Ligi Dangaus

Oficialiai pristatau naująjį el. paštą – ligi.dangaus@gmail.com Ne visai vardinis (kaip tarkim būtų – ligi@dangaus.lt), užtat specialiai tinklaraščiui:)

Foną užsidėjau su debesimis, taigi… bus!

Nuo šiol būtent čia man siųskit pranešimus spaudai, pagiriamuosius žodžius, pasiūlymus pervesti į mano sąskaitą litų arba eurų, nemokamus kvietimus į renginius ir panašiai.

Laukiu nekantrauju. Ech, tokia smulkmė, bet vis tiek!!

Ligita, kam tau tas tinklaraštis? Jeigu galima, prašau, pateik abi versijas (trumpą ir ilgą);)

Ilgai delsiau atsakyti į šį klausimą. Tikriausiai dėl to, kad nelabai mėgstu kalbėti apie savo tikslus ir planus (nors gal ir esu atsiskleidusi, ypač tada, kai kviečiau dalyvauti konkursuose tikėdamasi išlaisvinti vaizduotę, įskelti šypseną veiduos, tram pam pam):) Trumpoji versija – pažinimas ir fantazija, žmonės ir šviesios spalvos.

Ilgoji – tinklaraščio šūkyje: „Slaptai… Stebėti pasaulį ir atrast“.

Be to, tinklaraštis man viena iš laisvalaikio praleidimo formų.

(Ech, kokia aš mįslinga – pagaliau pasiryžau atsakyti ir vis tiek nieko konkretaus neparašiau.)

P.S. Braukiam viską, jeigu ne mano tinklaraštį turėjai omenyje, nes įdomiai klausi: „tas tinklaraštis“. Taip ir norisi suabejoti – kuris?;)

Apsimuturiavusi nuo galvos iki kojų šį šeštadienį nukulniavau į Lietuvos nacionalinę filharmoniją. Tik pamanykit – Ligita filharmonijoje! Kas nutiko? Sakykim taip – tęsiu pažintį su įvairia muzika.

Kauno miesto simfoninis orkestras, vadovaujamas Modesto Pitrėno, atliko tokius muzikinius kūrinius: Maurice Ravel – „Mano motutė žąsis“, penkias pjeses orkestrui iš baleto muzikos, koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1, G-dur, Claude Debussy – „Nocturnes-Fetes“, „Fauno popietė“, simfoninį preliudą pagal S. Mallarmé, Leonard Bernstein – „Kaukės“ iš Simfonijos Nr. 2 fortepijonui ir orkestrui „Nerimo amžius“, operos „Kandida“ uvertiūrą.

Labiausiai man patiko… „Kaukės“, „Kaukės“, „Kaukės“. Patys paklausykit originalaus atlikimo:

Žaismingos energijos pliūpsniai užliedavo salę vos pianistė Guoda Gedvilaitė palytėdavo fortepijono klavišus. Tarytum išdykėlis berniūkštis krėstų pokštus savo draugams. „Aš čia!“ – kyšteli veidas iš už tvoros. „O dabar aš jau čia!“ – pasigirsta medyje. „Galiu būti ir čia!!“ – šį sykį jau smaluotais skruostais pasirodo padauža. Ekspresyvus šėlsmas.

Be abejo, tai mano susikurta istorija. Mano fantazija geltonai žydromis užuolaidomis, nes iš tiesų epizodas „Kaukės“ vaizduoja vakarėlį merginos bute, kur šokama, linksminamasi.

Žydra ir tviskanti prabanga – būtent taip atrodė solistė atlikdama Maurice Ravel koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1, G-du. Vakaro vedėja patikino, jog Guoda, kuri dažnai savo meistriškumą rodo su klasikine muzika supažindindama tokį jaunimą kaip aš (na, žinot – „žalią“!), šį kartą labai norėjo atiduoti pagarbą žymiajam prancūzų kompozitoriui. Ovacijos po to dar ilgai netilo.

Renginio reziumė? Užmerktomis akimis – įsijausti. Kostiumais – šventiškai jaustis. Klausytis istorijų. Istorijas seka ši muzika. Įdomu.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Thomo Keneally knygoje „Šindlerio sąrašas“ rašoma: „Pražūtingas žmogaus polinkis į blogį yra kasdienė rašytojų duona, istorikus apėmusi epidemija, gimtoji nuodėmė“.

O aš manau, kad vyrauja tam tikras stumdymasis.

Žmogaus polinkis į gėrį kažkam juk gali būti blogis ar netiesa? Todėl, kaip sako Romas, ir neįmanomas idealus pasaulis, kurio taip siekia humanitarai. Esą niekas iš tiesų to idealaus pasaulio nė nenori. Tikiu, nori. Tiesiog, kai tenka kažką paaukoti dėl kito, dažnai savęs paklausi – ar verta? Kokia iš to nauda? Arba tu atkakliai sieksi ko nors, tavo manymu, teigiamo, bet kitam taip neatrodys ir jis su dar didesniu atkaklumu priešinsis. Ir šiaip – dinamiškas pasaulis mėgsta tave išbandyti.

Prisimenu savo buvusio darbdavio žodžius: „Aš dažnai tyčia išsiskyriu su žmonėmis, kai pajuntu, jog jie man tampa vis svarbesni, nes bijau, kad jie patys pirmi nuo manęs pabėgs ir skaudės.“ Suprask, skaudinti, jog tavęs neskaudintų. Bet visai tai daroma tyčia. TY-ČIA. Kiek kartų mes tyčia užgniaužėm dorus ketinimus arba jų neatpažinome?

Spaudžia galvą. Reikia man mažiau mąstyt.

Ką tik pažiūrėjau pro langą. Aplink šiukšlių konteinerius laksto du vilkiniai šunys. Tolumoje kyla fabriko dūmai. Jaučiu – spūstelėjo šaltukas.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Mano tinklaraščiui jau vieneri. Paskutines savaites taip laukiau šios dienos, taip laukiau. Tik šast! – vakaras atėjo, o dar neapsiskelbiau. Tai velnias. Tikiuosi, laikrodis neišmuš dvyliktos nakties ir spėsiu parašyti bent mažą dalį to, ko noriu. Mažą? Aha. Mintimis nusikeliu į praėjusius metus. Sėdim su broliu patogiai įsitaisę. Ne visai patogiai, nes aš muistausi ir nerimstu. Tuoj dienos šviesą išvys mano tinklaraštis! Tos, kuri žiauriai savikritiška. Tos, kuri dar kadaise žadėjo, kad į viešumą nelįs, kol neišmoks rašyti kaip žmogus:) Blyn, įlindau. Ir nebeišlendu. Skyrelis vienas. Skyrelis kitas. Rubrika. Pertvarkymai. Įvykiai, žmonės, pagaliau sulygiuotos kraštinės. Oranžinis mergikės oranžiniais plaukais gyvenimas.

Į tą gyvenimą be google’o daugiausiai lankytojų (šiuo metu fiksuoju metų duomenis ir jie yra tokie – 32494 unikalūs lankytojai, kurie atvertė 268079 puslapius) pakvietė:

1. Pipedija

2. Artūras Račas

3. Naujapilis

Komentatorių komandai (Valentinas, WU, Maras, Fredis*, Zita, Taškas, Aurimas, Rolandas, kreivarankis, Musė, Kamanė, Artūras Račas, bang, romas, Šrekis, TipasK, R.Medinis, A.G., Auksinis Kardas, Benedikta Vaivadaitė, Virgis, nerijus, Ričardas, Saulius, Tomas, Indrė, Honey, Miglė, Liutauras, Evaldas, tikras lietuvis ir kiti, labai gražūs ir mieli) esu dėkinga už 13 236 komentarus.

Pati sau – už 302 įrašus (šis bus 303-as)

Apvaizdai, aukščiau minėtajam trejetui (tikrai ne tik jam, bet visų juk nesuminėsiu!) ir griausmams – už 128 lankytojus per dieną (vidutiniškai nuo gruodžio 19-os iki sausio 18-os) bei už 100 prenumeratorių. Blyn, dar ne šimtas (?!!), bet man šimtas!

Metų citata išrinkau šią: „Valstybė turi būti dėkinga man, kad aš čia ateityje dar planuoju gyventi.“ – WU, nes ji į mano tinklaraštį sukvietė smalsių žmonių grupelę ir šiaip alsuoja didingumu.

Metų reklamos agentas – Valentinas, trumpiau žinomas kaip VVV.

Metų pokštininkas – komentatorius Taškas, nes pirmi jo komentarai buvo apie Hirosimą ir aš drįsau pamanyti, kad jis yra užtaisytas „spam’as“.

Metų gyvūnas – Valentino katinas Aurelijus, nes šeimininko tikslas, kad visi šlovintų jo augintinį, bombastiškai išsipildė.

Metų įvykis – gudragalvis Maras apsigynė disertaciją ir gavo daktaro laipsnį. Minėčiau ir kitus įvykius, bet susilaikysiu, nes dar gausiu į galvą.

Metų konkursas – tebūnie „Mano katinas gražiausias“. Iki šiol retkarčiais į savo pašto dėžutę vis dar gaunu vieną kitą katinėlio pozavimą:))

Metų įrašas – sunku išsirinkti. Siaubingai sunku. Eikit… Kitą dieną parašysiu, kai norėsiu filosofuot apie konkursus!

Metų išnykimas – užrakintas skyrelis „Atjaunėjęs narcizas, arba komentatoriai Fredis* ir Musė kviečia draugauti (Artūrai, šypt;))“

Metų begalvė – Ligita, nes štai sėdi ir galvoja kaip viską sutalpint, bet netelpa!!!

Liko keliolika minučių iki vidurnakčio. Aaaa!

Liko kelios minutės. Gimtadienis baigėsi, o kada aš atkuntu:))

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Kodėl užėjusi į mano puslapį search vietoje rašai Evaldas kvailys? O po valandėlės googlėje vėl rašai Evaldas Vigelis kvailys. Ko ieškai, Ligita? Maniau, kad tu nuoširdi, bet įsitikinau, kad mėgsti veidmainiauti. Jei ne tavo IP… Tiek to. Linkiu tau visa ko geriausio.

Labas, Evaldai. Panašu, kad į šį klausimą turiu skubiai atsakyti, nes noriu išsklaidyti abejones. Galiu patikinti, jog nė karto tokių žodžių junginių nei tavo puslapio „search“ vietoje, nei „google“ paieškos laukelyje nerašiau.

Be to, naudoju Bitės internetą. Kaip žinia, tokiu atveju IP adresai gali sutapti.

Dėl kvailio ar kvailių. Pats žinai koks esi ir niekas negali tavęs priversti pasijusti kitokiu.