Ligi Dangaus

Tikiuosi, kad smagiai atšventėte vienas gražiausių žiemos švenčių, praleidote neužmirštamas akimirkas su jums brangiais žmonėmis, gavote jus nudžiuginusias dovanas ir, jei dar ne konkrečiais veiksmais tokiais kaip stalo serviravimas ar susilamdžiusių puošnių drabužių klosčių lyginimas, tai bent ten, viduje, pamažu ruošiatės artėjančių metų sutikimui. Bet apie juos vėliau. Pertraukėlėje tarp Rytų kovos menų (gal tai vadinama apsėdimu, gal – užvaldymu) filmų žiūrėjimo sumojau, jog kalėdinių pasakų konkurso laimėtojas nepaskelbtas, vadinasi, pats metas taisytis ir jį visiems pristatyti. Jaučiuosi truputėlį nepatogiai, nes tiek Seniobesmegenio, tiek Valentino kūriniai pagal balsų skirstymąsi buvo lygiaverčiai, net kone būtų galima skelbti lygiąsias, tik tiek jau to: dabar jau yra kaip yra ir spaudžiu ranką komentarų skiltyje kai kurių iš jūsų pasiklydusia savo poetiškam poetiškume vadintos pasakos autoriui. Jam mūsų visų dėmesys, jam – dovana.

Senisbesmegenis – 8 balsai

Valentinas – 7 balsai

Inga Agf su Vyr. Traktoristu – 1 balsas

O kitąmet (pliaukšt per nagus: kas žadėjo apie kitus metus kalbėti, t. y. rašyti, vėliau?), jei mano tinklaraštis nebus nugarmėjęs į Salinger išpranašautąją bedugnę, šį konkursą pasistengsiu surengti tokiu laiku, kad jums liktų bent pora savaičių kūrybiniam darbui. Ir tenebus tuomet komentarų kaip šįsyk, kuriuose gailimasi dėl nedalyvavimo.

Rimtai, J. D. Salinger „Rugiuose prie bedugnės“ perskaičiau ne taip seniai. Kažkaip anksčiau į rankas neįkrito, į akiratį šis romanas nepakliuvo. Brolis ir tai pirmesnis perskaitė. Žodžiu, knyga patiko, tik niekaip nesukurpiau įrašo, kad pliusus, minusus išryškinčiau. Tai dabar dedu iš jos mintį pamąstymui:

Bedugnė, į kurią tu leki – ypatinga ir baisi. Žmogus krinta krinta, bet jam nelemta pasiekti dugno. Jis tik krinta ir krinta. Taip aš įsivaizduoju žmones, kurie tą ar kitą savo gyvenimo momentą ieškojo to, ko juos supanti aplinka negalėjo jiems duoti. Arba jie įsivaizdavo, kad toji aplinka negali jiems nieko duoti. Ir jie liovėsi ieškoję. Dar nepradėję ieškoti, jie pametė viltį surasti. Ar supranti mane?

Su pasakom nesusiję, tiesiog šiaip ir tiek. Gal kad nepasimestų.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Iki paskutinės akimirkos maniau, kad šiemet kalėdinių pasakų konkurse stebėsime dvikovą. Įsivaizduokit – šventės, visi glėbesčiuojasi, dovanėlėmis keičiasi, o kažkur interneto platybėse du titanai, įsikibę vienas kitam į atlapus, aiškinasi santykius. Juokas juokais (juk joks konkursas, turintis daugiau nei vieną dalyvį, neapsieina be varžytuvių), tačiau trečiosios pasakos kūrėjai savo ketinimais gerokai nutolo nuo Šv. Kalėdų dvasios. Tai skatina mane dėl visa ko brūkštelėti frazę: „Visi veikėjai ir įvykiai išgalvoti. Bet koks panašumas su realiais yra atsitiktinis.“ ir palinkėti malonaus skaitymo.

Na, ir kas toliau? Išeinu atostogų. Viso gero!

*

*

*

*

*

*

*

Jūs vis dar čia? Tai labai gerai, nes kaipgi konkursas be laimėtojo:) Perskaitykit visas tris pasakas ir iki gruodžio 26 dienos 12 valandos mano tinklaraščio dešinėje, viršuje, atiduokit savo balsą* už labiausiai jums patikusią. O jau aš pasirūpinsiu prizo įteikimu!

* Laikinai matysite kaip pasiskirsto balsai, po to jie bus paslėpti.

PASAKOS

* Senisbesmegenis – pasaka „* * *“

* Valentinas – pasaka apie Kalėdinę Žąsį

* Inga Agf su Vyr. Traktoristu – pasaka apie tris brolius – Fredžio palikuonis. Viso ko pradžia

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Teisingai perskaitėte – konkursas. Visai neseniai atradau, kad šiemet kažin kodėl buvau šykšti ir konkursų beveik neskelbiau, nepalyginama su praėjusiais metais kuomet jie pylėsi it iš gausybės rago. Bet jau dabar kuo tikriausiai, kuo garsiausiai, su begaliniu džiaugsmu skelbiu… Kalėdinės pasakos konkursą!

Taisyklės paprastos: iki šių metų gruodžio 23 dienos (20 valandos) el. paštu – ligi.dangaus@gmail.com siųskit savo sukurtas pasakas, kuriose veiktų patys įvairiausi veikėjai. Svarbu, kad būtų juntama šventinė nuotaika. Laiko liko visai nedaug, tačiau tikiuosi sulaukti nors keleto jūsų kūrinių. Apimtis neribojama, juk internetas guminis. O iš tikrųjų tai belieka pakartoti ką sakiau skelbdama šį konkursą praėjusiais metais – rašykit tiek, kiek po to visi susidomėję perskaitytumėm ir galėtumėm atiduoti savo balsus už mėgstamiausiuosius.

Vienas, surinkęs daugiausiai balsų, netgi gaus… Mano rankų darbo šalikėlį (jei vertintume pagal ilgį, tai visas šalikėnas), į kurį kol kas galite žvelgti tik nuotraukoje.

Neatsiradus laimėtojui ar jam atsisakius prizo, pastarasis grįš atgal į prizų fondą arba bus užvyniotas ant konkurso rengėjos kaklo:) Aišku, geriau, kad taip nenutiktų, todėl paskirkit vakarėlį kitą (et, kiek jų čia beliko!), ir sukurpkit jaukią, Šv. Kalėdų dvasia alsuojančią pasaką visiems šio tinklaraščio skaitytojams. Aš jau nekantrauju. Kaip jūs?

Šaltiniai: paveikslėlis – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Tu nežinai, kaip mane veikia Jolita Skablauskaitė. Tai gerai, kad veikia, vadinasi, turi talentą. Bet tu nežinai… Dar reikėtų gerai pagalvoti kas iš lietuvių rašytojų kūrybos sukelia priešiškesnius jausmus nei ji. Ypač savo naujausiu romanu „Sado sindromas“, į kurio slėpiningą atmosferą smalsiai įsitraukiau vos pradėjusi skaityti. Ėmiau analizuoti veikėjo gyvenimo vingius, tačiau gana greitai pajutau kaip ten viskas nemaloniai klampina ir panorau bėgti neatsigręždama.

Gal dėl to, kad per daug tikiuos, gal per daug įsijautusi mirkau teptuką į šviesiąsias porų tarpusavio santykių paletės spalvas? Ir dažau. Dažau. Nors, manau, ne tik. Jolita, kodėl? Jolita tyli. Okultizmas ir šiąnakt surišo rankas supratimui išlaisvindamas pasalūnę painiavą. Šėlkim, apsikarstę kaukolių karoliais, šlitinėkim po kapines, įsikibę keistiems, pamėkliškiems gyviams į parankes, nugrimzkim į sapno būseną ir užmirškim-užsimirškim.

Autorė taip siekė pateisinti vienos svarbiausių mūsų šalyje magiškojo realizmo kūrėjos vardą, jog per šiuos siekius pradžioje tikrai stiprus, įdomus veikėjo psichologinis portretas ilgainiui subliuško. Noras kurti mistiką visai užvaldė autorę ir įspūdingi užmojai, tokie kaip vyro sielos pagrobimas, liko ne iki galo įgyvendinti. O labiausiai  mane raukytis vertė moters kalbėjimas vyro vardu, pirmuoju asmeniu. Kita vertus, kas mėgsta gašlokus kūrinius, neturėtų nusivilti…

Daiktai man buvo gražesni, mielesni nei žmonės: ilgaamžiai. Ne visi, kiti priminė trapų krištolą, nuo menkiausio prisilietimo galėjo subyrėti į drūzgus, vien sualsavus ar įdėmiau į juos pažvelgus, galėjo neatpažįstamai pasikeisti. Tai buvo mano pasaulis ir jame jaučiausi puikiai.

472 puslapiai.

Šaltiniai: iliustracija – www.skaitymometai.lt

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Labas. Kodėl neprisideda Ligita?.. www.kaledustebuklas.lt

Jau prisidėjau! Tądien, kai į rubriką „Klausk Ligitos“ atsiuntei šį klausimą, dar nebuvau prisidėjusi prie akcijos dėl to, kad užsiregistravusi tiesiog pamaniau: „Ne, niekur mano tinklaraštyje netilps šis 180 x 150 skydelis“. Kiti taip pat pasirodė per dideli, o įsidėjus vadinamąjį kampelį (tikriausiai ničniekas to nė nepamatė), jis gremėzdiškai užėmė visą puslapio kampą. Kone ruošiausi rašyt laišką akcijos organizatoriams ir klaust: „Ką tokiu atveju daryt?“, tik prieš tai brolis visgi ryžosi patikrint ar iš tikrųjų netilps tas tilpti kaip ir neturėjęs skydelis. Ką sau manai? Tilpo!

Taigi jau galit nesivaržydami spausti puslapio dešinėje, po balsavimu esantį skydelį, ir kartu su manim bei kitais prie akcijos prisidėjusiais tinklaraštininkais rinkti pinigus vaikų dovanėlėms.

Pabandom surinkti nors tokią sumą, už kurią išeitų tiek meškinų, kiek yra šį įrašą iliustruojančioje nuotraukoje?

Šaltiniai: nuotrauka – www.everystockphoto.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Turbūt kai kurie spėjot pagalvoti, kad pastaruoju metu pagal įrašų savo tinklaraštyje publikavimo dažnį aš uoliai vykdau kažkieno man patikėtą misiją kodiniu pavadinimu „Išnaikinkim skaitytojus!“. O jie kaip nenyksta taip nenyksta, nors kuolu per galvą tašyk. Prenumeratorių skaičius gal šiek tiek smuktelėjo, bet manau, kad tie, pasitraukusieji, nuo pat pradžių ne ten pataikė, nes, pavyzdžiui, pati galiu laukti naujo mėgstamo tinklaraštininko įrašo mėnesių mėnesius ir nenusibos – juk tas geras jausmas perskaičius šį tą šilto, nuoširdaus, įdomaus šimteriopai atperka kartais besaikėmis virstančias žvilgčiojimo į prenumeruojamų naujienų srautą akimirkas.

Ir kodėl šitaip nutiko? Na, turiu omeny – kodėl iš 43 (tai bent koks buvo mano aktyvumas kadaise!) įrašų per mėnesį teliko 5? Sunku rast vienareikšmišką atsakymą. Rodos, pirmaisiais mėnesiais nė nepajutau kaip augantis lankytojų, komentatorių skaičius mane paveikė. Ryškiausiai tas poveikis pasijuto vėliau. „Gal apie tai nerašyt?“, „Ką tai sudomins?“, „Ne, nesąmonė…“ – tokios ir panašios mintys ėmė vis dažniau suktis galvoj. Dar su savo polinkiu į melancholiją kada nors būčiau paskelbusi itin graudulingų svarstymų ir garantuotai vėliau pasigailėjusi, todėl tai žinodama vidinės ūkanos dienomis apskritai stengiuosi neprisijungti prie turinio valdymo sistemos, o tiesiog čiumpu tušinuką, jei jo nebūnu išmėčiusi, į dešinę ranką ir paglamžydama storą sąsiuvinį langeliais imu jame lieti srautus pasipiktinimo, ne iki galo gyvai išsakytų džiaugsmų, rikiuoti eiles ateities planų ar didžiulės sėkmės atveju užsimanau išrėžti „Eureka!“, bet netikėtai gavusi trumpąją žinutę į mobilųjį telefoną, metu tą sąsiuvinį po lova ir, skubotai išsipusčiusi, entuziastingai išlekiu pro duris (neseniai kankinausi mąstydama kas yra „dvivėrės durys“. Paaiškėjo, kad būna ir vienvėrės, o tos dvivėrės paprasčiausiai suveriamos iš dviejų pusių. Paaiškėjo ir tai, kad iš tikrųjų jau prieš pradėdama kankintis žinojau reikšmę, tik ji buvo laikinai pasitraukusi į slaptą pasąmonės klampynę. Koks chaotiškumas!).

Gerai rašantiems teminius tinklaraščius. Gal ir aš kada nors vienu iš jų būrio tapsiu! Juk jie tokie konkretūs, gryni (nors iš kur tas užtikrintas žinojimas? Kada jis apsisuka ratu ir virsta nežinojimu? Vakar šnekėjom su vienu apie Faustą. Taip pat ištrauką, kurioje jis tamsioje, daiktais užgrūstoje aplinkoje sako neviltimi alsuojantį monologą, kuo taikliausiai vadintiną Sokrato žodžiais: „Žinau, kad nieko nežinau“, skaitėm). Tarkim rašyčiau vien perskaitytų knygų apžvalgas. Brr, bet tokių tinklaraščių apstu. Ir kitokių pilna. Tai ką aš čia veikiu? Matyt, kaip ir kiti – palieku savo pėdsaką. Internete (žmonių galvose?).

Dabar metas nustėrti.

1. ***************

2. ***************

3. ***************

4. …

Ne, vis dėlto visiškai teminei man nepavyks būti.

Šaltiniai: nuotrauka – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“