Ligi Dangaus

Ligita tinklaraštininkės veiklą baigia. Šiuo metu rašau romaną. Parašiau daugiau nei pusę. Gal kada ką nors apie mane dar išgirsite. Čia mano žinių bagažas…

Visus šiuos metus praleistus kartu su Jumis prisiminsiu kaip kažką nepaprasto mano gyvenime!

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Pastaruoju metu savo tinklaraščio komentarų skilty ir el. paštu vis dažniau sulaukiu tam tikrų pastebėjimų, susijusių su mano įrašais. Reaguojama: „Kur prapuolė Ligita?“, „kažkaip neligitiškai…“ ir pan. Tai kaip tyčia prasidėjo, kai išvykau į užsienį. Tikriausiai dabar turėčiau parašyti, kad dėl visko kaltas Andrius Kubilius (o užvis geriausia – Kubiloidas), nes būtent dėl jo negaliu atostogauti Karibuose su svaigaus grožio italu glėby ir baigti įrašą. Bet taip iš tikrųjų nėra. Andrius Kubilius su manim tiesiogiai nesusijęs, netgi gyvai jo dar nė sykio nemačiau, o Karibai ir italas nėra mano prioritetų sąraše. Tai kas atsitiko? Čia viskas ir aiškėja – nieko neatsitiko. Nieko tokio, su kuo negalėčiau susitvarkyti. Nieko, kas neatsitinka kitiems žmonėms. Laiko juostų skirtumai, pasikeitusi geografinė padėtis – nebent tai galėjo „atsitikti“, bet, po šimts, ir su tuo susiduria daugybė žmonių!

Tinklaraštį pradėjau rašyti tebestudijuodama universitete ir jau ketvirtus metus iš eilės jį pildau, nors universitetas sėkmingai baigtas. Buvau ir esu ganėtinai jauna arba kaip mėgstu išsireikšti – dar visai nesena. Kaip jau esu minėjusi: „Negaliu gyventi be įspūdžių. Ryte juos ryju. Kartais pagalvoju, kad vieną rytą atsibusiu be kojos ar be rankos kokiame nors užgesusio ugnikalnio krateryje. Man reikia visur dalyvauti, viską žinoti, matyti, girdėti ir taip toliau. Kuo daugiau, kuo tirščiau. Tirštuma apgaubia klonius ir miškus.“, „Naujos patirtys (skirtingai nei nauji, kaskart besikeičiantys draugai, surikiuoti pagal atliekamas funkcijas – vienas – pasivaikščiojimams po parduotuves, kitas – nenusisekusių santykių aptarinėjimams ar pan., to nesuprantu) mane nepaprastai traukia, tad kiekvieną dieną vaikštau plačiai atmerktomis akimis it koks vaikas ir laukiu, ką gi dar man padovanos gyvenimas.“. Tad kaip tokiu atveju galėčiau išlikti visiškai tokia pati? Suprantu, sulaukus penkiasdešimties asmenybė (kai kur minima, kad tai įvyksta sulaukus trisdešimties) daugmaž nusistovi ir iš savęs labai sudėtinga ką nors naujo nulipdyti, tačiau dabar… Be to, turiu daugybę užmačių, kurias norėčiau įgyvendinti ateityje, o tam reikalingas tikrai nemenkas žinių bagažas, tad kol dar kur kas lengviau save keisti, būtent tai ir darau, kad paskui netyčia nesigailėčiau nespėjusi į traukinį. O kadangi besikeisdama dar šį bei tą narciziškai rašliavoju, tą kaitą priversti stebėti ir kiti.

Bet jei jau pabandžius paieškoti kaltų (ko iš esmės visai nemėgstu), kodėl išvykę svetur tarsi transformuojasi? Kiek pastebiu, dauguma linkę pateisinti savo sprendimą – būna, išgirstu sakant: „Lietuvoj tas nusižudė, tą pavogė“ ir pan. Sakytum, fiksuojamos pačios blogiausios naujienos (aišku, nė nebandysiu neigti iš tikrųjų egzistuojančių problemų), kad, gink Dieve, nekiltų mintis grįžti TENAI. Tam iš tikrųjų labai padeda ir žiniasklaida. O aš ką? Kadangi planuoju įgyti mokytojo kvalifikaciją, vieną dieną sugavau save mąstančią: „Kažkaip labai daug apie švietimą pradėjo rašyti, net keista!!“ ir tik vėliau susivokiau, kad tai aš pradėjau ieškoti tokio pobūdžio naujienų! Labai taikliai šia tema viename interviu yra pasisakęs jaunasis režisierius Tadas Vidmantas: „Taip, čia yra visko, bet aš tų šiukšlių nematau, nes jų neieškau.“.

Nors pagrindinis dalykas sukėlęs perversmą galvoje išvykus svetur vis dėlto įvyko – tai suvokimas, kad ne aplink mane sukasi pasaulis, bet aš kaip mažytė planeta sukuosi aplink jį. Štai iš kur ta užsienyje gyvenančių lietuvių drąsa, apie kurią mėgstama kartkartėmis užsiminti. Štai čia aš ir prapuoliau. 

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

* * *

Saugus Tavo rankų uostas.

* * *

Tu tik pagalvok, mano nebylusis pašnekove, kaip dažnai būna sunku suprasti patį save, tad ką jau kalbėti apie kitą. Iš tiesų – koks nepaprastas darbas savęs ieškoti. Pasiklydusio. Kur? Ir dėl ko?

* * *

Ei, ar kas matėt pro šalį einantį mano vidų? Ne, ne vidurius, aš turiu omeny didingesnius dalykus. Žmogaus dvasią ar kaip ten ji. Konkrečiai – mano dvasią. Šiąnakt užmigau lyg ją dar turėdama, tačiau ryte atsibudau jausdamasi it nesava. Tuščia, nors lipk sienomis. Jokių naktinių šėlionių, jokios nemigo nakties. Tai prasidėjo be paaiškinamos priežasties. Taigi, išgėrusi puodelį kavos su pienu, nusprendžiau išeiti į miestą. Apsimuturiavau šiltesniais drabužiais, apsiaviau guminius batus, nes pro langą rodėsi, kad audringas vėjas bekyląs, ir iškurnėjau. „Gal ten rasiu savo dvasią ir akių spindesį susigrąžinsiu.“ – pamaniau. Nutolus vos keliasdešimt metrų nuo namų, prie manęs sustojo automobilis. Juodaodžių šeima domėjosi, kur rasti didįjį prekybos centrą. „Važiuokit tiesiai tiesiai, nežinau kiek laiko, bet važiuokit, po to nežinau ties kuriuo posūkiu pasukit į kairę ir rasit.“ – nurodžiau visai ne tą pusę, kurią derėjo. Nežinau kodėl. Be priežasties. Ėjau tolyn. Nespėjus nė kaip reikiant susiplanuoti tolimesnių dvasios susigrąžinimo žingsnių prie manęs priėjo anglakalbis senukas. „Ar jūs vokietė?“ – paklausė. „Ne, iš Lietuvos.“ – atsakiau. „O ar jūs kalbate vokiškai?“ – neatlyžo. „Ne, nekalbu.“ – sumurmėjau. „Keista, žinau, kad lietuviai kalba vokiškai.“ – pašnekovas nuoširdžiai nustebo. „Man irgi keista, nes to nežinojau.“ – mintyse susipainiojau. Senukas nutolo. Ar aš nutolau nuo senuko? Pala, kiek galima?! Aš ieškau savo dvasios. Dvasios, taip nesuprantamai prarastos. NDP. Iššifruoju – nesuprantamas dvasios praradimas.

Medžiai šiandien daugmaž tokie patys kaip vakar. Ir vis dėlto jie kitokie. Kita diena, prie kito metų laiko priartėjusios sekundės, sekundžių dalys. Aš taip pat kitokia. Praradusi dvasią. Sako, kad įvairios žmogaus ląstelės keičiasi ir auga iki gilios senatvės, o jo organizmas atsinaujina kas septynerius metus. Taigi Tavo senutėlė nuotrauka – tai tas pats kas kaimyno nuotrauka? Ir todėl su visais galima elgtis bet kaip, nes, senaties terminui įsigaliojus, išvengsi pasekmių? Plėšti pinigus iš bankomatų, lakstyti su automatu vidury baltos dienos ar draugą apgauti ir pasiplauti? Galima? Ar galima? Jei ką, blogiausiu atveju pabėgčiau iš kalėjimo ar išeičiau paleista už užstatą… Tai ar galima?

Varge, vargeli, kokios šventvagiškos mintys mane puola likus be dvasios. Dvasia, dvasia, negaliu be Tavęs. Negaliu be Tavęs gyventi. Darysiu viską, ką tik reikės – moralinius atsispaudimus, saviugdos atsilenkimus, net sielotyros pradžiamokslį išstudijuosiu nuo Ž iki A. Tik, prašau, sugrįžk. Tavo rankų uostas saugus.

Šaltiniai: nuotrauka – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Dėl liūdesio nesuplanuoto, akimirkų, pasibaigiančių iš tiesų nespėjus nė mirktelėti ar užsitęsiančių iki klampiai lipnios begalybės, kinkavimo apglėbus rankomis kelius, ieškant žodžiais prasmės, kuriai perteikti viso gyvenimo neužtenka, neužtenka nei dienos, nei nakties, nes tarp triukšmo, žmogiškų ritualų pasiklysti lengva, save išsaugoti sunku, sunku kaip ir laiką, tirpstantį kas sekundę, kas minutę, kas ketvirtį, pusę valandos, paromis, savaitėmis, mėnesiais, metais nykstantį ir išnykstantį, nepaliekantį nieko daugiau negu reikia, tik mažiau negu nori, nesupranti, kas lieka Tau, trokštančiam daugiau nei gali turėti šią akimirką, kai pro pravirą langą skverbiasi keistos pavasario dienos vėjas, pamažėle judinantis žaliuojančius medžius, už kurių stūkso kalnas, šimtai kalnų, rodos, nė neketinančių pasiduoti mūsų kasdienybės chaosui ir norams, tokių mechaniškų ir verčiančių kažkam tarnauti, nes tiesiog privalai kažkam tarnauti, visai nesvarbu esi gebantis priešintis ar ne, ar Tavo sąmonė gyvybinga, ar Tavo mintys kunkuliuote kunkuliuoja iš besaikės aistros nulemtų motyvų išsiveržti, sukurti tai, ką gali geriausio (juk gali?). Tu – toks besaikis ir tuo pat metu tylus. Niekas šiaip ar taip nė netrokšta išgirsti Tavęs, Tavo nesaikingumo, tad, sakau, gal neverta vargintis spėliojant apie Tavo sielos gyvastį.

Bet, leisk, dar šį bei tą pridursiu… Velniai nematė (ar vis dėlto matė?). Tuščia jų. Kvėpuoju, kol gyvenu. Gyvenu, kol kvėpuoju. Džiaugiuosi ir merdėju. Visko užtenka, kartais pritrūksta. Žmogiška. Pernelyg. O kai noriu išreikšti tai, ką jaučiu, ima atrodyti, kad žodžiai, lendantys į galvą, ne mano. Tai iš kur jie? Kieno? Ar sutinki laisva valia atiduoti savo žodžius? Kas aš esu? Tavieji žodžiai ir veiksmai ar manieji? Kaip viską susieti? Painu. Klampiai. Lipniai. Tad kvėpuoju.

Ir Tu… Kvėpuok. Nors visko užtenka, o kartais pritrūksta.

Šaltiniai: paveikslėlis – www.redtedart.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Baudžiava yra galvoje, o ne darbe, kurį dirbi. Jei mąstysi, kad darbas negali būti hobis, jis niekada nebus malonus, visada bus prievolė. – Maras (1)

Jei Dievas yra, jis turi humoro jausmą… – romas (1) (truputį ištraukta iš konteksto, bet ir jo nežinant mintis visai įdomi)

O šiaip – kiekvienas turim savyje tą vidinį vaiką. Vienas labiau užspaudęs, kitas mažiau. Aš tai jį pamažu išlaisvinu, bent jau stengiuosi. Kartais – pavyksta. – Maras (2)

Net žiūrėdami pro langą mes matome skirtingus vaizdus, nes kiekvienas žiūrime iš kito taško. – Fredis* (1)

Nerimti filmai gali kalbėti apie rimtus dalykus. Į viską žiūrėti pernelyg rimtai irgi nėra gerai.– Maras (3)

Paprasti, šilti žodžiai, paveikslėliai, muzikėlė… banalybės. Labai svarbios, pasirodo. – Taškas

Tad Tu pavalgyk, kad būtų linksma! Juk liūdnius netenka gyvenimo – o gyvenimas labai svarbu, nes Tu jame esi, niekad nepabėgi. O kai būni kaip statula, tada dar labai pavargsti. Mat kai vaidinti teko ne kartą akmenį, statulą, tada sunku vis povyzą tą pačią išlaikyti, tad taip ir gyvenime sunku vien tik būti. Pats imi gyvenime judėti, trokšti judesio. Bet juokingiausia, kai suvoki, kad vienam nesmagu, nei drąsu. Tad ir vėl būni, ir kankiniesi. Turbūt skaudžiausia žmogui, kai jo nuotaika ir polėkis veikti priklauso ne nuo jo paties minčių – jo paties, o nuo kitų žmonių. Tad aš nežinau. Taip maaaaaaaaaa! – Neknyginis vardas

Tu gali daugiau nei galvoji, kad gali. – mari

Darbas gali būti malonus dirbti, net ir paprastus darbus galima daryti su pasimėgavimu. – Auksinis kardas (1)

O Jums kartais nekyla noras nebūti sumaniu? Būti paprastu, pačiu savimi? Tegul sumanūs būna kiti! – Fredis* (2)

Kančia – stimulas tobulėti. Galima tai priimti kaip dovaną. – romas (2)

Čia ta proga prisiminiau vieną anekdotą. Marksui, Engelsui ir Leninui buvo užduotas vienas ir tas pats klausimas: kas yra geriau – turėti žmoną ar meilužę. Marksas, kuris buvo žinomas kaip puritoniškų pažiūrų, atsakė, kad geriau yra turėti žmoną. Engelsas, kaip pasiturintis ir prie linksmybių linkęs buržua, atsakė, kad geriau yra turėti meilužę. Tuo tarpu Leninas atsakė, kad geriausia yra turėti abi – tuomet žmonai galima pasakyti, kad eini pas meilužę, o meilužei pasakyti, kad eini pas žmoną, o pačiam tuo metu tyliai sprukti į nuošalią vietelę, tam, kad mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis… – kreivarankis

Yra tvarkingai veikiančios, nemokamai platinamos programos „OpenOffice“ ar „LibreOffice“, kuriose yra viskas, ko reikia, ir dar daugiau. Po sudiegimo, rekomenduočiau iškart pasikeisti pagrindinį saugojimo formatą į „MS Office“ programų, ir vargu ar kas kada sužinos, kad naudojote laisvą programinę įrangą, nebent pagrįstai pasigirsite. – Auksinis kardas (2)

„Mane įkvėpė straipsnis apie prekybą opiumu, kurį perskaičiau „Los Angeles Times“, ir dokumentinis filmas „Restrepo“. Tai neturėtų būti suprantama pažodžiui, bet ši daina yra apie orientacijos stoką, paklydimą, žmogaus kovą siekiant išlikti sveikam beprotybės akivaizdoje.“ – kalbėdama apie dainą „Blood For Poppies“ užsimena grupės „Garbage“ vokalistė Shirley Manson.

(Garbage – Blood For Poppies)

Ar tai reiškia, kad dedu tokią dainą, nes baigiu išprotėti ir viliuosi sulaukti Jūsų pagalbos? Galbūt… Iš tikrųjų su alternatyvaus roko grupės „Garbage“ kūryba susipažinau visai netikėtai. Tai nutiko praėjusią vasarą, kai jau žinojau, kad netrukus „pakelsiu sparnus“ ir leisiuosi į klajones po platųjį pasaulį. Likus kelioms dienoms iki skrydžio krimtau kažkokius gardėsius ir žiūrėjau lengvo turinio komediją. Mąsčiau. Komedija kaip komedija, pažiūrėjau ir pamiršau, bet joje skambėjusi daina niekaip iš atminties neišdilo. Daina „Stupid Girl“. Po šios dainos sekė dar viena šios grupės daina ir dar, kol galiausiai supratau – viskas, aš suvystyta.

Ir koks džiaugsmas mane apėmė sužinojus, jog šiemet „Garbage“ išleidžia naujutėlaitį albumą pavadinimu „Not Your Kind of People“! Pirmoji mano išgirsta daina iš šio albumo ir buvo „Blood For Poppies“.

Klausausi aš šios dainos ir mąstau apie betikslį vaikščiojimą ištuštėjusiomis miesto gatvėmis (vidurnakčiais, per pilnatį, ties pačiu gatvės viduriu), apie gydančias ir jau žeidžiančias laisvės dozes, apie žemės rutulį bei apie savo vietą jame. Šiemet prie šventinio stalo kalba mums kažkaip pasisuko apie Visatą, žemo dažnio virpesius, nuo kurių vemiama, tyliausią pasaulyje kambarį, sukeliantį haliucinacijas, nenutylėta ir apie tai, kad retsykiais giliausiose tankmėse vis dar atrandama viena kita užsilikusi gentis, apie kurios egzistavimą anksčiau nė nepagalvota. Dabar gi mąstau, mąstau, bandau visa tai aprėpti, apimti ir suprasti… Bet sunkoka. Atsimenu, kaip draugės kartą paklausiau – ar Tu gali įsivaizduoti kokia Visata bekraštė? Kažin, kaip tą suvokti? Tai ji tepasakė: „Baisu“. Gal ir tikrai baisu.

Ir tuo pačiu džiugu. Niekada negalėsi pasakyti, kad žinai absoliučiai viską. Mūsų gyvenimas – tai kelionė atvertais delnais su pustušte kuprine ant pečių radiniams susidėti.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“