Ligi Dangaus

Kodėl?

Gavau šį klausimą jau anksčiau, bet delsiau atsakyt, nes iš vieno žodžio sunku perprast esmę. O jeigu ji visai neaiški… Tenka ieškot:) Taigi – rašiau sąmonės srautą, kurio paskui nusprendžiau niekam nerodyt (ištraukėlė: „…man belieka juos visus skaičiuoti, kad netyčia neprisidarytų bėdos gaudami abstrakčius klausimus iš vieno žodžio, net be konteksto, – nors ne viena raidė – ir nereikėtų į juos atsakyti remiantis visu savo sumanumu, kuris vis dėlto…“), naudojausi visažiniu google’u (pradėjus vesti žodį „kodėl“ pirmi du siūlomi variantai buvo tokie: „kodėl vyrai nesiklauso, o moterys nesiorientuoja žemėlapiuose? kodėl tinsta kojos?“), tačiau ir tokiais būdais atsakymo į klausimą apie klausimą neradau, todėl supratau, kad jis glūdi klausiančiajame. Ar ne?

Vakar Vilniuje nemokamu koncertu visuomenei buvo pristatytas Europos lyčių lygybės institutas. Koncertavo Saulės Kliošas, Empti, Jurga Šeduikytė bei Skamp. Ir tik lietus sutrukdė. Ne, meluoju, nieko jis nesutrukdė, nebent praretino žiūrovų gretas. O likusieji, kurių buvo ne tiek ir mažai, tai išskleisdami, tai vėl suskleisdami skėčius (atsižvelgiant į dinamiškai besikeičiantį orą) mėgavosi renginiu.

Puiki proga plačiau pakalbėti apie lyčių lygybę.

Laikausi pozicijos, kad visų pirma reikia matyti ne lytį, o tai, jog priešais stovi žmogus. Dėl to man būdavo tikrai pikta, kai ieškodama sezoninių darbų susidurdavau su atsainiu požiūriu: „Tvirtam vyrukui darbo atsirastų.“ Nei klausimų ką esu dirbusi anksčiau, nei supažindinimo su laisva darbo vieta… Nieko. Žinoma, nepervertinu savo fizinių galimybių (didžiavimasis treniruotomis kojomis subliuško dar tada, kai vidury baltos dienos miklus vagišius iš rankų išplėšė mano fotoaparatą ir nespėjau jo pasivyti), tačiau – prašyčiau! – kadaise persikrausčiusi į naują nuomojamą butuką kuo puikiausiai atsuktuvu susimeistravau rašomąjį stalą ir parsinešiau dalį mantos.

Taip pat, nors ir labai gaila, apie moterims mokamus mažesnius atlyginimus už tokį patį kaip vyro atliktą darbą dažniau perskaitau ne spaudoje, o išgirstu gyvai. Aršios, feminizmu kvepiančios kritikos vis dėlto nežadu. Kaip galėčiau? Juk dar nė neperskaičiau feminizmo biblija vadinamos Simonos de Bovuar knygos „Antroji lytis“. Be to, vyrų nelaikau blogio demonais, kuriuos reikia vanoti kočėlais ar kalti prie sienų.

Kaip tik – akivaizdžiai juntami skirtumai mane maloniai stebina. Jei visi būtume vienodi, būtų neįdomu gyventi! Tačiau sąmoningumą visuomenėje privalu ugdyti. Pavyzdžiui, atsisakius kai kur užsilikusio trafaretinio mąstymo, jog moterys negali statyti namų, o vyrai auginti vaikų. Atsakingas, subrendęs žmogus yra linkęs pats nuspręsti ką jis gali. Nuspręsti ir pasirinkti sau tinkamiausią kelią.

P.S. Bet turiu tokį menkutį išankstinį prašymą: vyrai, nepradėkit masiškai dėvėti sijonų! Klostuoti škotiški sijonai telieka škotams.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Kambarys. Vienuma. Ant stalo krūvelė šviežiai iš bibliotekos parsineštų knygų. Baigiu lengvą skaitalą, kuriame yra įdomi istorija, tačiau pernelyg nuslystama paviršiumi, ir nusprendžiu imti į rankas Samuel Beckett kūrinį „Molojus“. Pirmąjį išleistą lietuviškai, pirmąjį iš visos trilogijos (kitos dvi dalys atskiromis knygomis – „Malonas miršta“ bei „Neįvardijamasis“). Juolab, kad perskaičiusi įvairių atsiliepimų, jau kurį laiką apie jį galvojau.

Ir jeigu tik pradėjusi skaityti „Molojų“ norėjau jį mesti, tai dabar nekantraudama žvalgausi į antrąją trilogijos dalį „Malonas miršta“.

Kodėl mesti? Šioje knygoje ypatingai atvirai analizuojamos tamsiosios žmogaus prigimties pusės ir dėl to ją gali būti  sunku skaityti, o linkusiam į negailestingą saviplaką visai neįmanoma. Nors po minėtojo skaitalo skaityti tikrą literatūrą – naudinga. Konkrečiam vertės palyginimui. Iš tiesų, jei S. Beckett įvardijamas antiromano pradininku, tai savo mintis, kuriomis bandau kažką apie jo kūrybą pasakyti, galėčiau įvardinti antiapžvalga, nes… Nieko nepasakysiu. Nieko, kas leistų ją suprasti pačiam neatsivertus. Apie kai kurias knygas kartais galbūt užtektų paminėti – tu negali to neperskaityti.

Jo erdvė buvo labai striuka. Laikas jam irgi buvo atmatuotas. Jis skubėjo be paliovos, tarsi apimtas nevilties, į be galo artimus tikslus. Čia jis kalinys, mesdavosi prie nežinia kokių siaurų ribų, čia, persekiojamasis, ieškojo prieglobsčio centre.

Fiziniai trūkumai, senatvė suintensyvina pirmosios knygos dalies antiveikėjo Molojaus mintis. Vyras jaučia, kad kūnas jam nebepriklauso. Atrodytų, kuo aštriau, smulkmeniškiau jis gilinasi į daiktus, pakeliui (kelionė pas motiną, kurią vargiai bepasieks ir abejotina, ar iš tiesų jos reikia) sutinkamus žmones, tuo pasyvesnę tikrovę tai reiškia.

Sūnus buvo nepagarbus su manimi, tačiau dabar buvo ne laikas priversti jį tai pripažinti. Sustingęs koridoriuje išgirdau, kaip kažkas nukrito ir dunkstelėjo. Kitas, mažiau gebantis tvardytis nei aš, būtų įsikišęs. Bet man toli gražu nebuvo nemalonu, kad sūnus išliejo savo skausmą. Tokie dalykai apvalo žmogų. Mano nuomone, nebylaus skausmo reikia bijoti labiau.

Antroje dalyje veikiantis agentas Žakas Moranas į Molojų panašus tuo, kad yra valdomas. Molojų valdo negalėjimas laisvai judėti, Žaką – pamaldumas ir principai. Kita vertus, tas pamaldumas daugiau žodinis, nes veiksmais visų pirma jokiu būdu neišsižadama savo nepalaužiamų įsitikinimų, kurie neretai susikerta su tikėjimu ir žmogiškumu. Beje, pastarieji labiausiai išryškėja keliaujant, kai patiriama dvasios transformacija ir dingsta bet koks iki tol vyravęs pakantumas. Būtent kelionės motyvas jungia pirmąją ir antrąją knygos dalis. Artimumas tarp jų sustiprinamas ir veikėjų tapatumu. Morano sūnus – liguistas, lėto mąstymo, minantis už kelis svarus nupirktą padėvėtą dviratį – susitapatina su antiveikėju Molojumi, kuris taip pat nepaleido iš rankų dviračio.

Ši knyga įtraukia savo gelme. Prisipažinsiu, jau pradėjau skaityti „Malonas miršta“.

Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, 226 puslapiai.

Šaltiniai: nuotrauka – http://iknyga.lt

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Per dieną naktį atvirus langus girdėti krepšinio aikštelėje žaidžiantis jaunimas. Perla ir Bingas vienas kitam dainas dainuoja. Ką tik atėjusi kaimynė kiek begalėdama švelnesniu balsu nuogąstavo: „O jūsų katinėlis pro balkoną neiššoks? Labai jau garsiai miaukia.“ Patrūkčiojau pečiais – nei taip, nei ne. Bingas su charakteriu, taigi galima visko tikėtis.

O vasarotojai visai nelinkę audrų kelti, tik ežere turkšdamiesi krykštauja vaikai. Nustebau pamačiusi, kad galiausiai ir mūsų pusės krante įrengė persirengimo kabiną! Tikėtina, jog ir tiltas atneštas iš anapus čia ras vietą. Užtat kiek naujų įspėjimų – pilnutėlė medinė lenta su stogeliu. Kol kas ne iki galo įsisavinau ten rašomą informaciją, nebent įsidėmėjau perbrauktą palapinės paveiksliuką. Suprask, jokių palapinių. Ir naktį maudytis negalima. Kažin, braidyt irgi? Kai per vienas Šv. Jonines kartu su broliu paparčio žiedo ieškojom, tai įbridau. Po 23 valandos ( turbūt šis paklydimas jau užfiksuotas!).

Soduose taip pat nenuobodu. Ypač mūsiškiame, nes ten būnu aš:) Juokas juokais, bet vaisiai bei daržovės tikrai nesiruošia kitos vasaros laukti. Kiekvieną dieną vis labiau artėja dangaus link, stiebiasi į saulę ir ruošia derlių mums. Žemuogės, braškės, serbentai, salotos, svogūnai, burokai, bulvės – ko ten tik nėra! Puri žemė, retsykiais pasotinama lietumi, kvėpuoja gyvybe.

Oras pripildytas malonios kaitros.

Daugiau nei trisdešimt dėstytojų – vyrų ir moterų, jaunesnių ir senstelėjusių, griežto ir laisvesnio stiliaus. Tarp freskų, po kabančiais sietynais, šalia skulptūrų bei raižinių ant sienų. Aštuoni semestrai. Į pirmą kursą atėjau nedrąsiai, baugščiai aplinkui dairydamasi, iš akių nepaleidžianti kuratoriaus, tačiau išalkusi naujų žinių. Šiandien būdama ketvirto kurso studente po slapto voko įteikimo keliais neabejingais rankų spūstelėjimais gavau patvirtinimą, kad sėkmingai apsigyniau darbą, vadinasi, diplomą matysiu ne kaip savo ausis, o kaip delnus.

Tik dar keli formalumai, po kurių – iškilminga ceremonija ir amžiams paliksiu universiteto skliautus. Juokauju, netgi nesitikiu jų palikti. Visų pirma dėl to, kad kartą, kai po sekinančios dienos Saulėtekio alėjoj kone žegnojausi, jog joje daugiau tikrai nebepasirodysiu, galiausiai viename iš ten esančių šešiolikaaukščių (prabangiai vadinamų „Niujorku“) bendrabučių apsigyvenau, o, antra, slapčiausiose mintyse kitus galimus variantus kol kas nurungia tas pats universitetas.

Tačiau laikinai planus metu šalin, nes juk, po paibeliais, reikia pergalingai paminėt šią dieną. Kaip jau vyliausi ankstesniame įraše – šiltą ir sėkmingą. Ką ten šiltą, pasiutusiai karštą! Man patinka.

Šaltiniai: nuotrauka – www.fanpop.com

Tęsiu savo sugalvotą tradiciją tinklaraščio skaitytojams pranešti apie besikeičiančius metų laikus:) Lyg kalendoriaus neturėtumėt! Ech, tikiuos per daug nebus.

Pastebėjau, kad kai kurie tinklaraštininkai eilute rikiuoja šios vasaros planus. To paties laukiate ir iš manęs? Neee. To nedarysiu, nes paskui bus baisiai gėda, kai daugiau nei pusės neįvykdysiu. Nors iš tiesų – svajoti, kas ir kaip bus, tikrai mėgstu. Tai ir svajoju.

Apie geltoną. Geltona. Geltona. Geltona. Neseniai netgi nusipirkau geltoną, pečius ir nugarą atidengiančią, suknelę. Vizija tokia: karštutėlę dieną pasipuošiu ja ir šlept šlept vasariškomis šlepetėmis iki ežero. Rankoje ryškiaspalvis krepšys, mintyse, danguje – šviesūs debesys. Pasitiesiu didelį minkštą rankšluostį, patogiai įsitaisysiu ir mėgaudamasi saulės spinduliais… skaitysiu knygą. Rimtai! Tos knygos, kurias skaičiau lauke kepinant saulei, mano atminty sakytum spalvotesnės. Arba tik taip atrodo. Nors… O gal?

Dar daug svajoju apie šviesias naktis, basas kojas, žemę, grybus, koncertus, žiogus, bulvių lysves ir kitas begalybes, kurias net apsakyt sunku, nes…

Vasara jau čia!