Ligi Dangaus

Šv. Velykos! Šv. Velykos! Pas mus.

* * *

Juoko – rieškučiomis,

Laimės – saulės zuikučiais,

Sielos pilnatvės – kibirais.

Na…

Ir to, ko dar trūksta – glėbiais.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Pasakyti, kad man nepatinka reklaminiai straipsniai tinklaraščiuose, tikriausiai tolygu prisipažinti, jog nemėgstu ko nors gauti veltui, gerai, pusvelčiui, nes juk įvairiausių gėrybių – kvepalų, losjonų bei pan. galima gauti už parašytą tekstuką. Matyt, taip ir bus, nemėgstu. Nors kartais vien iš sportinio intereso sudalyvauju kokiame nors konkurse, kur reikia savo balsu ką nors nulemti, atsakyti į klausimus ar pan., nes būna visai smagu pamatyti savo vardą, pavardę laimėtojų sąraše bei džiaugtis prizais. Štai gana neseniai vėl išbandžiau savo laimę ir už menkutėles pastangas greitu laiku man bus įteiktos partnerių įsteigtos dovanėlės. Šaunu! Tačiau, jei reikėtų įvertinti brangiausią prizą (ne finansine prasme) juo taptų jau senų seniausiai vonioje paskandintas mobilusis telefonas, kurį gavau… Už savo mintis. Už rašinėlį, rašytą negalvojant, kad kažką gausiu (gerai, gal slapčiausiose kertelėse tokia viltis visgi kirbėjo, kai parašiusi darsyk perskaičiau ir pamaniau, kad visai čia neblogai man pavyko), o tiesiog už tai, kad su visais pasidalijau tuo, kas man tuo metu atrodė svarbu. O reklaminiai straipsniai tinklaraščiuose dažniausiai tokie nebūna. Dažniausiai tinklaraštininkas iš pat pradžių kažką gauna ir veikiamas „dovanėlės“ rašo įrašą. Labai abejotina ar toks įrašas yra nuoširdus. Aišku, galima sakyti, kad skirti dėmesį už „malonų aptarnavimą, kokybišką produktą“ tikrai negaila, bet kažkodėl įprastai tokie rekomendaciniai įrašai, kai nėra veikiami kažko gauto veltui, visai nepasirodo. Bent jau tuose tinklaraščiuose, kuriuos skaitau. Nejaugi iki jų kasdienybėje nė karto nesusiduriama su maloniu aptarnavimu ar kokybiškais produktais?!

Nesakau, kad reikia nušluoti reklamą nuo žemės paviršiaus. Anaiptol. Jei jos nebūtų, kaip tada vieni apie kitų paslaugas sužinotume? Tiesą sakant, išradinga reklama man patinka. O visokius reklaminius žurnalus dievinte dievinu – kiek juose spalvų ir pozityvumo! Būna, kad kartais specialiai jiems skiriu laiko, nes man gražu, miela ir taip toliau. Bet… Esu prieš neatsakingą ir įkyrią reklamą. Sklaidydama tuos žurnalus žinau, kad jie sukurti konkrečiu tikslu, norima pasiekti tikslinę auditoriją ir kad kokia nors moterėlė keliuose puslapiuose pasišypsos džiūgaudama, jog šįsyk celiulito jau tikrai nebeliko, man nuo to blogiau nebus. Blogiau nebus, jei ir perskaitysiu reklaminį straipsnį mėgstamame tinklaraštyje. Tik… Ar aš naudosiuosi reklamuojamomis paslaugomis? Ne. Nebent nerasčiau kitų alternatyvų.

Atsimenu, kai sykį vieni iš mobilaus ryšio operatorių nusprendė vartotojus „palepinti“ įkyria, kraupokai besivaipančia beždžionėle, šokinėjančia per visą kompiuterio ekraną. Ir ką? Iki tol visai jaunatviškos kompanijos įvaizdį sudariusi šaunuolių komanda mano akyse smuktelėjo. Iš dalies gaila, nes tas smagus nuotykis, kurį mena nuotraukėlė ir teigiamų emocijų pliūpsnis, kai dar studijų laikais poros jų darbuotojų buvau nufotografuota troleibuse, mane visai sužavėjo…

Šaltiniai: paveikslėlis – www.allcoloringpictures.com

Pastarosiomis savaitėmis šlitinėdama po Dundalko miestelį Airijoje, kuriame šiuo metu ir gyvenu, kur benueidavau, vis pastebėdavau krūvas Airijos vėliavų, o reklaminiuose plakatuose buvo šaukte šaukiama „St. Patrick’s day!!!“, „St. Patrick’s day!!!!!“, ką jau bekalbėti apie tautine airių atributika išpuoštą suvenyrų kiekį.

„Vaje, vaje… – ėmiau galvoti. – Tikrai kažkas bus. Nejaugi pagaliau pamatysiu žmones?! Kažkaip nusibodo ant šaligatvių plytelių gulinčius šunų kakučius skaičiuoti (rimtai – jų čia žiauriai daug)…“.  O ir šiaip jau daugiau nei pusmetį gyvenu Airijoje ir niekaip nesusitaikau su ta keista tuštuma. Žmonės lyg yra, bet jų, sakytum, ir nėra. Nesusitaikau su ta keista tuštuma, su apmirštančiu miestu vėlų vėliausiai kokią dešimtą valandą vakaro (nors įprastai kokią septintą ar aštuntą valandą vakaro). Kita vertus, gyvenam šiek tiek tolėliau nuo centro ir bariukų, gal ir dėl to taip keistai tylu. Vienas kitas automobilis kada ne kada pravažiuoja ir tik tiek. Kone kaimo idilė.

O paaiškėjus, kad ruošiamasi šią idilę sudrumsti, puoliau domėtis kas ir kaip. Pasidomėjau ir atradau, kad kovo 17 dieną visoje Airijoje švenčiama šios šalies globėjui Šv. Patrikui skirta diena. Tiesą sakant, ši tradicija populiari ir kitose pasaulio šalyse, kuriose gyvena bent šiek tiek airių. Kadangi turbūt neįmanoma nusipirkti airiško produkto be Airijos vėliavos ar bent jau užrašo  „100 % Irish“ (suprask, aukščiausios kokybės vietinė produkcija!), o kai kada tenka susidurti su šiokia tokia priešprieša atvykėliams (nesakau, kad visi tokie, bet pasitaiko), na, ir įvairūs kiti niuansai leidžia teigti, kad airiai labai labai savo kraštą mylintys žmonės. Taigi pagalvojau, kad kam jau kam, bet savo šalies globėjui šventę suruoš kaip reikiant ir parako netrūks.

Ir netrūko! Pirmas dalykas kritęs į akis pasukus centro link buvo žalia spalva. Perfrazuojant mūsų poetės Salomėjos Nėries vieno kūrinio žodžius: „Balta, balta, kur dairais…“ galima būtų drąsiai pasakyti: „Žalia, žalia, kur dairais…“ apibūdinant tenai išvystą žalumą. Ant galvų, veidų, paltų, rankose, ant žemės ir visur, kur tik galima. Spėju, kiekvienas doras airis neleido sau ateiti nors kiek nors nepažaliavęs. Kaip žinia, kartu su trilapiu dobiliuku bei leprikanais (mažais, storais, raukšlėtais veidais senukais) žalios spalvos akcentai laikomi svarbiausiais šios šventės simboliais.

Beje, kaip ir norėjau – pasiekus šventės centrą žmonių buvo daug! Gausybė. Šurmulio ir muzikos apsupty. Kai kurie vaikščiojo padrikai, matyt, ieškodami, patogesnės vietos įvykių stebėjimui, o gal šiaip smalsaudami ką gi tie prekeiviai naujo gali pasiūlyti, bet dauguma stovėjo palei kasmet rengiamo parado vietą – prie pagrindinių miesto gatvių. Bet ką čia… Gana tuščiažodžiauti, šitiek nuotraukų pripleškinau, pluoštelį ir Jums įmečiau, patys pasižiūrėkit ir įspūdį susidarykit.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

„Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis!“ – kadaise ištarė Leninas. Ir jei nuo paties Lenino pasiekimų vertinimo susilaikysime, reikėtų pripažinti, kad šis jo šūkis apie nenutrūkstamą mokymąsi labai geras. Ypač dabar, kai pasauliui tikrai reikia įvairiapusiškų asmenybių. Pavyzdžiui, kodėl turėtum sakyti, kad kažko nežinai ar nemoki? Sakyti ir nė nepasidomėti ta sritimi. Juk kai taip elgiesi, iš karto apriboji savo galimybes. Susikūrusi savo tinklaraštį prie visos kitos informacijos skiltyje „Apie mane“ įterpiau iš pirmo žvilgsnio visai nekaltutę frazę „mokausi, kai prisiverčiu“ (dabar jos nebeliko). Suprask, mokymasis man tikra kankynė, iš paskutiniųjų stengiuosi jo išvengti ir tik jau visai įsprausta į kampą imu knygą į rankas. Tikriausiai taip ir buvo. Gal. Bet kodėl? Kiekvieną kartą prisiminusi kaip leisdavau didžiąją dalį kūno kultūros pamokų, nesusilaikau nešyptelėjusi (nors tai ir ne knygos, bet visgi). Tiesiog lėkdavom į valgyklą ir kimšdavom bandeles. Ir kas galėtų tuo patikėti, kai dabar, vos kalba pasisuka apie aktyvią fizinę veiklą, energingai tarsteliu – mėgstu sportuoti. Mėgstu!! O sukti lanką išmokau jau baigusi mokyklą, nes joje kažkaip niekam nekilo mintis, kad to galima mokyti… Norėjau ir išmokau. Iš tikrųjų visai norėčiau išmokti ir šokti. Nors… Mokykloje buvau ganėtinai prasta šokėja, kuriai į porą parinkdavo lygiai tokius pačius netikšas. Taip gręžiodamasi į mokyklinius laikus kaskart pagalvoju, kad turbūt esminė problema čia ir yra – būti visiškai abejingu. Arba versti kažką daryti. Jei esi mokytojas, turi būti griežtas, bet ne diktatoriškas. Turi mylėti savo darbą, mokiniai privalo jausti, kad Tu puikiai išmanai savo dalyką ir kad bet kada jie gali į Tave kreiptis pagalbos. Bet negali sau leisti tiek „trankyti per rankas su liniuote“ (būti diktatoriumi), tiek „lūzerius“ palikti likimo valioje, nes jie „lūzeriai“, iš kurių neverta nieko tikėtis. Bene geriausiai čia turbūt tiktų žodis – pažadink. Pažadink žmoguje norą kažką daryti. Aišku, tokiu atveju gali padaugėti darbo Tau pačiam, bet… Jei jau pasirinkai mokytojo profesiją, suprask, kad stiebdamasis pats, skatinsi stiebtis ir savo mokinius. Koks viso to tikslas? Žmonės. Žmonės, gyvenantys su Tavimi, šalia Tavęs, jų elgesys bei požiūris į save ir kitus.

Ir kodėl gi man taip panūdo rašyti apie mokymąsi? Ech, sėdžiu prie stalo, žvelgiu į prieš pora dienų iš Lietuvos į Airiją atkeliavusį pažymėjimą, patvirtinantį, kad mažiau nei prieš mėnesį išklausiau tam tikrus kursus ir sėkmingai išlaikiau žinių patikrinimo testą, ir toks džiaugsmas sielą apėmęs, toks džiaugsmas. Kaip nepaprasta! Koks pasaulis mažas. Klausaisi tiesioginių nuotolinių vaizdo kursų gyvendamas toli nuo tėvynės ir švilpauji patenkintas. Puikumėlis. Kita vertus, kadangi retai ką nors priimu kaip savaime suprantamą dalyką, nejučiomis į galvą skverbiasi mintis – kažkas diena iš dienos kantriai mokėsi, gilino žinias bei atsakingai dirbo, kad tai kuo mes naudojamės ir jau nebesusimąstome, iš kur visai tai atsirado, taptų mums įprastu dalyku. Vadinasi, tam reikėjo ŽINIŲ. Ir nors neva „…žinios šiuolaikiniame pasaulyje praranda vertę.“ (www.delfi.lt) nesinorėtų visiškai su tuo sutikti, nes dėmesys formai prikausto, bet niekada neturi tiek išliekamosios vertės, kiek dėmesys turiniui. O ir šiaip – kodėl turinys ir forma negalėtų eiti išvien? Tarkim mano mėgstamas rašytojas Albert Camus. Abejoju ar kas nors galėtų ginčytis, kad jis nebuvo kūrybiškas, bet lygiai taip pat jis buvo labai intelektualus žmogus. Gal daug žinodamas Tu kartais ir apriboji savo galimybes atrasti, nes remiesi išankstinėmis nuostatomis, tačiau manau, kad užsidaryti į dėžę ir nieko nematyti taip pat nereikėtų. Ir niekaip nesuprantu kodėl „pasitikėjimas savimi, savivertė, gyvenimo džiaugsmas, smalsumas, atvirumas, socialiniai gebėjimai“ (ten pat – L.) turėtų būti atskirti nuo išsilavinimo. Būna, kad žmogus labai pasitiki savimi, ką ten – kone save dievina, bet stovi užsilipęs ant statinės, šūkauja ir nieko nepasako. Tai tuščia. Tad kodėl nepasirinkus siekti pilnatvės?

Šaltiniai: nuotrauka – www.swiga.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Ei, prisipažinkit, į kokius kriterijus atsižvelgiate ruošdamiesi pirkti naują kompiuterį? Bent kiek man teko pastebėti, dauguma vaikinų (vyrų) kompiuterį renkasi atsižvelgdami į tai, ar jis pagal visus parametrus yra tinkamas žaidimams… O merginos (moterys)? Pavyzdžiui, aš pati tokiu atveju pademonstruoju „ypatingą“ išprusimą pirmiausiai įvardydama vaizdo ryškumą, talpą, gal dar užsimindama, kad būtų visai šaunu, jei nebūtų lėtas kaip vėžlys ir… Be abejonės, neužmiršdama pasidomėti ar tame kompiuteryje yra „Word“ (taip, būtent taip ir klausiu, visas „MSOffice“ programų paketas tuo metu man kažkur paslaptingai dingsta…) programa. Ir jei nėra, privalo kuo greičiausiai jame atsidurti, nes kitu atveju bus blogai. Aš ir ilgesnius tinklaraščio įrašus dažniausiai joje rašau ir tik po to juos nukopijuoju į savo naudojamą turinio valdymo sistemą, kad galėčiau paskelbti savo skaitytojams, tad ką jau kalbėti apie jos svarbą ateičiai išsaugant pasaulio užkariavimo planus (cha cha), įvairiausią dominančią informaciją, šį bei tą rašant ar peržvelgiant kitų jau parašytus darbus. Nors didžiosios dalies šioje programoje esančių galimybių dar neišbandžiau (tik laiko klausimas, kada išbandysiu), man tai programa numeris vienas. Gal tai ir specialybinė liga, bet, tiesą sakant, jei ir taip, visai noriu ja sirgti.

Tikriausiai nieko nuostabaus, kad lygiai dėl tos pačios priežasties negaliu pakęsti šveplo rašymo (nepainioti neapykantos šveplam rašymui su neapykanta šveplai rašantiems žmonėms, nes pastaroji, mano nuomone, visai neturėtų egzistuoti, kaip kad, tarkim, nederėtų vertinti žmogaus pernelyg nukrypstant į asmeniškumus, o ne pagal konkrečius jo darbus). Kai mano tinklaraštyje kas nors pakomentuoja nevartodamas specifinio lietuviško raidyno, pirmąjį kartą maloniai užsimenu, kad jei tik yra galimybė, būtų rašoma vartojant visas reikalingas raides, antrąjį kartą tai pakartoju jau nebe taip maloniai, o po trečiojo karto (dažniausiai šio jau nebeprireikia) būnu pasiryžusi be jokios sąžinės graužaties atimti komentavimo galimybę, nes, po velnių, esam lietuviai, tai ir rašykim lietuviškai! Nors su šveplais užsienio lietuvių komentarais dar taikstydavausi, maniau, gyvenant svetur gana sudėtinga gauti tinkamą programinę įrangą, bet… Tai buvo iki šiol. Kol pati savo kailiu visko neišbandžiau ir neįsitikinau, kad nėra nei vienos rimtos priežasties rašyti šveplai!

Buvo taip. Į Airiją atvykau su jau iš seniau turėtu kompiuteriu, taigi dėl didžiai vertinamo specifinio lietuviško raidyno galvos nesukau. Rašiau taisyklingai ir vargo nemačiau. Tačiau kai senukas vis dažniau atsisakydavo man tinkamai tarnauti, teko jį pakeisti kitu. Deja, pastarajame iš pat pradžių neaptikau galimybės rašyti taisyklinga lietuvių kalba. Pirma mintis natūraliai šovusi į mano garbanotą filologės galvą buvo: „Tai ką dabar darysiu?“. Staigiai leidausi į paieškas internete. Ir ką Jūs manot? Atradau puslapį – http://gate2home.com/Lithuanian-Keyboard, kuris įvardijamas ne kaip kitaip, o pačia tikriausia virtualia klaviatūra (be lietuvių kalbos čia galima pasirinkti ir daugybę kitų kalbų) . „Puiku, dabar turėsiu kur siuntinėti visus tinginčius rašyti lietuviškai!“ – sumojau. Bet susitaikyti su mintimi, kad pačiame kompiuteryje neturėsiu lietuvių kalbos, vis vien negalėjau, prireikus ir trūkstamas programas būčiau tiesiai iš Lietuvos užsisakiusi. Tik pamaniau, kad prieš tai derėtų kreiptis artimiausiu adresu įvairiems su kompiuteriu susijusiems negalavimams spręsti. „Brol, man reikia lietuvių kalbos! Gal žinai, ką daryt?“ – paklausiau. „Žinau, palauk…“ – atsakė. „Laukiu, laukiu, tegu tik būna!“ – ėmiau nekantrauti. Po kurio laiko susisiekėme „Skype“ programa. „Ir?“ – nutęsiau. „Control panel – > Change Keyboards Or Other Input Methods – > Change Keyboards – > Add… – > Lithuanian – > OK – > OK“. „Taip paprastai? – išsižiojau. – Tai kodėl visi (turėjau omeny išvykusius gyventi į svečią šalį, tarp jų, aišku, ir save) rauda, kad neturi lietuviškos klaviatūros?“. „Nežinau.“ – tarstelėjo. Dar šį bei tą pasitikslinau, nes nuo skirtingų „Windows“ sistemų priklauso, kur tiksliai lietuvių kalba bus atrasta, ir ir… Nepraėjus nė penkiolikai minučių, aš susigrąžinau galimybę rašyti švarutėle lietuvių kalba!!! Labai apsidžiaugiau (beliko išsiaiškinti nustatymus telefone). Tiesa, tas faktas, kad internetas vis dar pilnas šveplos lietuvių kalbos, manęs nė kiek nedžiugina (niekas nekalba apie įspūdingą kalbos stilių ar įmantrumu pribloškiantį žodyną, nes tai jau talento bei itin nuoseklaus darbo reikalaujantis rezultatas). Kadangi dabar žinau (galbūt kai kurie iš Jūsų šiuos atradimus esate padarę jau senų senovėje ir šiuo įrašu aš tik kartosiuosi), kad nei vienas mūsų tautietis be tingėjimo ir nenoro ieškoti negali turėti jokių kitų pasiteisinimų, nenustebkit, kad kokiame nors forume ar portale aš Jums grūmosiu, šmikiai. Taškas.

„Be specifinio lietuviško raidyno galima rašyti kur kas greičiau.“ – atrėšit. Ką gi patikrinau ir tai. Atsitiktinai pasirinkau teksto ištrauką. Ją rašiau du kartus. Iš pradžių be „š, č, ž“ bei visų kitų išskirtinai lietuvių kalbai būdingų raidžių, paskui – su jomis. Ir ką Jūs manot? Nediduko tyrimo rezultatas – visiškai vienodos apimties tekstą be specifinių lietuviškų raidžių parašiau per tris minutes ir trisdešimt dvi sekundes, su – per tris minutes ir trylika sekundžių (galima kelių sekundžių paklaida). Tai kas iš tikrųjų greičiau? „Tu taip pripratusi…“ – sakysit. Prašyčiau – lygiai kaip tą teigiantys esate pripratę rašyti kitaip! „Pripratimas ir rutina yra „laiko vėžys.““ – kadaise yra pastebėjęs airių kilmės dramaturgas Samuel Beckett. Tad jei jau rutina neišvengiama, kodėl nesuformavus gerų įpročių? O dėl kokių priežasčių kiekvienas nuoširdžiausiai galime atsakyti tik pats sau…

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Po tinklaraštiją siaučia virusas. Ir aš buvau užkrėsta. Negana to, turiu užkrėsti ir kitus. Savo mėgstamus tinklaraštininkus. Kaip tai siaubinga, kaip siaubinga.

Kaip filologei, nors šiuo metu ir gyvenančiai Airijoje, to viruso įmantrus angliškas pavadinimas „Stylish Blogger Award“ nelabai patinka, bet ką jau čia – nuo virusų reikia gydytis, o ne pernelyg smulkintis į jų pavadinimus. Tai pradedu.

Užkratą gavau iš Jovitos. Stebuklingiausia, kad jei būčiau jį gavusi iš ko nors kito, Jovitos tinklaraštis vis vien būtų patekęs tarp mano mėgstamiausių. Ir ir… Tai tikrai stebuklinga, nes vieną iš tų, kuriems mielai perduočiau užkratą, ką tik jau paminėjau.

O dabar šis tas apie mane:

1. Juokas ilgina gyvenimą! Dažnai juokiuosi, laidau visokias keistas frazes, o šalia esantys būna visai linkę tuo užsikrėsti. Tad jei per visą bendravimo su manimi laiką dar nė karto nekritot iš juoko, patikėkit – anksčiau ar vėliau, bet ši diena tikrai ateis.

2. Negaliu gyventi be įspūdžių. Ryte juos ryju. Kartais pagalvoju, kad vieną rytą atsibusiu be kojos ar be rankos kokiame nors užgesusio ugnikalnio krateryje. Man reikia visur dalyvauti, viską žinoti, matyti, girdėti ir taip toliau. Kuo daugiau, kuo tirščiau. Tirštuma apgaubia klonius ir miškus.

3. Beprotiškai mėgstu sportuoti (galbūt manyje gyvena ganėtinai patrauklus sporto treneris ir vis taikosi išlįsti?). Kūno ir dvasios harmonija – ar rastumėte ką nors geriau?

4. Vertinu nuoširdumą. Sykį susiruošus į kelionę man buvo prigrasinta: „Sakyk, kad Tau šešeri!“ (tokiu atveju nebūtų reikėję mokėti už autobuso bilietą). Ir ką? Atsistojau prieš vairuotoją. Išgirdau klausimą: „Kiek Tau metų, vaikeli?“. „Septyneri…“ – išpyškinau. Ir tai tęsiasi iki šiol. Pasitaiko, kad nusvylu. Kartais – daugiau, kartais – mažiau, bet svarbiausia, kad vis dar esu gyva.

5. Negaminu labai dažnai, bet vos ką nors pagaminu, paragavusieji visada prašo pakartoti, o blynus tai apskritai – kepti ir kepti. Praėjusiame gyvenime būta kulinare?

6. Kai buvau maža, mano mėgstamiausia spalva buvo mergaitiškai rožinė, dabar – berniukiškai geltona („Pastebėta, kad ji labiausiai patinka 17-19 metų jauniems vyrams.“ – www.spalvupasaulis.lt). Kaskart susidūrusi su mėgstamiausios spalvos įvardijimu, sakydama G-E-L-T-O-N-A lėtai pabrėžiu kiekvieną raidę ir suokalbiškai šypteliu lyg šalia sėdinčiam staiga turėtų paaiškėti giliai užslėpta esmių esmė…

7. Nors… Esu pati tikriausia intravertė. Nuolat ieškau galimybės atitrūkti nuo kasdienybės ir tiesiog ramiai būti. Skaityti, rašyti, mąstyti. Kai vakare miestą apgaubia tyla, atsiveria tarsi kitas pasaulis. Pasilieku tik aš ir mano nuoširdi nuostaba į tai, ką pamačiau ir patyriau per dieną. Niekada neapleidžia nepaprastas jausmas, kad už to, kas matoma plika akimi, už tų kasdienių kvaitulių yra kažkas daugiau.

Ir grįžtu prie tų, kuriuos visai netrukus užkrėsiu. Štai jie – Artūras Račas, Dialogavimai su raidėmis, Tamsioji filosofijos marginalo pusė, VK marginalia, altajus.net, … kaip Justina kiškius gaudė…, valikabu Aišku, galima būtų vardyti ir daugiau, bet mažiau – didesnis dėmesys mažumai. Be to, septyni dalykai apie mane, septyni tinklaraščiai (be jau aukščiau minėto) – pats tas. Jei mano išvardyti kažkieno jau buvot paminėti, tai taip ir žinokit – su užplūdusiu dėmesiu tvarkysitės patys.

Šaltiniai: nuotrauka – www.therealfun.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“