Ligi Dangaus

Šie metai muzikiniu atžvilgiu bent jau man labai smagūs, nes iš klausomesnių atlikėjų pakvipo šiuo tuo naujo. Pažintis su nauju Depeche Mode albumu „Delta Machine“ prasidėjo nuo dainos „Heaven“ ir iš tikrųjų po pirmo karto atšokau nuo kompiuterio ekrano: skambesys buvo kažkoks kitoks nei buvau įpratusi!

Pamaniau, kad su ore juntama, tačiau plika akimi nematoma gyvenimo puse ir sparnus užauginančia laisve beasocijuojantys muzikos atlikėjai kaip ir ne vienas neatlaikė išbandymo laiku ir suprastėjo (nejaukiai, tačiau smalsaudama bandau įsivaizduoti save įžengiančią į tą gyvenimo tarpsnį, kai atrodys, kad jau žinau tiek daug, jog bus sunku save nustebinti – o juk tiek David Gahan, tiek kitiems daugiau nei trisdešimt metų gyvuojančios grupės atlikėjams virš penkiasdešimt metų, rengiant koncertinius turus ne po kartą išmaišytas visas pasaulis, atrodytų, kad kaip tik tas tarpsnis, kai skinami vaisiai, štai viename interviu pats David, beje, ir taip ne kartą atsidūręs ribinėse situacijose, teigia: „Planuojame didžiules gastroles, kurios truks iki 2014 m. vasaros pabaigos. Kai apie tai pagalvoju, būsimi metai atrodo kaip nemenkas iššūkis, tačiau noriu tuo mėgautis. Niekada negali žinoti, ar dar tai patirsi.“). Tačiau po dainų „Soothe My Soul“, „Broken“ ir kitų supratau, kad vis dėlto atlaikė, tiesiog norint priimti kitokį skambesį reikia jų kūrybą išklausyti daugiau nei vieną kartą, nors vienu prisėdimu klausyti visą albumą gana sudėtinga, nes klausantis kyla minčių, kad tai nėra vientisas darbas.

Nepabūgdami nuvilti savo ilgamečius gerbėjus, jie kuo puikiausiai atitinka savo grupės pavadinimą (pranc. depeche mode vert. „besikeičianti mada“). Gal tai dėl gebėjimo nestovėti vietoje? Vienoje iš albumo dainų „My Little Universe“ kaip tik apie tai ir užsimenama: „Those who know me say I’m growing every day/Beautiful emptiness surrounds me/I take small steps/I’m making progress in an unspecific way“. Kol kas bliuzo neklausau (kažkodėl jis man asocijuojasi su storapilviais ilgabarzdžiais, bendraminčių suvažiavimuose pliumpinančiais alų bei valgančiais lašinius, o tai – ne man), tačiau čia turėjau galimybę susipažinti su nauja jo versija. Sprendimas įdomus ir netikėtas, tačiau visgi Depeche Mode man lieka tais, kurie savo kūryba geba sukurti atskirą pasaulį, pasaulį, į kurį norisi panirti, atitrūkti nuo kasdienybės ir įsivaizduoti, nes juk realybė tėra sąlyginis dalykas. Jei ji būtų neginčijama, ko gero, visi viską vertintume lygiai taip pat. Ar ne taip?

Nors kai kuriose apžvalgose teigiama, kad Depeche Mode jau išsibezdėję ir dabar tik atidirbinėja, ko gero, jei visi taip darbuotųsi, muzikos būtų daugiau!

_______________________________

Tapk „Ligi Dangaus“ gerbėju – Google+, Facebook, Twitter.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Pristatydama raudonplaukių knygą jau apkeliavau ne vieną Lietuvos miestą, o rytoj, 19 val., būsiu „Mint Vinetu“ knygyne, Vilniuje, tad kam įdomu, labai lauksiu užsukant. Tam kartui šiek tiek nuotrupų iš Tulpių žydėjimo šventės Burbiškėse, kur taip pat buvome su knyga!

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Balsas – darbo instrumentas daugeliui žmonių: dainininkams, aktoriams, televizijos ir radijo laidų vedėjams, naujienų reporteriams, politikams, dėstytojams, mokytojams ir kitiems. Mokėdamas sklandžiai, aiškiai reikšti savo mintis ne tik raštu, bet ir žodžiu padidini savo galimybes būti bent jau išgirstas (o ar suprastas tai jau ne maža dalimi priklauso nuo paties klausytojo). Ko daugiau reikia, jei turi idėjų, kuriomis nori dalytis su kitais?

Ne kartą išgirdau pastebėjimų, kad kalbu kažkaip kitaip nei visi, šis tas sklinda iš vidaus. Tai mane gerokai nustebino, tačiau tuo pat metu pagalvojau, jei jau taip yra, kodėl negalėčiau ties tuo daugiau padirbėti ir pasiekti dar geresnių rezultatų? Juolab kad dirbu su vaikais ir balsas kaip tik ir yra tai, kuo patraukiu arba atstumiu. Tiesa, pastebėjau, kad žmogaus vidus ir išorė yra lyg morkos su žirneliais – vienas be kito gerai, tačiau kartu dar geriau, t. y. nėra taip, kad jei jausiesi prastai, o bandysi atrodyti linksmas, viskas klostysis it iš pypkės, ne. Įvairiose veiklos srityse be kompromisų, aišku, neišsiversi, nes juk nepasakysi savo vadovui, kad šiandien mano viduje siaučia uraganas, todėl į darbą neisiu, nes reikia tą uraganą nuslopinti, tačiau bet kokiu atveju privalu siekti vidinės darnos, kuri, mano manymu, visų pirma matyti iš to, kad jautiesi užtikrintas pats savimi, žinai, kas esi, ką gali, kur dar reikėtų patobulėti, su kuo tau pakeliui, su kuo ne itin ir pan.

Šią savaitę pradėjau kursus apie darbą televizijoje ir dėstytojas per juos net kelis kartus pakartojo: „Man reikia jūsų asmenybių! Atraskit savo asmeninį balsą!!“ Labai panašiai buvo sakoma, kai prieš kurį laiką nusprendžiau sužinoti, kaip turėtų atrodyti pagal visus airiškus reikalavimus parengtas gyvenimo aprašymas. Konsultantė ne ką mažiau stengėsi, kad būtų išryškinama būtent tai, kas aš esu. Taip, šablonas egzistuoja, tačiau jis yra tik karkasas, skirtas atsiskleidimui. Kai buvo raudonplaukių knygos rengimo pradžių pradžia, internete paskelbiau bendraminčių paiešką ir į mano pačios el. paštą ėmė plaukti tuntai gyvenimo aprašymų. Manot, kad tokiu aktyvumu reikėtų tik džiaugtis? Anaiptol. Tikrai nėra lengva žmogui kažką patarti ar pasiūlyti, kai jis pats nežino, ko nori, todėl teigia, kad gali viską. Neabejoju, kad pasipraktikavęs žmogus iš tiesų gali viską (pagal galimybes), tačiau, prašyčiau, o ką jis gali geriausiai, kas jam patinka?

Į klausimą apie tai, kas man patinka, be išankstinio pasiruošimo turėjau atsakyti ir kursuose – iš keturių pagrindinių temų (pramogos, gyvenimo būdas, sportas, faktai) reikėjo rinktis tą, kuri arčiausiai širdies. O iš kur tai gali žinoti nebandęs anksčiau? Lieka tik bandyti.  Todėl aš, stovėdama prieš veidrodį ir kalbėdamasi su savimi (tokia buvo viena iš namų darbų užduočių!), bandysiu atrasti savo balsą. Ei, kur dingai? Nesigirdi. Bet aš vis tiek jį atrasiu. Turiu tūkstančius neišnaudotų bandymų.

Šaltiniai: paveikslėlis – www.blogspot.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Kai tik prasideda pavasaris, mano laimei nėra ribų – užtenka tiesiog vaikščioti gatvėmis, stebėti žmonių pagausėjimą jose, jų šypsenas, ore tvyrantį permainų troškulį, ausinuke klausantis mėgstamų dainų, kvėpuojant dulkių ir gaivos mišiniu, girdint, rodos, kiekvieną gręžtelėjimą grąžtu (tų darbininkų salotinės uniformos išties traukia akį!) ar žoliapjovės triukšmą, atsargiai apeinant mamas su vežimėliais, koja paspiriant žiemos, kurios pas mus kone net ir nebuvo (tik dargana, tik tamsa, ne sniegas, ne ledas, tik tamsa, tik ji), liekanas, pasitaikiusias pakeliui, šypsantis, nes šypsosi tau, stebintis, nes jau kurį laiką kažkas įsistebeilijęs į tave, bei bandant kaip nors nepradėti patenkintai švilpauti, nors žinai, kad tas švilpavimas šalyje, kurioje dėl pasisveikinimo net ryžtamasi sukelti avarinę situaciją (rimtai – mums neseniai važiuojant gatvėje iš niekur nieko vyras pristabdė automobilį, kad tiesiog pasakytų „Labas!“), nieko nepapiktintų, bet, na, supranti, kad kažkodėl dėlioji save po gabaliuką it didžiulę dėlionę, kurioje šiuo metu tas švilpavimas netinkamas, nors gal rytoj jis ir tiks kuo puikiausiai, tad nešvilpauji. Užtat kokie nors nauji mokslai tinka kuo puikiausiai! Paprasčiausiai negaliu be to. Niekaip.

Nusprendusi, kad savo vidinio namo šiokius tokius pamatus jau paklojau ir ėmiau statyti sienas, puoliau dairytis stogo su kaminu. Nuo praėjusių metų pabaigos vis ilgesingai pažvilgčiodavau į Dubline organizuojamus Gaiety vaidybos mokyklos Nacionalinėje Airijos teatro mokykloje kursus, o likus mažiau nei savaitei iki jų pradžios griebiausi veiksmų – kone iki vasaros vidurio gilinsiuosi į darbo televizijoje subtilybes. Tai nereiškia, kad štai dabar jau viskas, dar šiek tiek ir apsigyvensiu televizijoje, ne, tačiau įdomu į tai pažvelgti iš vidaus, juolab kad kursus ves ilgametę darbo patirtį (po poros metų bus visi trisdešimt!) turintis prodiuseris Bill Hughes.

Iš tikrųjų keistai neįtikėtinas jausmas, kai… Bill, Steve, Ryan (pastarųjų čia tai devynios galybės!) ir panašius, Lietuvoje neįprastus, žmonių vardus linksniuoji ne iš kino filmų, tačiau, turėdamas omeny, realius, tau pačiam pažįstamus žmones. Bet ne apie juos dabar. Žodžiu, degu nekantrumu norėdama kuo greičiau pradėti užsiėmimus, nes ne tik viliuosi juose sutikti daugiau tokių pat pamišėlių kaip ir aš, tačiau taip pat pasisemti kitos kultūros pavyzdžių – prieš daugiau nei ketverius metus šiek tiek susipažinau su darbu televizijoje lankydama tuometinio „Lietuvos ryto“ televizijos vadovo Edmundo Jakilaičio vestus užsiėmimus, tad į šį tą panašaus (nors neabejoju, kad bene vienintelis panašumas čia bus žodis „televizija“) pažvelgti iš kito kampo tikrai nepamaišys.

O kaip jums prasidėjo pavasaris (net jei orai ne visada leidžia pilnavertiškai juo mėgautis)? Gal taip pat mokysitės šio to naujo?

Šaltiniai: nuotraukos – www.gaietyschool.com, www.independent.ie

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Kaip jau minėjau, šiomis dienomis turiu gausybę įvairios veiklos, tokią gausybę, kad net savo tinklaraštį apleidau, tačiau vis vien panorau išsilieti, nes kurgi jei ne savo asmeninėje virtualioje erdvėje tai galima padaryti? Žodžiu, jau ne pirmą kartą išgirstu, kad man derėtų išmokti priimti kritiką, nes į ją reaguoju pernelyg jautriai.

Aišku, iš pat pradžių į tokias pastabas atsižvelgdavau, kaip reikiant „susibiesindama“ ir pan., juk jei sako, vadinasi, žino, bet po kelių tokios kritikos, kai nieko nesinori, tik sulįsti skradžiai į žemę, pliūpsnių, pagalvojau: „Ar tikrai tokią kritiką turėčiau išmokti priimti? O gal kritikuojantis tiesiog nemoka kritikuoti?“ Juk po geros, konstruktyvios kritikos žmogus turėtų pripažinti savo klaidas ir taisytis, o ne jaustis it žemę pardavęs ir nenorėti net rankų pakelti. Dažnai kritikuojama sritis tėra labai maža dalis gyvenimo, todėl ir reikėtų visa tai, taip ir pateikti, o ne hiperbolizuoti iki koktumo, taip tik sukeliant kritikuojamo žmogaus užsisklendimą. Po to dar stebimės iš kur tiek pykčio aplinkui – iš mūsų pačių, iš kur daugiau. Suprantama, gal kitas paprasčiausiai negirdės, kai pastabos bus išsakomos ramiai, žmogiškai, nes atpratęs nuo to, bet prieš pradedant žodžių ataką reikėtų bent jau pažvelgti pašnekovui į akis – ar jis tikrai iš tų, kuris negirdės? Tokiu būdu bent šiek tiek daugiau šilumos bus aplinkui. Šilumos, kurios taip daugeliui pritrūksta, kai resursai jau būna išnaudoti.

Šaltiniai: nuotrauka – www.writetodone.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Dar daugiau klausimų ir tinklaraštis sėkmingai gyvuos jau vien iš mano atsakymų (gal ir visai nieko?). Šįkart atsakau į pluoštą Vyginto klausimų, užduotų tiesiog šiaip sau. Dėmesio centre – rašytojai.

__________________

Man vis smalsu – kokį ten romaną rašai? 

Rašau psichologinį romaną su detektyviniais elementais (darbinis pavadinimas „Brolių gatvės policininkas“, nes jį rašyti pradėjau gyvendama viename iš pavojingiausių laikomų Vilniaus rajonų – Naujininkuose)! Tiesa, dabar užgriuvo lavina kitų darbų, taigi sustojau kažkur ties 80 puslapiu, bet labai tikiuosi, kad greitu laiku vėl galėsiu grįžti.

Ar lietuviai gali gyventi iš rašymo ir niekada nedirbti?

Na, nežinau ar lietuviai gali gyventi iš rašymo, nes to dar nebandžiau, o ir apskritai rašau ne dėl pinigų, bet dėl to, kad negaliu nerašyti, mat baisiausiai norisi papasakoti žmogaus istoriją. Kita vertus, kaip japonų rašytojas Haruki Murakami viename iš savo interviu, paklaustas ar mėgsta pinigus, mini: „O taip! Aš labai mėgstu pinigus! Už juos galima nusipirkti laisvo laiko rašymui…“, tai ir aš to palinkėčiau visiems rašantiems (tiesa, gerai rašantiems, nemakulatūriškai, makulatūros apstu ant kiekvieno kampo) mūsų tautiečiams – turėti pinigų rašymui (nebent esi Knut Hamsun ir iš pinigų neturėjimo gali sukurti tokį tobulą kūrinį kaip „Badas“, kitu atveju gresia sukurpti pagieža turintiems persmelktą kūrinuką). Bet kokiu atveju manau, kad iš pradžių reikėtų bent jau pabandyti KAŽKĄ TOKIO sukurti, tik tada pradėti skųstis dėl netinkamų sąlygų. Vis dėlto lietuvių kalba nedėkinga tuo, kad gana mažas potencialių skaitytojų ratas, taigi mokykimės užsienio kalbų, kad paskui užsieniečiai mokytųsi mūsiškės.

Rašyti naktimis ir miegoti iki pietų, visur vėluoti ir pavėlavę neatsiprašinėti?

Vėluoja tie, kurie neturi ką veikti arba galvoja, kad kiti neturi ką veikti. Turiu polinkį vėluoti ir pati (be to, visko atsitinka), tik renkuosi tai, kas prasmingiau. Savo darbą mylintis rašytojas dirba 24 valandas per parą – jei nerašo savo knygos, rašo dienoraštį, jei nerašo dienoraščio, rašo įvairias pastabas, jei nerašo pastabų, atsakinėja į laiškus el. paštu, o kai laiškai atsakyti, pastabų tai dienai nebėra (nors taip neįmanoma, nes jų visada yra, bet juk galima apsimesti, kad nėra, nes reikia ir miegoti kartais), dienoraštis saugiai paslėptas, knyga dar nebaigta, bet jau brandinama, galima šiek tiek atsipūsti (pereiti į kontempliavimo ir kitos veiklos režimą).

Ar rašytojas turi skaityti visas knygas tam, kad parašytų savo? Juk kai vyko pirmieji užrašai, nebuvo iš kur pasisemti idėjų, nebuvo jokios knygos.

Kažką daugiau nei tik namų darbus rašyti pradėjau pradinėse klasėse (šiemet netgi bus šioks toks jubiliejus!), tai knygos, išskyrus kelis vadovėlius, išties nebuvo. Nežinau kaip kitiems. Rašytojų kaip ir visų kitų profesijų atstovų yra daug ir labai skirtingų, todėl sunku pasakyti, kiek tų knygų jau yra pakankamai, kad galėtum gerai rašyti ir pats (užtat atradau, kad norint tapti kokios nors veiklos meistru, reikia praktikuotis ne mažiau kaip 10 tūkstančių valandų, tiesa, dar pridėčiau, jog būtina nuolatinė savirefleksija). Iš tikrųjų tai neskaitau visų knygų (nors prisipažinsiu, kažkada tyliai verkiau kamputyje supratusi, kiek nedaug pavyks perskaityti per gyvenimą!), nes manau, kad geriausias kūrinys būna tada, kai derinamas ne tik su teorija, bet ir praktika, vadinama gyvenimu. Jei tik skaitysi, o nieko kito neveiksi, kūrinys bus išties plokščias. Nors skaityti visgi reikėtų, patartina literatūrą, ne makulatūrą, pastaroji tinka paįvairinimui (visi mes žmonės).

Pasaulis pilnas visko, tai galbūt žmonėms jau nebereikia knygų? Ar knyga visada išliks vertybė nepriklausomai nuo to, kas joje parašyta?

Pasaulis visada buvo, yra ir bus pilnas visko, tačiau jei galvotume, kad jame visko jau pakankamai, galima būtų tada net nesikelti iš lovos. Bet keliamės. Vadinasi, žmonėms ir knygų vis dar reikia.

P.S. Vygintai, gal ir pats rašai kokį nors kūrinuką?

__________________

Šaltiniai – nuotrauka – http://the-book-garden.blogspot.ie
Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“