švarą reikia ne kovoti, bet imti šluotą ir šluoti – va credo, kuris kaip šūkis buvo pakabintas vienoje didžiausių tų laikų modernių gamyklų.“ – Taškas

Labiausiai komentuotas įrašas: Klausk Ligitos. Belakstant po kambarį su balta striuke

Atradimai: D.H. Lawrence „The Optimist“

The optimist builds himself safe inside a cell
and paints the inside walls sky-blue
and blocks up the door
and says he’s in heaven. - Maras

Žmonių skrodimas: „Karys, Valdovas, Išminčius, Juokdarys, Maištautojas/Griovėjas, Nuotykių ieškotojas/Tyrinėtojas, Meilužis, Savas Vaikinas, Kūrėjas, Rūpestingasis, Magas/Burtininkas, Nekaltasis.
Man asmeniškai Fredis* yra Maištautojas/Griovėjas. Auksinis kardas Išminčius su Valdovo aspiracijomis. Ligita – nekalta mergelė. Aš – tyrinėtojas. TipasK – Rūpestingasis. Musė – Nuotykių ieškotoja
Maras ir Romas – Magai. Paprastai mokslininkai būna magais.
Wu – karys.“ – Valentinas

„Mes, kaip rūšis, pasiekėme nei kiek ne daugiau, nei melsvadumbliai arba tarakonai. Kadangi finalo nežinome, tai gali būti, jog tarakonai su melsvadumbliais pasiekė daugiau, nors nesukūrė nei moralės normų, nei religijos.“ – romas. Sutikčiau aš romą gatvėje… Oj, pritrėkščiau. Bet čia turbūt nuskambėjo kaip viešas grasinimas:)

„Karts nuo karto įvyksta svarbūs technologiniai šuoliai, kurie iš esmės pakeičia reikalų tėkmę. Jie įvyksta tada, kai pribręsta situacija. Štai, prieš kurį laiką miestai pradėjo dusti nuo arklių mėšlo ir atsirado automobiliai. Taigi, prognozuoju, kad per artimiausius 10 – 15 metų, turėtų atsirasti revoliucinės permainos energijos gavimo srityje, kas leistų turėti neribotą energijos kiekį. Greičiausiai tai bus termobranduolinės reakcijos suvaldymas. Turint energijos, galima išspręsti aibę problemų – pavyzdžiui prisigaminti gėlo vandens iš jūros, prisiauginti maisto ir t.t. Karai dėl vandens ir maisto baigtųsi.“ – Valentinas

Problemos: Kiek apie žmogų galima spręsti iš jo politinių pažiūrų?

Kas yra sveikas protas?

Gripo epidemija Lietuvoje. Ką daryt, a?

„Dėl kokios priežasties žmonės nesukuria tarpusavio santykių darnos ir jie išsiskiria?“ – Fredis*

Kaip tapti charizmatiška asmenybe?

Kaip prakalbinti tylenius studentus?

Kokia duona tavo mėgstamiausia?

Algis Greitai – humoristas ar visuomenės kritikas?

„…moralė yra netikras dalykas.“ – romas

Šventės, konkursai: lapkričio 13-ąją minėjome velnio tuziną… Lapkričio 15-ąją startavo rubrika „Klausk Ligitos“.

Komentatoriaus Taško ir kitų komentatorių „Sąvartyno BUM prieglobstis“: žymus prancūzų revoliucijos paveikslas, jaunimo kalbos žodynas, Anthony Burgess – Prisukamas apelsinas, katino dienoraštis, šlepetės iš batono, Socialinis tinklalapis „Facebook“ – tarsi liga, ПЛАН ДАЛЛЕСА ПО УНИЧТОЖЕНИЮ СССР (РОССИИ), Darbo santykiai lietuviškai, meilūs drambliai, Žmona su vyru špagų namuose nekryžiuos (nuotraukos), karikatūra su gydytoju, karikatūra su kate palovy, kompiuterizuotas veidrodis, mirksintys arkliai, Hauso orų prognozė, iliustracija, The Table of Silence, Istorikas A.Švedas: „Skirtingai nei „Matricoje“ sovietmečio sistemoje Morfėjaus negalėjo būti“ (video)

Tinklaraštija: O taip… Būna ir tokių variantų. Kai paruoši įrašą, jau kone spaudi „publish“, bet po to pagalvoji – velniop!

Pacientų kultūra Lietuvoje. Ar mes neišmokome gerbti vieni kitų?

O, dangau, koks kerintis katiniškumas! Žvilgtelkit ir jūs.

Na, ir dar truputį. Pasirodo, kad šiais laikais augintinis + asmeninis tinklaraštis = įmanoma misija!;)

>>> Nuotrauka iš A. Aleksandravičiaus tinklaraščio<<<