Ligi Dangaus

Rytas, kai kavos tirščiuose slepiasi artėjančios dienos lūkesčiai, prabėga greitai, rodos, nespėjus nė kaip reikiant prasitrinti akių. Dienos tos pačios, bet kartu vis kitaip, kažko link. Gal ir būtina suprasti, kad leistis nešamam pavėjui geriausia, tačiau dažnai, et, dažnai vėjas niekur neneša, tuo labiau – nenuneša, o tik pučia taip sukeldamas palto skvernus. Tad tau, keistam žmogui, nelieka nieko kito, vien kilti su jais. Skvernai skverniausi. Sustingęs laikas. Kvailas, kvailas sustingęs laikas. Ožiuojasi vaikiškai ir nepaklūsta tramdomas. Paikai perjunginėji šriftus, nes „Times New Roman“ jau įgrisęs (gal iš tiesų dar ne laikas romanui?) – nuo vieno prie kito, nuo vieno prie kito it šriftas būtų tolygi tavo beprotiškiausių minčių tąsa.

Iškreipta tikrovė begėdiškai ima skverbtis į smegenis, apglėbia visą ir nepaleidžia, galop tapusi savastimi ima dusinti, kad nedrąsu nė krustelėti. Vokai apsunksta, vedami fiziologinių poreikių, neištvėrę pasiaukojančių, net jei nieko iš tiesų neaukojančių nemigo kančių, ir akys užsimerkia. Klajokliškas gyvenimo stilius sugrįžta iš praeities. Apsvaigus prarasti laiko ir erdvės nuovoką, nusipjauti suvangogėjusią ausį, sumaišyti kortas dantimis atplėšus naujutėlę jų kaladę. Arlekinas juokiasi. Kinkuoja beketiška moteris rankomis apglėbusi kelius. Gyvenimiški natiurmortai. Netrukus apninka siautulinga beprotybė – atakuojant savo svajomis, naktimis nemiegant ir viliantis, kad kas nors patikės, tik dar prieš tai sutrikęs pasitikslins: „Ar tikrai?“, nes juk per daug gerai skamba, kad būtų tiesa, o patikėjęs įsispraus į lengvas, vasarą menančias šliures ir kartu su manim išeis žvaigždžių ieškoti. Tų nesaikingai ryškių, ką ten, akinančių kone iki koktumo, tirpdančių galūnes, keliančių nenumaldomą norą įminti tą begalybės paslaptį (o jei mudu tą pačią akimirką žiūrime į dangų būdami priešingose pasaulio pusėse?). Buvo. Yra. Bus. Visada į priekį, niekada atgal. Jie it paklaikę kartoja: „Gyvenk čia ir dabar, čia ir dabar“. Toks trapus būvis išties primena laikymąsi pirštu už uolos krašto, kai žemiau – tik bedugnė, bet pabandyti verta. Kodėl gi ne? Duokš man meškerę ir aš pagausiu žuvį. Bet planą, kurio galėčiau nesilaikyti, vis tiek noriu turėti. Dabar.

Šaltiniai: nuotrauka – www.riskmanagementmonitor.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Prieš kurį laiką gavau pasiūlymą kuruoti knygos kūrimo darbus. Knygos apie raudonplaukius. Tai ta proga sumąsčiau, kad viena iš erdvių, kur ieškosiu bendraminčių, galėtų būti ir mano tinklaraštis.

Nuo praėjusių metų rudens Lietuvoje siaučia Raudonplaukių diena (šiemet mūsų šalyje ji vyks spalio 6 – 7 dienomis. Beje, panašu, kad Olandijoje, iš kurios ši idėja ir atkeliavo į Lietuvą, ji išties prigijo, nes paminėta jau 7 metus iš eilės!), kurios metu vyksta įvairūs renginiai, pasirodymai bei konkursai vienaip ar kitaip susiję su raudonplaukiais. Renginys yra apie raudonplaukius ir skirtas visiems. O vienas iš šio projekto, remiamo ES programos „Veiklus jaunimas“, aspektų yra ir planuojama išleisti knyga.

Šiuo trumpu įrašu ryžtuosi pakviesti raudonplaukius ir visus, kurie nori pasidalyti savo kūryba, atskleisti savo požiūrį,  tobulėti patiems ir paskatinti keistis kitus prisidedant prie knygos kūrimo. Mokysimės bendrauti, bendradarbiauti, kursime dalykus, kurių iki šiol dar nebandėme. Tai išties įdomu, o kartu ir nemenkas iššūkis!

Tad kaip manai, kas turėtų būti lietuviškoje knygoje apie raudonplaukius? Gal netgi norėtum tapti jos bendraautoriu? Galima rašyti, fotografuoti, iliustruoti, kalbinti žmones ir kt.

Pasidalyk mintimis komentaruose ar el. paštu: ligita@ligidangaus.lt

Šaltiniai: nuotrauka – www.photos-public-domain.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Skamba vos ne kaip metai praleisti už grotų? Kurgi ne. Visus šiuos metus, kai gyvenu Airijoje (nuo praėjusių metų rugpjūčio), tinklaraštyje stengiausi nepiktnaudžiauti žodžiais „emigracija“, „emigrantai“, nes neigiama prasmė siejama su jais išties toli nuo manęs, lyg visai nebūtumėm susieti.

Prieš išvykdama tikėjausi šio bei to, o pirmiausiai – laiko. Laiko savo lūkesčiams įgyvendinti. O kad būčiau nepuolusi į desperatiškas laiko paieškas ir bent šiek tiek pasidomėjusi ar šalyje, į kurią vykstu, laikas vertinamas… Tikriausiai nebūčiau tos šalies pasirinkusi. Ne per seniausiai perskaičiau knygą apie bendravimą (kur jos būta anksčiau?) ir atradau mintį, kad pasaulyje egzistuoja monochroninės ir polichroninės kultūros. Vienose viskas vyksta sekundžių tikslumu, gerbiamas žmonių laikas, viskas gana tikslu, o štai kitose – visi atsipūtę, niekur neskuba, neva mėgaujasi gyvenimu. Vienas man taip ir pasakė: „Relax, relax“. Nieko neturiu prieš mėgavimąsi gyvenimu, jei tas mėgavimasis netrukdo kitiems žmonėms, tačiau kai besimėgaujantys stabdo aplinkinių pažangą, brr.

Šiaip ką? Neįsivaizduoju nuo ko pradėti pasakoti bandant į vieną įrašą sutalpinti metus. Turbūt pastraipėlėmis pažersiu, jūs jau žiūrėkitės patys. Ir per daug asmeniškumų atskleisti nesinori, o visas gyvenimas ten juk kone vieni asmeniškumai.

Žinokit, ties šiais žodžiais stabtelėjau prieš toliau tęsdama įrašą ir pagalvojau, kad geriausia visko pernelyg nesuasmeninti sklaidant dienoraščius (gyvendama svetur užbaigiau prieš tai tik pradėtą vieną sąsiuvinį ir šiuo metu visai prie pabaigos antras) – juk asmeniškiau nei juose vis tiek nebus. Besklaidydama bandžiau atkreipti dėmesį į kintančią dvasios būseną – iš pradžių įprasti šūkavimai, stebėjimasis viskuo, kas aplinkui, nesuteikę progos kaip reikiant susivokti besant svetur, noras daryti, lėkti, pilnomis saujomis semti visas naujoves, kurias siūlo gyvenimas. Visa tai kuriam laikui užslopino adaptacinio laikotarpio pasekmes, kurias galiausiai vis tiek teko patirti. Kas per velnias tas adaptacinis laikotarpis? Nors nežinau, ar pasaulinio garso operos solistė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana pirmoji sugalvojo tokį palyginimą, bet jis bene geriausiai tai apibūdina: „Ryšys su Lietuva yra kaip kūdikio raištis su motina, kurio neįmanoma nukirpti.“.

Kaip pirštu į akį. Ryšys. Supratimas, kad kažką palikai. Tarsi dalį savęs. Ir tokia būsena šiek tiek vargina. Galbūt to nejunta besileidžiantys į trumpalaikes keliones ar nesantys tokie poetiški, tačiau visi kiti bet kokiu atveju šiuos jausmus patiria. Tikriausiai iš čia ir srautas pamėklišką išvykėlių įvaizdį kuriančių jų pačių komentarų. Kam išsyk į rankas nenukrito darbas, ką aplankė suvokimas, kad ir kitur gyvena žmonės, o ne stebukladariai. Per šiuos metus ir pati pasitikrinau – yra kur tobulėti. Planuoju dar kurį laiką tikrintis. Tobulėti. Gerai, kad jau supratau, jog tobulybė nepasiekiama, tačiau tobulėti tai nė kiek netrukdo.

Berašydama aukščiau esančią pastraipą darsyk žvilgtelėjau į įrašo pavadinimą ir markstydamasi prie jau esamo teksto prirašiau „I dalis“, nes supratau, kad į vieną įrašą viską sugrūsti sunkoka, nors ir kokie lėtapėdiški žmonės suptų, atrodytų tik ir tykantys kaip čia sunaikinus visus įsimintinesnius įvykius.

Tai tam kartui tiek. „Saldžių sapnų!“ – jei skaitysit prieš miegą, „Labas!“ – jei kitu metu. Grįšiu.

Šaltiniai: nuotrauka – www.thesecondhandrose.blogspot.ie

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Vienuolis paišina kakta (ant kūno iš viso dvylika tokių piešinių, saugančių nuo piktavalių, kurie, patiems nė nenutuokiant, teršia mūsų dvasią) užkalbina angliškai, tiesia knygelę „The perfection of yoga“, paklausia, iš kur aš atvykau, tada pradeda kalbėti lietuviškai, nors prisipažįsta esąs rusas, taigi kalbėti lietuviškai jam išties nėra labai lengva, it užsuktas ima kartoti, kad jei norėčiau kada išsilaisvinti iš materialaus pasaulio, kaip kad jis išsilaisvino ir, jo paties žodžiais tariant, dabar dienų dienas neapleidžia tokia laimė, tokia laimė, tai drąsiai galiu visada kreiptis į juos, kur laukia nemokamas maistas. Jis esą daug gėrė, rūkė, bet po to nusprendė pakeisti savo gyvenimą iš pagrindų, metė rūkyti, gerti, nustojo valgyti mėsą ir tapo vienuoliu. Tik išgirstu: „Gal galėtumėt paaukoti?“. Koks nematerialus klausimas, visai nesusijęs su materialiu pasauliu… Ir dar tas nemokamas maistas.

Bet aš ne apie tai. Išsiskyrusi su tuo vienuoliu ėmiau mąstyti, kad gal būsiu į jį kažkuo panaši. Negana to, kad nerūkau ir nevartoju alkoholio, tai dar „tokia laimė, tokia laimė“ mane dažnai apninka visai be rimtos priežasties (bet ar išties laimei reikia rimtos priežasties?), todėl turiu neužmiršti prisirišti bent vienos kojos virvele už kokio stulpo, kad netyčia neimčiau ir nenuskriečiau kaip koks geltonas ar raudonas balionas į dangų. Nors įvairios, kai kada nepalankiai besiklostančios aplinkybės kuo puikiausiai atlieka tos virvelės funkciją ir taip. Dėl to tai žinodama – klykauju, aikčioju, vos radusi laisvesnę minutėlę. Pastebiu, kad praeiviai linkę šia nuotaika užsikrėsti – šypsosi arba pypsina pravažiuodami. O kad taip visada. Turbūt virvelė galiausiai neatlaikytų laimės jėgos ir nutrūktų!

Deja. Virvelė pernelyg tvirta. Nenutrūks. Todėl manau, kad verta kuo dažniau aikčioti be priežasties. Visiems.

Šaltiniai: paveikslėlis – www.layoutsparks.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Ar tu moki anglų kalbą? Linksi galva, kad moki. Bet ar tikrai? Jei tikrai, gal papasakotum, kaip išmokai (žinom, kad metodų pilna, bet kaip mokeisi tu?)?

Prieš išvykdama į Airiją savo anglų kalbos žinias vertinau vidutiniškai – suprask, tobulėti tikrai yra kur. Nuskridusi susiėmiau už galvos: vieni vietiniai mano žinias vertino puikiai ir entuziastingai šūkavo, kad drąsiai galiu sėdėti prabangaus viešbučio priimamajame, o štai kiti – piktai ar ironiškai šnairavo: „Ir ko gi čia jai prisireikė? Gal galėtų patylėti?“. Tai taip ir likau išsižiojusi – kas iš tikrųjų yra kalba?

Dabar, jau žinodama, kad bet kokiu atveju visiems neįtiksi, anglų kalbą vartoju drąsiai (be abejo, neužmiršdama nuolat tobulėti – skaitydama knygas, žiūrėdama mokomuosius filmukus, dar išbandydama visokias kitokias įmantrybes ir… bendraudama.). Dažniausiai supranta, o jei nenori suprasti, tegu eina velniop.

Bet labai norėtųsi, kad tų šnairavimų būtų mažiau. Todėl ir skelbiu šį konkursą! Papasakok, kaip išmokai anglų kalbą, o už tai gausi…

Prizą, skirtą tik nesusipykusiems su humoru.

Taip, L dydžio vyriškus marškinėlius su Houmeriu Simpsonu. Nežinau, ar tokie yra Lietuvoje, bet jei ne, aišku, kokiais būdais stengiamasi skatinti atvykėlius mokytis anglų kalbą – pašiepiant. Tai pašiepkim ir mes juos, nuvykę kalbėdami švarutėle anglų kalba!

Pasakojimų kaip išmokot (mokėtės) anglų kalbą ir galiausiai pasiekėt gerų rezultatų, laukiu iki šių metų liepos 7 dienos el. paštu – ligi.dangaus@gmail.com. Apimtis: 250 – 400 žodžių. Rašykit kuo vaizdingiau. Jei teko mokytis pasikabinus ant karties, irgi paminėkit. Kuo įdomiau, tuo geriau. Po to visi balsuosim.

Dėl prizo perdavimo „susirokuosim“. Sėkmės!