Ligi Dangaus

„Aš pažinau karalių tavyje“ (Vytautas Mačernis) – atrodytų tokie paprasti ir aiškūs žodžiai, bet kiek laiko prireikia, kad juos suprastum. Kai kada visas gyvenimas prabėga taip iki galo į juos neįsigilinus.

Žavėtis tais, kuriems sekasi, raminti save, kad jiems likimas ar kažkas iš aukščiau suteikė palankesnes aplinkybes siekti tikslo: štai kas įprasčiausia. O tai, jog Tau ne ką mažiau duota, įvertinti sunku, nes juk įvairios negandos gniuždo ir lamdo, lamdo ir gniuždo, gniuž… lam… Pasikartojantis, uždaras(?) ratas. Tačiau, po velnių, net fortūnos numylėtiniai turi užtikrintai veikti, kad išlaikytų savo laimės paukštę. Iš tikrųjų dažnai jokios paukštės nė nėra – yra tik stiprus tikėjimas, jog, nepaisant visko, galiausiai troškimai bus įgyvendinti. Tikėjimas, kurio nepamainomas sąjungininkas – darbas. Juolab kad kasdienybė ir be pasaulio užkariavimo graži. Užtenka giliai įkvėpti vasariškos nakties kvapų, išgirsti nubundančius paukščius ketvirtą valandą ryto, basomis kojomis justi žemę, akmenukus, gal kartais mažytį stiklą tarp pirštų. Mėgautis akimirka. Tokių akimirkų kiekvienam atrasti taip nesudėtinga. Taigi kodėl nepabandžius?

Kodėl tik iš dešimto karto supranti, jog esi ypatingas, nors draugas Tau tai patį pirmąjį kartą sakė nuoširdžiai? Kodėl suaugęs vis dar ieškai to, ką jau žinojai būdamas vaikas (tikrai tikrai – prieš kelias dienas pasklaidžiau savo senus popierinius dienoraščius ir kaip nustebau, kad tai, ką naujai atrandu dabar, gvildenau ir anksčiau, retsykiais netgi dar smulkmeniškiau. Netobulėju ar esu užmarši? Nors, spėju, skeptikai turėtų savo atsakymo variantą)? Kodėl… ką?

Patikėti savimi visiškai įmanomas dalykas. Net jei šiuo metu vidinis ar balsas „už kadro“ bando įteigti kitaip. Tik nesakyk, kad neįspėjau.

Šaltiniai: nuotrauka - www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Gautum „britvą“ dovanų. Ką darytum?;)

Jau turbūt man ruošiesi padovanoti, tik iš pradžių nori išsiaiškinti ar į geras rankas paklius:)

Taigi ką aš daryčiau?

Nekantraudama kalendoriuje imčiau žymėtis dienas likusias iki „Baikerių naktų“, o vos tik progai pasitaikius, sėsčiau ant „britvos“ apsirengusi odiniais drabužiais, užvesčiau variklį ir entuziastingai leisčiausi į kelią. Viena ranka laikyčiausi pati, kita ranka laikyčiau fotoaparatą ir jame esančia kamera filmuočiau pro šalį pralekiančius vaizdus, po to, jeigu pavyktų grįžti namo, dėčiau nuotykius į youtube’ę, kad visi galėtų mano meistriškai atliekamais triukais bei jų metu pasiektais rezultatais – nuneštais pakelės kuoliukais, išverstais šiukšlių kibirais, pervažiuota žole, nusigandusių praeivių išsilakstymu į visas pašales – pasigrožėti.

Galiausiai likimas keliais lūžusiais šonkauliais mane pamokytų ir į galvą dzingtelėtų, kad gal visų pirma reikėjo nauja transporto priemone su kuo nors, pavyzdžiui, su įspūdingu instruktoriumi, išmokti važiuoti. Tai taip ir padaryčiau. O kitas mano pasiruošimas tolimam maršrutui jau būtų pareigingesnis – tvarkingai užsegtas šalmas, specialios pirštinės be pirštų galų, apsaugos ant kojų ir kt. Angeliškai šypsodamasi šįsyk visiškai užtikrinta skriečiau įvairiais keleliais ir keliais. Mėgaučiausi greičio suteikiamais privalumais: neribotumo pojūčiu, galingumu, energijos antplūdžiu. Tikriausiai per trumpą laiką pamatyčiau daugiau nei pusę Lietuvos.

Eglė viena, eglė kita, dar jų, žmogus su grybų pilnu krepšiu rankoje, vėjas netramdo, netramdomai pučia, aš tik važiuoju važiuoju vis įkvėpdama aplinkos tikrumo. Į priekį, ne kitaip.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Būna, kad knygos savo mistika, savo vaizduojamo pasaulio uždarumu taip įtraukia, jog užmiršti viską aplinkui. Pavyzdžiui, neprilygstamasis Haruki Murakami. Skaitydama jo knygas nė pati nepajuntu kaip mintyse virstu vienu iš veikėjų – paslaptinga avimi ar vienišu vyruku mąstančiu išdžiuvusio šulinio dugne. Dienas, kai skaitau jo romanus, galėčiau pavadinti Haruki Murakami dienomis, nes tada reali kasdienybė išblunka įgydama naujų, dar nematytų spalvų.

Tačiau, kaip keista, juk nutariau pristatyti ne jį, o Truman Capote knygą „Kiti balsai, kiti kambariai“. Čia ir įdomiausia: užmojais į miglotą erdvę įklampinti skaitytojus šie du autoriai panašūs. Bent jau šiame romane. Bet tuo panašumai ir baigiasi.

Apačioje, užlietas liepsningų saulės vilnių, vešėjo sodas – vidurdienio karštyje tarpo neįžengiama, susiraizgiusi žaluma: konarai ir alyvos, elniaausiai paparčiai ir gluosniai su švelniai mirguliuojančiomis, trapiai sulapojusiomis šakomis, ir nykštukinės, lyg iš rytietiškų graviūrų atkeliavusios vyšnelės. Šį pailgą plotą tokia tankmė užžėlė, rodos, ne tiek dėl aplaidumo, kiek dėl kažkieno siautulingai išbarstytų įvairiausių sėklų. Žolės ir krūmai, vijokliai ir gėlės – visa susigrūdo kartu.

Truman Capote kitoks. Jis labai amerikietiškas. Jeigu ne skirtingi siužetai ir kiti veikėjai, būčiau pagalvojusi, jog skaitau Harriet Beecher-Stowe „Dėdės Tomo trobelę“ ar ką nors iš Mark Twain kūrybos. Tai nepaneigia autoriaus savitumo, tačiau tikrai – ar gamtos aprašymas, ar veikėjų bendravimas, ar pasakojimo tonas juos visus sieja. Tikriausiai neveltui sakoma, kad ir koks tu pasaulio žmogus bebūtum, nuo savo šaknų nepabėgsi. O ir nereikia. Skirtybės žavi. Antra vertus, tas pats mano minėtas Haruki Murakami laikomas visai nejaponišku. Bet būtent japono prigimtis ji padaro tokiu išskirtiniu vakarietiškos literatūros kontekste.

Pasaulis – baugi vieta, taip, jis tą žino – pasaulis netvarus (kas gali būti ar bent atrodyti amžina?): uolos suyra, upės užšąla, vaisiai supūva; juodiesiems ir baltiesiems kraujas iš žaizdos dūrio teka vienodai; bene daugiausia tiesos pasako dresuotos papūgos, o kas vienišesnis – vanagas ar kirmėlė? – visos žydinčios širdys suvysta ir susiraukšlėja, kaip ir jas iškėlus žolė, vyras senatvėje subobėja, o žmonai ima želti ūsai; visa kinta ir kinta kas akimirką, kaip slenkančios „velnio rato“ kabinos.

Taigi romane „Kiti balsai, kiti kambariai“ pasakojama trylikamečio berniuko vardu Džoelis istorija jam atvykus į mažą, nuošalų Nun Sičio miestelį. Likęs be mamos ir tėčio (pastarąjį dar tikisi sutikti), jis sunkiai adaptuojasi svetimoje aplinkoje, nes ji tokia nesuprantama, žmonės tokie netikri („…jie visi yra už laiko ribų, plevena dabarty kaip dvasios; gal todėl jam ir atrodo kaip sapno žmonės?“). Su jais pernelyg ir nesupažindinama. Skaitytojas tarsi stebėtojas, tarsi sapno dalyvis, kuriame veikėjus gali matyti, gali jausti žolės sušiurenimą jiems ką tik praėjus, tačiau – šiukštu! – į vidų lįsti nevalia.

Nors nesakau, kad taip griežtai ir kad tai blogai (knygai būdingas nepakartojamas, vaizduotę praplečiantis žodynas ir nuoširdūs veikėjų dialogai), tiesiog yra šiek tiek kitaip nei aš mėgstu literatūroje.

Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, 168 puslapiai.

Šaltiniai: nuotrauka – www.manoknyga.lt
Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Baigei mokslus… Ką veiki/veiksi toliau?:)

Tai dabar atostogauju – skaitau knygas, žiūriu filmus, deginuosi prie ežero ir jame plaukioju, fotografuoju kasdienybės džiaugsmus, fantazuoju bei užsiimu begale kitokios veiklos. Malonu suvokti, kad vienas mokslų etapas įveiktas ir esu laisvut laisvutėlė rinktis ką tik noriu. Siūlo į užsienį važiuot dirbti, net susidomėjusių manimi yra, tačiau kol kas niekaip nesiryžtu ilgam palikti Lietuvos, nes čia viskas taip lietuviškai sava. Ar ryžtis?

O likusi ketinu dirbti pagal specialybę. Truputį apmaudu, kad daugelyje darbo skelbimų be mažesnės nei trejų metų patirties nepriima, bet retsykiais pasitaiko ir kitokių variantų, tik reikia būti budriam bei sugebėti tinkamai save pristatyti.

Taip pat planuoju nuo rudens pradėti lankyti „Wing Tsun“ ir…:)

Iš tikrųjų klausimas labai platus, o apie pasaulio užkariavimo planus viešai nekalbu, taigi tebūnie kuklus atsakymas.

Beje, gerbiamas (-a) Aš, ar matei? Tavo pseudonimas toks, kad pavadinime suformuojamas keistokas žodžių junginys – Aš klausia. Lyg klausčiau… Aš!

Kaip turbūt matėte, niekuomet neužmirštu įrašų apie perskaitytas knygas pabaigoje paminėti konkrečių vertėjų pavardžių. Taip darau neatsitiktinai, todėl šįsyk norėčiau pagrįsti savo pasirinkimą. Portugalų rašytojas José Saramago kadaise įžvalgiai pastebėjo: „Rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai.“ Kiek teko lyginti verstus tekstus su originaliais, tiek pati sau tikindavau, jog bent kol kas vertėja būti negalėčiau, nes akyse mainytųsi autorius su savo idėjomis, savitumu ir aš, negailestingai besibraunanti į jo erdvę. Be to, nereikia nė slėpti – trūksta įgūdžių.

Nors egzistuoja du pagrindiniai vertimo būdai – laisvasis ir pažodinis, bet kokiu atveju per vertimą skaitytojo santykis su parašytu tekstu pakinta. Tekstas užsienio kalba, kurį skaitome savo gimtąja, tai visų pirma vertėjo darbo rezultatas. Nuo vertėjo profesionalumo priklauso ar kūrinys, net ir jį išvertus, išlaikys savo pirminį teikiamą įspūdį.

Pavyzdžiui, Mika Waltari kūryba. Dar pavasarį lankiausi Menų spaustuvės Infotekoje, kur buvo pristatomas šio autoriaus romanas „Sinuhė egiptietis“. Kadangi į pristatymą ėjau jau perskaičiusi romaną, vyliausi išgirsti vertėjos pastabų apie patį vertimo procesą. Gal tai ir nėra įdomu kiekvienam skaitytojui (naudingiausia lingvistui), tačiau susitikime ant iš kartono išlankstytų kėdučių sėdėjo tikrai ne vienas paprastutis suomių rašytojo gerbėjas. Už jo romano „Mikaelis klajūnas“ vertimą 2005-aisiais „Metų vertėjo krėslą“ gavusi Aida Krilavičienė nenutylėjo – norint kuo geriau išversti kūrinį, neužtenka vien tik puikiai mokėti kalbą. Turi nuolat tobulėti: domėtis autoriaus, kurio kūrinius verti, šalimi (kultūra, politika ir kt.), jo gyvenimu. Taip pat versdamas privalai atsižvelgti į teksto ypatumus: sintaksinę, gramatinę struktūrą, prasminius žodžių atspalvius, loginius faktus.

Taigi nieko nuostabaus, kad, išvertę itin sudėtingą knygą, vertėjai patobulėja ir tam tikroje specifinėje srityje: juk šitiek įmantrybių perleidžia per savo sąmonę!

Be profesionalių vertėjų triūso neturėtume begalės ypač vertingų knygų. Tai suprasdama vis atlaidžiau žiūriu į pasitaikančius vertimo netikslumus. Geriausia – neįgudusiam skaitytojui nelyginti visai, nes žinom visi, kad miško gilumoje galima ir grybų rasti, galima ir į pelkę įklimpti. Be to, mano manymu (ir ne tik mano), būtent laisvuoju, ne pažodiniu vertimu perteikiama pati tikriausia originalaus teksto prasmė. Nors atlaidumas „kepėjams“ (verčiantiems kiekybiškai, ne kokybiškai) neturėtų galioti…

Šaltiniai: nuotrauka – www.freedigitalphotos.net

Nors ir esu pamišusi grožinės literatūros mėgėja, kartais visai sveika praplėsti akiratį kitokiomis knygomis. O jeigu dar jose gausybė protingų minčių, teigiamas rezultatas garantuotas.

Taigi šįsyk mano dėmesio centre – Merfio dėsniai. Anksčiau jų perskaitydavau „palaidų“, tačiau tokio rinkinuko kaip Arthur Bloch sudarytasis, dar neteko skaityti. Linksmiausia, kad jo įsigijimo istorija beveik šimtu procentų atitinka vieną iš knygoje nurodytų dėsnių:

Kad ir kiek laiko ir kaip sunkiai būtum ieškojęs daikto, jį nusipirkęs, pamatai, kad kitoje vietoje jis pigesnis. – Lewiso dėsnis.

Sunkiai ir ilgai neieškojau, bet parėjusi namo su pirkiniu rankose prieš pradėdama mėgautis šviežutėliais atradimais bei patvirtinti ar paneigti jau žinomus dalykus, smalsumo vedama, į internetą įvedžiau knygos pavadinimą ir… ką jūs manot? Bent keliose vietose pastebėjau keliais litais mažesnę kainą nei sumokėjau pati:)

Rinkinį perskaičiau per vakarą ir manau, kad jis vertintinas už gerą humoro dozę. Taip pat tai puiki smegenų treniruotė, pašalinanti įvairiausius „užkalkėjimus“ bei „rūdis“. Nepaisant to, ar žmogus linksmuolis, ar paniurėlis, o gal vienoks ir kitoks, skaitydamas turėtų kritiškai pažvelgti į save.

Iš anglų kalbos vertė Jurga Cibulskienė, 235 puslapiai.

Šaltiniai: nuotrauka – www.super.lt