Ligi Dangaus

NESPAUSDINA – didžiulėmis raidėmis vakar buvo skelbiama baltame popieriaus lape, padėtame tiesiai ant mūsų fakulteto skaityklos… spausdintuvo! Matyt, darbštuolį dar darbštesni paskutinių kursų studentai išvargino:) O ką aš?! Savąjį darbą jau mieste atsispausdinusi atėjau. Du egzempliorius. Ir net įsegusi taip gražiai. Įteikiau. Gava-u-u-u-u-u leidimą.

Šiaip aš čia tik vaizduoju ramuolę, iš tikrųjų norėčiau džiaugsmingai šūkaut! Bet dar nevalia. Dar reikia palaukt tokios vienos dienos. Šiltos šiltos. Tikiuos ir sėkmingos.

Jeigu ką, tai ir mokyklose sujudimas. Nemažai dvyliktokų šiandien švęs išleistuves. O pirmadienį anksti ryte eis lietuvių kalbos egzamino laikyti. Cha, jaučiu, kad iš kokios nors užmiesčio vilos išnirs ir lėks.

Kaip tai keistai nuteikia tie mokslų baigimai. Rodos, kitoniškumais tada ima žibėt tolumoj.

P.S. Nuotraukoje matote žiemišką (žinau, kad tuoj vasara, žinau!) vaizdą. Čia toks slaptas mūsų fakulteto vidinis kiemelis. Jame galima ramiai šnekučiuotis…

Ei, ar jūs galvojat, kad normalu, jei mano tinklaraštyje beveik visą savaitę nepasirodo nė vienas naujas įrašas? Aš tai galvoju, kad visiškai nenormalu ir netgi neatleistina. Pas mane juk turi sproginėt fejerverkai, skraidyt oro balionai bei panašios velniavos dėtis. Bet… Universitete visi į mane žiūrėjo žiūrėjo kaip į ketvirtakursę, kuriai ant nosies bakalauro darbo gynimas, tai ėmiau ir patikėjau. Nutariau, kad kelias artimiausias savaites būsiu itin pašėlusi rimta. Žodžiu, dėl to ir įrašų nėra. Taigi, nemanykit, kad man tinklaraštininkės depresija.

Ir naudodamasi tarnybine padėtimi proga, norėčiau gaut iš jūsų kuo daugiau įvairiausių minčių apie profesoriaus Vytauto Landsbergio viešąsias kalbas. Patinka? Nepatinka? Priverčia susimąstyt? Kažkuo panašu į žymiųjų oratorių kalbas, o gal tai – skirtingos planetos? Galbūt esate kokio nors Lietuvos ar užsienio oratoriaus gerbėjas? Kodėl?

Be abejo, derėtų ir man jums šį tą šia tema papasakot. Tikriausiai jau tuoj. Arba ne, jeigu persigalvosiu. Ot.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Stebėjau homoseksualų eitynes gyvai. Net ne jas, bet aplinkinių reakcijas, nes eitynių dalyviai iki pat mūsų nepriartėjo. Kaip vėliau paaiškėjo, prie CUP’o susirinko didžioji dalis priešininkų. Ir atsitik taip! Gerai, kad perskaičiau ir apie gražiąsias puses, o tai dabar, aprašant įspūdžius, tektų vien niurnėti, kas man visai nebūdinga.

Tiesą sakant, realius ten buvusių priešininkų procentus apskaičiuoti gana sudėtinga. Manau, kad veikė ne tik noras išreikšti savo neigiamą nuomonę, bet ir „bandos jausmas“. Šiek tiek po dvyliktos valandos teritorijoje pasirodė atkaklus neapykantos kurstytojas su megafonu ir iš karto puolė prie reikalo – ėmė žongliruoti šūkiais apie šeimos instituciją, prastą mūsų šalies gyventojų ekonominę situaciją ir pan. Be to, bandė rodyti keistoką pakantumą: „Mes prieš juos ne kaip prieš asmenis. Mes – prieš diktatūrą!“ Keistoką? Aha, nes tolimesniais žodžiais paneigė minėtąjį įtikinėjimą.

„Kas nešokinės, tas…“ – vienu metu pasigirdo. Žmonės sujudo sukruto. Sunku suprast, ar šokinėta protestuojant, ar šiaip norint pasilinksminti.

Tvirtomis, ties Nerimi nutrūkstančiomis, geležinėmis tvoromis aptverta teritorija buvo kruopščiai saugoma krūvos policijos pareigūnų, tarnybinių džipų, jojikų ant arklių. Danguje ratus suko sraigtasparnis.

Dar šiek tiek pasivaikščiojusi paupiu galiausiai nusprendžiau, kad metas namo. Prieš nutoldama išgirdau kaip žila senutė pasilenkusi prie greta manęs esančios merginos kukliai šypsodamasi teiravosi: „Tai kada jie eis?“ „Jau praėjo.“ – atsakė. „Bet ko tuomet laukia visi šitie žmonės?“ – nerimo. „Niekas neinformavo apie padėtį.“ – geranoriškai nenutylėjo.

Niekas neinformavo, tai ir šūkavo toliau. Pykčio objektai šmėžavo kažin kur tolumoj (patys visai nepikti, su mielom ryškiom vėliavom rankose), o šūkavimai nesiliovė sakytum besitikint būti išgirstiems tų, kuriems visa šita košė skirta. Iš tikrųjų, jei visokie Petrai ir Kazimierai būtų mažiau demonstravęsi, daugiau klausęsi, jie būtų galėję išgirsti kuo gyvena šalies piliečiai. Ne vien homofobai ten gerkles laidė. Kaip sakoma, jei labai sunku, reikia išsikalbėti ar išsirėkti. Tai tam tikrais etapais būtent taip ir buvo. Daugmaž – protestuokim prieš tuos, kurie švaisto mūsų pinigus. Tik man visvien kirba mintis – ar nei vienas eisenoje dalyvavęs homoseksualas nedirba ir negali vadintis „mokesčių mokėtoju“? Abejoju.

Grįždama po eitynių mačiau kaip trys ar keturi japonų turistai fotografavo pienes. Savo kalba šį tą tarstelėjo vienas kitam. Buvo šilta, saulėta popietė.

Vakarop… Tikėtina, kad tuomet kažkam teko išardyt tvoras, nurinkt juostas, sušluot šiukšles.. Ir? Vieno pabaiga, kito – pradžia?

Šviesi pradžia.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Baigiu užmiršt teorijas, kai praktiškai jų nepritaikau. Praėjusiais metais tvarkingai susiglosčiusi plaukus kiekvieną penktadienį ir šeštadienį iki pat pavasario myniau Lietuvos Žurnalistikos Centro slenkstį. Gavau žurnalistikos kursų baigimo diplomą. O šiandien tegaliu pasakyt: „Aš moku augti.“ Nors jeigu tiksliau: „Aš noriu augti. Moku abejoti.“ Sako, kad mano rimti, pagal šablonus „sukalti“ tekstai nuobodūs. Kai rašau savaip – gerai. Subjektyvumas man tinka?

Vakar nepastebėta vėl įsmukau į Maironio g. 7 pastato vidų. Kaip žinia, gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ta proga vyksta įvairūs „LeŽuDi 10“ renginiai. Ta proga klausiausi E. Mildažytės, bet dėl darbų darbelių nesusitiksiu su A. Valinsku. Gaila, būtų visai įdomu išgirst, kas kam plauna smegenis, t. y. ar žiūrim, ką rodo ar rodo, ką žiūrim.

Klausydamasi Editos dar kartą supratau, kad mano nuostata, jog visi sunkumai įveikiami, yra… Puiki!

Žmonės kuria ir su ypač nedidelėmis sąnaudomis. Tai, ką mes matom (matot, nes pati TV nebežiūriu!!), yra tik galutinis rezultatas, kurį norint pasiekti, reikia įdėti daug pastangų bei pasitelkti išmonę, pavyzdžiui, vos už kelis tūkstančius litų su visa kūrybine komanda nusitrenkti į kitą pasaulio kraštą ir iš ten paruošti puikų reportažą. Arba, neturint jokių tūkstančių, visvien jį paruošti, nes juk – patikintų Edita Mildažytė – svarbu ką po savęs palieki.

Taip pat svarbu: išmokti pasakyti, kad suklydai, nemeluoti sau, nesekti idealais, tikėti ilgo ir nuoseklaus darbo galia bei…

Man labiausiai patikusi mintis: „Gyvenam labai „fainoj“ vietoj!“ Tikrutėliai. Tik esam velnioniškai linkę žvilgčioti – o kas gi ten aukščiau už mus?

Šaltiniai: www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Mano apsilankymas „Gatvės Muzikos Dienos“ renginiuose baigėsi nė neprasidėjęs. Nespėjau pasiekti pirmųjų muzikantų ir jau atsidūriau… Policijos komisariate.

„Puikumėlis“:(

Rytas nežadėjo nieko blogo. Oras puikus, nuotaika pasivaikščiojimams (hrr!) irgi tinkama.

Į kairę ranką čiupteliu rankinę, į dešinę – fotoaparatą, nes bet kurią akimirką galiu užsinorėt įamžinti grožį. Nusileidžiu laiptais. Gamta kvepia.

Tra ta ta, tra lia lia. Eidama svajoju apie ateitį, ūkį ir bites. Vos nešvilpauju.

Tuo pat metu tik šiek tiek tolėliau…

„O, kokia ten svajoklė – užsimerkėlė su fotoaparatu eina? – galvoja. – Jeigu jau taip atvirai nešasi, vadinasi, jį iš jos atimti nebus jokių problemų. Be to, esu greitas bėgikas ir šiaip čia galima staigiai smukt į kokį nors skersgatvį. Parduosiu, nusipirksiu gėrio sau ir savo „sėbrams“.“

Susidūrimas

Žnekt, aaa, nesusivokimas.

Atsitokėjimas ir bandymas pasivyti

„Mėšlas, iš manęs fotoaparatą pavogė. Kas galėjo pamanyt? Turiu daryt ką nors. Bėgsiu ir rėksiu!!!“ – net ir perpratusi situacijos beviltiškumą, nepasiduodu.

Bėgimas ir rėkimas

„Padėkit, padėkit! Dega! Vagia! Padėkit! Prašau, bent nuotraukas atiduok! Būk žmogus!“ – plyštu visa gerkle. Netoliese, sugrūdęs galvą į automobilio bagažinę, krapštinėjasi vyras. Nusprendžia į mano pagalbos šauksmą nereaguoti. Galvoja, gal smaginasi vaikučiai. Kur gi ne, kitokių pramogų nė nežinau. Jaučiu kaip jėgos senka, tfu, iš tiesų ne tokios ir stiprios mano kojos. „Šaunuolis“ nutolsta 10-15 metrų nuo manęs. Vis dar bėgu ir rėkiu. Deja. Po kelių sekundėlių jo horizonte jau nebematyti.

Gelbėjimo operacijos ir gobtuvo paieška

Susistabdau tris draugiškas merginas, kurios ir iškviečia policiją. Jos automobiliu apsukam kelis ratus aplink („Gobtuvininke, kur tu? Nevaikštai atvirai su fotoaparatu, kaip ir aš visai neseniai? Nevaikšto.“). Komisariate išpasakoju viską, ką prisimenu. Užrašo į popierius, vyks tyrimas. Būkit atsargesnė, Vilnius pavojingas miestas. Gerai. Ką galiu pati padaryt? Jei kažką darysit, bus gerai. Pagelbėsit.

Grįžimas ir filmuota medžiaga

Grįžtu į tą vietą. Man kas, fotoaparato nebeatims. Grįžtu, nes gobtuvininkas nesumojo, kad jo darbelį užfiksavo net kelios filmavimo kameros. Į vieną įstaigą kreipiuosi. Ne, veido nepritrauks, per silpna raiška. Kreipiuosi į kitą. Ne, silpnoka irgi. Bet visvien pažiūrim. Krepšt. Krepšt. Bingo – bėgimas iš taško į tašką truko 7 sekundes. Aiškiai matau kaip atsilieku. O už savęs išvystu ir… Pagalbininką! Vis dėlto kažkas išgirdo mano pagalbos šauksmą. Gaila, kad nespėjo. Rodo, kaip kurį laiką pavaikšto pirmyn atgal, tikėtina, nusiminęs.

Viltis (???) ir melancholiškas rymojimas

Pirmadienį pažadėjo perduot filmuotą medžiagą. Jei tik bus naudinga, jei tik bus. Dėkoju man pagelbėjusiems ir gelbėsintiems!

Sako, džiaukis, kad gyva likai. Ir gerai, jog nepasivijai, nes nežinia ar dabar kur nors patvory nesivoliotum. Aha. Mąstau. Melancholija.

Nuo pat pirmųjų T. Hardy romano „Džudas Nepastebimasis: Raidė žudo“ puslapių neapleido nuojauta, kad pagrindinį veikėją iš kažin kur pažįstu. Jis – neturtingas jaunuolis, tik atradęs laisvą minutėlę tarp darbų slapta skaito knygas. Mokosi, nes užaugęs svajoja tapti krikščionių teologu: „…jo svajonės buvo tokios pat didingos, kokia vargana aplinka.“ Būtent siekimas įsitvirtinti dvasininkų luome man sukėlė sąsajas su V. M. Putino kūriniu „Altorių šešėly“ bei Stendalio „Raudona ir juoda“.

Dabar tokie akibrokštai kaip knygų deginimas ir jų šalinimas iš bibliotekų pasitaiko itin retai, o tuo metu toks nepagarbus vyskupo V. Hau poelgis tebuvo neigiamų reakcijų tąsa į įprastas visuomenės, religijos normas pasmerkusį maištininko požiūrį: „Jei juridinis įstatymas neperteikia žmogui gamtos diktuojamų dėsnių, jei visuomenės normos sužlugdo asmenybę, o religijos priesaikai pavergia šviesų, nepriklausomą žmogaus protą ir padaro žmogų nelaimingą, tokius įstatymus bei priesaikus reikia keisti.“ Poelgis netgi paskatinęs rašytoją išsižadėti romanų rašymo ir susitelkti vien eilių kūrimui, nes neva jų forma leidžia laisviau reikšti norimas idėjas.

Thomas Hardy dėl šio romano buvo apkaltintas santuokos institucijos „juodinimu“, jos naikinimu, nors šiuolaikinio žmogaus akimis žiūrint, kokius teisingus pastebėjimus jis aprašė! Galit pritarti, galit ne, bet bent jau aš neabejoju, kad ir XXI a. egzistuoja vedybos „iš reikalo“, t.y. dėl šventos ramybės („Ką žmonės pasakys?“) ar materialinės naudos.

Džudas – tragiška asmenybė. Nesugebėjęs atsispirti žemiškoms pagundoms (ypač nesėkmių skandinimui alkoholyje), nepajėgęs išsivaduoti iš nuolatinio nepritekliaus ir priverstas dirbti fizinius darbus, ilgainiui jis atitolo nuo savo troškimų realizavimo: svajones apie baltarankišką inteligento duoną pakeitė akmentašyste, bažnyčių restauravimu, o valandas su knyga – vaikų priežiūra.

Pirmoji nepavykusi santuoka – nemylima moteris. Bendras, tačiau nesantuokinis, gyvenimas su mylima moterimi. Mano manymu, ją vieną temylėjo. Tą pačią, kurią atidavė kitam vyrui, kad susigrąžintų ir susigrąžino, kad vėl prarastų. Melodramiška ar ne? Taaaaaip. Nors tai tikriausiai mano problema, jog neapkenčiu bet kokių aliuzijų į meilės romanus ar telenoveles, nes iš esmės autoriui su painiais siužeto vingiais susidoroti pavyko gana meistriškai ir nesubanalintai, na, išskyrus kai kuriuos niuansus. Stipriosios pusės: įtikinami dialogai, ryškūs personažų charakteriai, detalūs Anglijos kraštovaizdžių aprašymai įvykių kaitai sustiprinti (kiekvienas naujo skyriaus pavadinimas įvardija vis kitą erdvę, o paskutiniame – laiko ratas tarsi apsisuka, nes grįžtama į vieną iš pradinių erdvių).

Romane vaizduojamas žmogaus kelias nuo vaikystės iki mirties.

XIX a. literatūra. Autorius priskiriamas natūralistams, taip pat randama romantizmo, simbolizmo bruožų.

Iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė, 366 puslapiai.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“