Ligi Dangaus

Tikriausiai nieko nebus – nors prizas dar tik gaminimo stadijoje (planuoju numegzti kepurę), šiandien paskelbsiu kalėdinės pasakos konkursą, nes peržvelgus tai, ko Jūs pastarosiomis dienomis ieškote paieškų sistemoje, matyti, kad baisiausiai domitės anksčiau paskelbtomis kalėdinėmis pasakomis. Nežinia kodėl – gal norite artėjančių Šv. Kalėdų proga šventinę nuotaiką susikurti jau dabar, gal pasisemti idėjų mokyklose ar namuose vyksiantiems vakarėliams, gal tiesiog… Nekantraudami laukiat būtent maniškio konkurso ir belaukdami bei besiruošdami dalyvavimui, skaitote ką kiti parašė dar prieš Jus. Bet kokiu atveju šaunu. O šauniausia tai, kad turime galimybę bent kartą metuose vienas kitam šį tą sukurti. Iš širdies.

Taigi taigi… Kviečiu visus nepritinginčius dalyvauti tinklaraštyje „Ligi Dangaus“ jau trečią kartą vykstančiame kalėdinės pasakos konkurse. Iki gruodžio 23-os dienos el. paštu – ligi.dangaus@gmail.com siųskite savo sukurtas pasakas.

Galite remtis šia mano sukurta įžanga -

Snigo lengvomis, pūkinėmis snaigėmis. Praeiviai, apsimuturiavę nuo galvos iki kojų, ėjo kas kur – mylimieji vienas kitam įsikibę į parankes bandė išlaikyti balastą ir neišsitiesti ant šaligatvio ar nepliumptelėti į šviežiai prisnigtą, dar pėdsakų nesupurvintą pusnį, vienišiai ieškojo pastogės (kalėdinėmis akcijomis viliojančių prekybos centrų, autobusų stotelių, kur buvo puiki galimybė sutikti artimą sielą, ar tylumoje skendinčios bibliotekos, kur bibliotekininkė iš nuobodulio kone jau penktąjį kartą kaitėsi kavą su pienu), kad beeidami namo, mirtinai nesušaltų, o šeimos, sėdėdamos automobiliuose, kaip išmanydamos gelbėjo užšalusius langus. Buvo gruodis. Atrodė, kad visiškai nieko ypatingo aplinkui nevyksta. Įprastas, metų metais besikartojantis prieškalėdinis šventinis šurmulys ir tiek. Tačiau Joachimas taip nemanė. Tik prabudęs jis nustėro – priešais akis plytėjo bekraščiai kalnynai. Išlipęs iš miegmaišio (taip, būtent jame miegojo), nusprendė apsižvalgyti. Kilnus gamtos žavesys jam užėmė kvapą, bet, deja, neleido atpažinti kur esąs. Ir vaikinas nesusivokė iki tol, kol neišgirdo keista kalba netoliese kalbančių žmonių. Jiems artėjant, Joachimas kilstelėjo galvą, taip, kad tuo pačiu išliktų nepastebėtas, ir… Po sekundėlės sušuko: „Kinai!!!  Nejaugi aš tikrai Kinijoje?!“.

Arba viską nuo A iki Ž (raktinis žodis – Šv. Kalėdos) sukurti patys.

Ankstesnių metų kūrinėliai –

Metas balsuoti už labiausiai patikusią pasaką: besvorė ramybė, kalėdinė žąsis ar viso ko pradžia?

Kalėdinės pasakos jau pas mus!

Tikiuosi, kad šių metų kūrinėliai jau pakeliui!

P. S. Nepamirškit kaskart užsukę spūstelėti mano tinklaraščio viršuje, dešinėje, esančio skydelio ir taip remtinų šeimų vaikai turės kuo puikiausią kalėdinę fotosesiją.

Šaltiniai – nuotrauka – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Sako, kuo daugiau bendrauji, tuo daugiau minčių atsiranda. Nors bendravimas niekada nebuvo stiprioji mano pusė, jo nauda minčių gausai geriausiai įsitikinau šiemet, metais, kurie neabejotinai įeis į asmeninio augimo istoriją. Ir ne vien tuo, kad visai džiaugiausi gyvu bendravimu su žmonėmis. Kaip būna vidurio amžiaus krizės, taip veikiausiai būna ir artėjančio nugyvento ketvirčio nuo šimto virsniai, kai dairydamasis į šeimas kuriančius bendraamžius, nejučia apmąstai savo paskirtį bei vietą po saule. Kadangi esu linkusi niekur neskubėti, nesielgti taip, kaip lyg ir priklausytų pagal mano amžių, o vidinis patarėjas neketina tokiam pasirinkimui prieštarauti, tai manau, kad viskas bus gerai. Ech, puikios išvados!

Anksčiau, internete skaitydama iš Lietuvos ilgesniam laikui išvykusių žmonių mintis, neretai susidurdavau su sunkte persisunkusiu pykčiu ant viso pasaulio ir taip sykį pagalvojau: „Ar, susiklosčius situacijai, taip nutiktų ir su manim? Ar imčiau rašyti be nosinių, varnelių, lieti įtūžį ant Kubiliaus ir visur matyti vagis?“. Dabar jau galiu drąsiai pasakyti – NE. Tiesą sakant, slapčia (vaje, paviešinau…) viliuosi artimiausiu metu apskritai išguiti menkavertį pyktį iš savo gyvenimo, aišku, nevirstant plastikine Stepfordo moterim bei pasiliekant į priekį stumiantį sveiką nepasitenkinimą, nes, kaip kadaise rašė komentatorius Romas, pyktis visai nenaudingas. Tikėtina, kad tavo pykčio objektas tiek daug apie tave negalvoja, kiek tu apie jį, taigi nėra tikslo sau kenkti, o nežinomas autorius tokiai idėjai tik pritaria: „Kiekvieną minutę, kurią pykstate, prarandate 60 sekundžių laimės.“.

Ir nebe pirmą kartą klausdama savęs (nuoširdžiai, nesidangstydama jokiais iš anksto žinomais pasiteisinimais) „Ką aš čia veikiu?“ apie gyvenimą svetur, galiausiai padariau išvadą, kad tai tik dar vienos durys. Durys, už kurių kitokia aš. Bet kokiu atveju.

Šaltiniai: nuotrauka – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

„Ligita išvažiavo ir dirba dabar ne sėdimą darbą, dėl kurio mokėsi, o plaktukinį.“ – štai taip ne per seniausiai komentarų skiltyje į mano gyvenimą Airijoje sureagavo komentatorius Aurimas. Svečioje šalyje gyvenu antrą mėnesį ir kol kas to „plaktukinio“ darbo nedirbu. Tačiau prireikus – dirbsiu pasididžiuodama. Pastebėjau, kad bent jau pas mus (su airių požiūriu dar nespėjau susipažinti), ypač tarp jaunų žmonių, paplitęs toks požiūris – vadinamasis „baltas“ darbas yra jėga, „juodas“ darbas – mėšlas. Prisipažinsiu – seniau ir aš taip galvojau, gal kad dažnai sutikdavau ne vieną savo darbu nepatenkintą žmogų. Pamažu požiūris keitėsi, nes labai norėjosi savarankiškumo, o jaunimui, švelniai tariant, ne visada juk pasiseka tiesiai į erdvų biurą pakliūti, tad prieš pat dvyliktą klasę nusprendžiau pradėti dirbti.

Pirmosios mano pareigos buvo – medelyno darbininkė. Vasaros rytais keldavausi su šypsena, sėsdavau ant dviračio ir mindavau keletą kilometrų į mišką, kur kepinant saulei ravėdavau piktžoles iš jaunų eglaičių ar pušelių, pietums valgydavau iš namų įsidėtus sumuštinius, gerdavau šaldiklyje atšaldytą vandenį, o po darbo grįždavau lygiai tuos pačius kilometrus atgal. Ir manau, kad netgi dabar, kai aiškiai žinau, kuo norėčiau užsiimti gyvenime, visai mielai grįžčiau į tą medelyną. Klausit – kodėl? Dėl to, kad ten jaučiausi esanti darnios komandos dalimi, atliekanti svarbų darbą, o nuo nuoširdaus, linksmo bendravimo su kolegomis kaskart iš juoko plyšdavo pilvas. Viskas buvo taip paprasta, net kai kada užmiršdavau bedirbanti, nors rankos skaudėdavo. Po šio darbo į mokyklą grįžau gražiai įdegusi, puikios fizinės formos ir turinti savo pinigų, kuriuos, deja, tąkart išleidau nelabai apgalvotai, tačiau bet kokiu atveju pasisėmiau naudingos patirties.

Po tos vasaros praėjo ne vieneri metai, esu dirbusi jau ne vienoje srityje ir visvien įsitikinimas apie teigiamos atmosferos darbe svarbą nepasikeitė. Iš pirmo žvilgsnio maži, nereikšmingi dalykai lemia tikrai daug. Kai tavo minčių išklausoma, nežvelgiama iš aukšto lyg sakant: „Aš vadovas, tu tik niekam tikęs pavaldinys“, pastangos įvertinamos, galima dirbti kone bet ką. Atsimenu, kai viename forume moteris viešai visiems skundėsi daugmaž tokiais žodžiais: „aš turiu aukštąjį išsilavinimą, tačiau darbdaviai net „sušikta“ pardavėja-kasininke nepriima dirbti, nes žino, kad susiradusi geresnį darbą, iškart išeisiu…“. Būčiau darbdavė, ir aš labai smarkiai suabejočiau ar vertėtų priimti tą moterį į savo įmonę. Visai ne todėl, kad ji „iškart išeitų“. Manau, kiekvienas sąžiningai atliekamas darbas yra garbingas. Juk ir tą sėdimą darbą norint patogiai dirbti reikalinga kėdė, kurią sumeistrauja ne kas kitas, o „plaktukinis“, iš savo atlyginimo nuperkantis vaikams vieną kitą pratybų sąsiuvinį, paruoštą sėdimą darbą dirbančio.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Šiemet mano pavasaris buvo ypatingas. Prieš kelerius metus nė nebūčiau pamaniusi, kad su gyventojų ir būstų surašymu turėsiu galimybę susipažinti iš taip arti – dirbdama surašinėtoja. Nors iš tikrųjų įvairiausių dalykų negali nuspėti, jie kartais tiesiog įvyksta ir tiek. Tai va, kaip jau tąsyk įraše minėjau norėdama užfiksuoti įspūdžius – vykdydama surašymą sutikau nepaprastai šaunių žmonių. Vienas susitikimas bepildant lapus netgi išsirutuliojo taip, kad buvau pakviesta į renginį! Renginį, kuris Sereikiškių parke įvyks vos po keleto dienų – rugsėjo 4-ąją dieną ir kuriame dėl  apsigyvenimo Airijoje visgi negalėsiu sudalyvauti. Kažin koks ten stebuklėlis? Ogi pati tikriausia raudonplaukių diena arba jei vadintume iškilmingiau – raudonplaukių festivalis. Olandijoje jau penktuosius metus sėkmingai atšvęstas renginukas (2011-aisiais bus visi šeštieji) iniciatyvių žmonių dėka pagaliau atkeliauja ir į mūsų šalį. Prisipažinsiu – prisimindama homoseksualų eitynes, atskleidusias ne patį tolerantiškiausią tautiečių požiūrį į šiuo bei tuo išsiskiriančius žmones, truputėlį nerimavau, na, kaipgi bus reaguojama į šėlstančių raudonplaukių minią (būtent jos ir laukiu, ne poros smalsuolių), tačiau, kaip žinia, tolerancija ateina mokantis, tad viliuosi, kad praėjus daugiau nei metams po eitynių, visi gerokai ūgtelėjo vidumi ir maniškiai bus priimti labai labai palankiai. Taip, maniškiai – ir aš priklausau raudonplaukiams. Ech, gaila, kad negalėsiu kartu su visais pademonstruoti savosios ševeliūros, niekada man neleidžiančios kur nors įsmukti nepastebėtai, mokykliniais laikais kėlusios liūdesį, dabar pasididžiavimą (pasaulyje mūsų telikęs vienas procentas!):) Užtat nė neabejotina, kad savo mintimis būsiu ten. Ir jei šiuo įrašu deleguosiu dar bent vieną ar du raudonplaukius, jausiuos kone koją įkėlusi. Bet visvien nepamirškit smulkiai papasakoti kaip sekėsi!!

Šaltiniai: nuotrauka – www.facebook.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Tai kaipgi ten? Gal žmonės vaikšto ant rankų, vedami šunų, o namai apvalūs? Gal prieš valgydami jie išsipurvina rankas? Gal oras prisotintas sieros rūgšties? Juokauju, vargu aršiais laikais ką nors benustebintum išvykęs pagyventi… Airijoje. Taip, šį įrašą rašau būtent iš ten, pro langą matydama kaimynų namukus (visai gali būti, kad netrukus pravažiuos vaikiškas melodijas grojantis ledų sunkvežimėlis ar paštininkas pro duris kyštelės „Dundalk Leader“) ir gerdama žaliąją arbatą.

Ko jau ko, bet namukų čia netrūksta – gyvenu Dundalke, kuriame įprasta gyventi name, daugiabučių dar reikėtų ilgokai paieškoti. Tik atkeliavusi įtariai pažiūrėjau, kai į rankas buvo įduotas šiltas sportinis švarkelis su gobtuvu, o dienai baigiantis jau supratau – šioje vietoje tai ypač dažnai dėvima apranga. Su savąja pritapau iškart. Kadangi išvykti gyventi kur kas skiriasi nuo pažintinės „viskas įskaičiuota“ programos, todėl, užuot leidusi laiką muziejuose, pačią pirmą dieną išsiruošiau į miestą tiesiog taip kaip stoviu. Pasiklysti visai nebijojau, netgi slapčia vyliausi pasiklysianti, kad beklaidžiodama pamatyčiau dar daugiau. Mane įspėjo, kad žmonės čia keisti ir linkę su visais sveikintis. Ką gi – nepraėjo nė dešimt minučių ir pro šalį plačiai šypsodamasis pralėkė kokių keturiasdešimties metų dviratininkas ir šūktelėjo: „Hello!“. Neblogai, nors Lietuvoje man pasitaikydavo mandagiu „Laba diena!“ besisveikinančių, medžiuose sėdinčių ikimokyklinio amžiaus vaikų. Toliau – vitrina po vitrinos, pirmo būtinumo prekės pigiau grybo, airiškas Vilniuje, Pilies gatvėje, „Amerika, Amerika!“ dainuojančio siela amžinai jauno senuko atitikmuo, eismas kita puse, žmonės, lėtai skubantys, veikiau neskubantys, aibės tamsiaodžių su mažamečiais, kas rodo, kad jie įsikūrę ilgėlesnį laiką, širdis į kulnus pamačius šitokį kiekį anksčiau neskaitytų žurnalų (atsiprašau atsiprašau, aš greitai, dar tik keletą perversiu ir viskas, pažadu) ir galiausiai – bac! – upė. Eidama paupiu išgirdau tylą (na, kaip taip?), nors nemiegantis miestas buvo netoliese, ir trumpam dilgtelėjo: „Mm, ir kur aš atsidūriau?“. Et, jei visada žinotum kur ir kodėl.

O vakare išgirdau tylą darsyk – bėgdama pajūriu. Koks neapsakomas jausmas bėgti ošiant bangoms ir įraudusiam dangui, rodos, žemę palietus. Taip taip, šį vidurvasarį pradėjau bėgioti. Apie naujausią pomėgį išsamiau kituose įrašuose, tik galiu patikinti dvejojantiems ar ryžtis sportui – be abejo, kad ryžkitės, sunkiausia pradžia, o paskui… Nesakysiu, geriau ryžkitės ir sužinosit. Būdavo, po Wing Tsun Kung Fu treniruotės vos vilkdavau kojas, užtat – labai laiminga!! Nežinau ar dar ilgai tęsis mano kelionės namo pro raudonąjį „Martial Art School & Fitness Centre“ pastatėlį ten neužsukus… Oj, bet pakeičiau temą – juk aš Dundalke antrą savaitę, derėtų konkrečiau pasakoti kaip klojasi ir pan. Nieko, viskas gerai, mąstau, svarstau, darau, jei bus įdomu, parašysiu ir kitos savaitės atradimus. Šiaip taip pat jau spėjau ir Didžiajai Britanijai priklausančiame Šiaurės Airijos turguje apsilankyti, kuriame ginklų prekeiviui pasirodė, kad dvipusis peilis būtų kaip tik man, kalnais kalniausiais pasigrožėti, iš akmenų suristomis tvoromis pasigėrėti – žodžiu, įspūdžių pilna galva. 

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Ir kaip aprašyt žiogus, garsiausiai čirpiančius vidurnaktį, drėgnos žolės kvapą po vasaros lietaus, sportinių batelių trinksmus į akmenėliais grįstą kelią, tolimą, bet garsų ant suoliuko, visai šalia savo pirmosios mokyklos, susėdusių, iki išnaktų nepaliaujančių kalbėtis dešimtis metų pažįstamų draugų juoką, tuos durų rankeną kažin ar siekiančius padaužas keikūnus, kuriuos keiktis mat pusbrolis išmokė (o neišmokė, kad reikia gerbti vyresnius?), kaimynę, kuri už pagalbą nešant bulvių pilną kibirą į ketvirtą aukštą atsilygina pomidorais, pilstomų ledų sužiaumojimą lėčiausiai per pora minučių dabar jau lietui lyjant, kai, rodos, dar taip neseniai buvo šitaip karšta bei žvilgsnis nuo „griūk negyvas, turiu padaryt“ darbų nejučiomis vis dažniau krypo lango link – tąkart moteris už rankos vedėsi mažąjį kraujasiurbį, kuris nė trupučio nesibodėdamas treptelėjo koja it būtų ketinęs sulįsti į degte degantį šaligatvį (basų kojų masažas tie grįsti keliai, ta žemė, ta tarp pirštų vogčiomis įsispraudžianti žolė, kurią dažniausiai pamatai nuėjęs gerą kelio gabalą ar netgi lindėdamas biure priešais kondicionierius) ir šūktelėjo: „Mama, ledų!“ (beje, mamos pirkinių krepšyje jau gulėjo trys kilogramai šviežutėlių agurkų veido skaistumui, pilvo ramybei), tiems melancholiškiems lašams barbenant į stiklą prisimeni, kaip  anąsyk Tave, krypuojančią parko takeliu, pasičiupo reklamą prastumti panūdusi vadybininkė: „Laba diena, apie Jūsų akciją šiandien per radiją kaip tik girdėjau (plačiai nusišypsojusi sureagavai, užuot puolusi burnoti dėl to, kad Tavęs garantuotai laukia ne visai pageidaujamų prekių siūlymai, nes juk negali žinot)!“, senučiukės, net tos, lingu lingu užmiršusios kokiais liaudiškais metodais nuo savęs tą karštį vaikyti, braukė prakaitą po prakaito, tik jų akys valiūkiškai švytėjo, nors Tu ką, o kai dar pagalvoji apie prasidėjusį romantikų mėnesį rugpjūtį, žvaigždes danguj ryškiausiai įžiebiantį, telieka šokti į ežerą ir plaukti užvertus galvą, net visai nesijaudinant, kur nakčia panoręs siautėti vanduo nuneš.

Šaltiniai: nuotrauka – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“