Ligi Dangaus

Mėnesio pertrauka nuo vienos perskaitytos knygos iki kitos neturėtų simbolizuoti, kad skaitau it vėžlys, palengva rėpliojantis per kelią, paprasčiausiai tarp pažadėtų aptarti bent jau penkių suaugusiems skirtų, „Metų knygos 2010“ rinkimuose dalyvaujančių knygų nejučia vis įterpiu kokį nors kitą skaitinį, tai taip ir nusitempia (ech, gerai būti tinklaraštininke – galiu sau leisti teisintis kiek tinkama maskuodama įgimtą tinginystę ir visvien tiesioginio smūgio į galvą negausiu!).

O šįsyk mano dėmesio sulaukė Rolando Rastausko kūrinys „Privati teritorija“. Po Valdo Papievio „Eiti“ ir Jolitos Skablauskaitės „Sado sindromas“ romanų, kurie iš pasirinkimui siūlomo penketuko ypatingai manęs nesužavėjo, ši esė rinktinė tapo tarsi atgaiva, signalu, jog mūsų šalies literatūrinė situacija vis dėlto ne pati prasčiausia. Nors čia, sakytumei, nėra tikslo džiaugtis vientisos istorijos ir ryškaus charakterio nebuvimu, kas truputį blaško skaitant, tačiau žinant esė žanro subtilybes šį punktą reikėtų praleisti bei remtis kitokiais vertinimo kriterijais. Taigi – ar skaitydama atradau įvairių, žmogui rūpimų temų gvildenimą ir kritišką žvilgsnį į dabartį? Taip, Taip, ir dar kartą stiprus Taip. Keisčiausia, kad man, kvaištelėjusiai dėl grožinės literatūros, tai visai patiko. Pastaroji nemeluoja, anaiptol (apie tai kada nors parašysiu plačiau), tiesiog, po daugelio metų atsivertus Rolando sukurptą darbą, tų laikų, kurie dar neatėjo, bet, jei vis iš naujo beprasidedančios pasaulio pabaigos nesulauksim anksčiau, ateis, skaitytojui lyg ant delno atsivers esminės XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje kilusios bėdos, rūpesčiai (esė rinktinė apima 1993 – 2009 metus keliaujant po įvairiausias pasaulio šalis).

Apie juos pasakojama visai ne piktai ar pagiežingai, pasitikima galimybe suklydus taisytis. Pasitikima žmogumi, kuris, kad ir kaip ten būtų, velniškai pagaulus šių laikų vilionėms. Abejingų nepaliekantis Andrius Užkalnis taip pat neturėtų nusivilti skaitydamas šią esė rinktinę – juk joje pavartotas jo be galo mėgstamas žodis „simuliakras“! Ironizuoju, paprasčiausiai kelių kadaise pas mane nuomones reiškusių komentatorių Mokytoju vadinamas Andrius turėtų suprasti, kad bent pagal užmojus yra ir kitas Mokytojas, bei tai supratęs pulti barškinti klaviatūra. Tik spėju, esu šiek tiek sugadinta, kartais vertinu kūrybą jos nė neskaičiusi (tarkim apsisprendžiu netgi neskaityti), vien iš nuogirdų, iš autoriaus susikurto įvaizdžio, kaip savo 1957 metų gruodžio 14 dieną perskaitytoje paskaitoje pažymėjo Nobelio premijos laureatas rašytojas Albert Camus: „Šiandien pats geriausias rašytojas yra tas, kuriuo žavisi ar kurio nekenčia jo neskaitę.“

Ir koks gi to kito Mokytojo stilius? Štai konkretus pavyzdys:

Įvaizdis nenuleidžiamas „iš viršaus“ – jis gimsta tik iš vietos dvasios suvokimo ir meilės. Lietuva tol neturės „įvaizdžio“, kol Raseiniai neturės patogios autobusų stoties. Raseiniai neturės patogios autobusų stoties tol, kol Lietuva neprivers Raseinių su(si)vokti, kad jos neturėdami jie visų pirma daro gėda sau. O tik po to – visam kraštui. O tada jau ir (naujausiajai) istorijai.

Arba dar:

Šį vidurvasarį po vidurnakčio likimas lėmė susitikti su dviem nepažįstamaisiais, kurių dėmesio objektu staigo tapo mano vargšė galva. Dabar jau reikėtų sakyti – laiminga galva, kadangi lengvai sutrenktos smegenys geriau už bilietą anapusybėn. Ją apskaldę, treninginiai džentelmenai griebė pustuštę rankinę ir neatsisveikinę pasišalino. Tad geriau jau toks fiasco, su kuriuo kažkaip susitaikom, negu tasai, su kuriuo susitaikyti negalime.

Nesakau, kad pritariu visiems pastebėjimams, o pabertomis donžuaniško gyvenimo būdo nuotrupomis absoliučiai nesižaviu, tačiau skaityti buvo tikrai įdomu, vertinga. Kone kiekviename skyriuje stebėjausi autoriaus gebėjimu suvaldyti srautus medžiagos – tas iš pirmo žvilgsnio betvarkę primenantis dėstymas (kapoti sakiniai, puslapio ar daugiau citatos iš kitų rašytojų kūrinių) baigus skaityti sukūrė neįpareigojančios, sklandžios visumos įspūdį.

312 puslapių.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Virtualiojoje erdvėje buvo paskelbta tinklaraščių tarpusavio reklamos savaitė, tai solidarizuodamasi su kitais pateiksiu savąjį skaitomų tinklaraščių sąrašiuką. Prenumeruoju nedaug, maždaug aštuoniasdešimt.

Tų, kurie yra mano tinklaraščio dešinėje, apačioje, ir apie kuriuos galėčiau gerokai daugiau nei apie kitus pasakyti, nededu (nebent patys užsinorėsit, kad parašyčiau dėl ko juos skaitau), dedu ne kasdien lankomų, bet skaitomų bei šiuo tuo įdomių aštuonių tinklaraščių nuorodas. Nežinau, ar kažką sau atrasit, tinklaraščiuose sausų faktų neieškau, domina paprasti žmogiškumai.

• Nenusiimk karūnos net miegodama – kai apsilankau šiame tinklaraštyje ir ką nors paskaitau, kyla noras išvaduoti autorę iš to ne kažin kur žmogų vedančio liūdesio. Net jei tai kūryba. Tik kaip?

• Grafomanija – rašoma apie rašymą, nes tas rašymas – rašyti gali kiekvienas? Tikriausiai atsižvelgiant į tai, apie kokį rašymą kalbėsim. Apstu patarimų, o pati Sandra neseniai išleido savo pirmąją novelių knygą.

• Augustas Kligys. Gyvenimas čia ir dabar – vieną tamsų vakarą, besidomėdama savo svajonių šalimi Kinija, netikėtai užsukau pas Augustą ir panašu, kad lankysiuos dažniau. Sienų neribojamas požiūris į gyvenimą, į tai, ką jis mums gali suteikti.

• Arbata Juodoji – kaip aš, arbatomanė, galėčiau tinklaraščio tokiu pavadinimu neskaityti?! O jei išsamiau, tai kadaise jo šeimininkė reguliariai lankėsi mano tinklaraščio skyrelyje „Lietuvių kalbos dilgėlynas“ ir komentavo apie šios srities dalykus it niekur nieko, po to lyg užtikau, kad abi esam filologės. Vienybė!

• Valikabu – dažniausiai autorė beveik nerašo, nebent kokį sakinį įterpia po žaviomis, gyvenimo džiaugsmu spinduliuojančiomis nuotraukomis. Tai man čia ir patinka.

• Gyveni tik kartą… – jei atmintis manęs neapgauna, šio tinklaraščio adresą jau esu atradusi ir pametusi. Dabar vėl atradau, užsiprenumeravau, pamesti nebesiruošiu. Apie kasdienybę rašoma paprastai ir įtraukiančiai.

• Niekiviskmėjinėjimai – aktyvi tinklaraštininkė, kurios spalvingumo sunku nepastebėti.

• Komjaunimas.lt – tinginys, parašantis daugiau nei po penkiolika įrašų per mėnesį. Šis paradoksas verčia suklusti. Šiaip įdomu būti tapimo profesionaliu žurnalistu liudininke.

Kodėl nebeatrodai entuziastinga tinklaraščio rašytoja ir jo autorė? Ar kai atsiranda darbas, tinklaraštį rašyti tampa sunkiau? Tavo įrašų ilgis vis trumpėja?

Į pirmąjį klausimą visų pirma norisi sureaguot klausimu – o kaip atrodau? Neentuziastinga, apkerpėjusi, tingi?:) Jei taip atrodo, vadinasi, klaidingas įspūdis, nes gyvenime entuziazmo ilgesniam laikui niekada neprarandu, čia toks nepalaužiamas dalykas, na, jei dėl tinklaraščio reikalų… Tiesiog nuolat apninka abejonės, apie kai kurias iš jų rašiau anksčiau, dar pasitaiko taip, kad įvairiais pamąstymais kol kas neketinu dalytis su visu pasauliu, taip pat kyla visokie svarstymai apie vertingumą ir t.t. ir pan.

Darbų daugiau ar mažiau netrūko ir studijų metu, tai tikrai ne čia šuo pakastas.

Trumpėja? Kaip suprantu, patinka skaityt ilgesnius mano įrašus? Kągi – pasistengsiu nenuvilti. Nors reguliarumo nepažadu:)) Tiesa, lyg ir klausiama ar trumpėja. Tai nemanau, kad labai trumpėja, veikiau retėja įrašų pasirodymas.

Plačiau apie viską artėjančio šio tinklaraščio dvejų metų gimtadienio šventiniame įraše!

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Kai šiąnakt Mūsų nevėluojantys ir neskubantys laikrodžiai praneš vidurnaktį (jau rečiau, bet vis dar pavyksta išgirsti ir it praeitį menančius sieninių laikrodžių dūžius), į namus – ant lentynų, spintelių, krėslų, stalų nusidrieks kiti metai, palikdami už nugaros praeitį, suteikdami spalvingą viltį, kad artimiausiu metu įvyks kažkas naujo.

Rodos, niekas nestovi tarp praėjusių metų ir artėjančių, jokių, net trapiausių sienų nėra, tačiau kalendoriaus pokyčiai ne vieno iš Mūsų viduje įžiebia kitokios, neįprastos kaitos pojūtį. Gyvenimas, pasirodo, juda į priekį. Akistata su savimi, koks aš buvau, o koks galėjau būti, kai kada pasitaikantys skeptiški skeptikų mostai ranka, nes, supraskit, čia tik žaidimai, visada privalu užtikrintai veikti, užtikrintai mąstyti, tai kokios dar sandūros, kokie fejerverkai, nesišvaistykit. Velniai nematė.

Beje, ką Jūs manot – kiti metai… Mano! Kuo nuoširdžiausiai tai sakau, nes kadaise triušio (katino) metais gimiau, dabar jie vėl ant nosies. Dėl to šypsausi jiems išdidžiai, svetingai pataisau minkštas pagalvėles ant sofos ir šaukiu atsistojusi tvirta stovėsena: „Laikykitės!“. Praėjusiais metais tinklaraštyje vyliausi, kad būtų gerai galiausiai tapti išmintingu žmogumi. Tai dabar, pampte perpampusi ypatingos išminties (lengva ironijos gaida turėtų girdėtis), pati sau linkiu dalyti mažiau pažadų, daugiau malonaus nepažadėto dėmesio, žinoma, kiek tai nuo manęs priklausys, nes juk ir Tau pasitaiko: „Bus, bus“ ir visgi šnipštas iš viso to išeina. Nors skruostai ne taip dažnai kais. Dar linkiu mažiau abejonių, daugiau gebėjimo apginti savo idėjas, kai tikrai vertėtų. Taip pat linkiu… Ne, nesiruošiu rašyti ilgutėlio sąrašo kaip pirmaisiais šio tinklaraščio gyvavimo metais. Visi sąrašai ten, kitur, o daugiausiai mintyse.

Tikiu, kad ir Tu, Skaitytojau, šiuo metu skaitydamas, gal net anksčiau, palinkėjai šio to gero sau bei saviems žmonėms. Tai teaplanko išsipildymas.

Čia adresas, jei nesi, bet visai norėtum pasitikti Naujuosius metus būdamas mano Skaitytoju:

RSS

http://feeds2.feedburner.com/Ligita

Su Naujaisiais metais!

Šaltiniai: paveikslėlis – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Besibaigiantiems metams dar kelios komentatorių citatos.

* * *

„Piktos širdys nesupranta, nes jos aklos – mato tik save.“ – Maras

„Sąsiuvinis langučiais ir tušinukas… Belieka pasveikinti, kad lieka laiko ir noro tradiciniam rašymui šiais tinklaraštijos laikais. Jau maniau, kad senieji dienoraščiai išnykę.“ – Benedikta Vaivadaitė

„Kai griebi daug – viskas pradeda kristi iš rankų.“ – Fredis*

„Su kuo sutiksi tu Naujus metus?
Su kuo į žvaigždes palydėsi senus?“

Panašu, kad turiu nuolatinį rubrikos „Klausk Ligitos“ pildytoją:) Nors apie Naujus vis dar nekalbu, tačiau… Su kuo gi juos sutiksiu? Su šeimyna ne kitaip. Tada man šventės pačios šventiškiausios. Bet – dar vienas šventinis įrašas ir betrūks surengti sveikinimų koncertą!