Ligi Dangaus

Mano tinklaraščiui jau penkeri.

RYTO RATAS

Pasisveikinimo žaidimas „Pabudau“.

- Šiandien pabūkime vaikučiais smalsučiais. Ar norėtumėte pamatyti „Saldumynų šalį“? O  „Saldumynų šalyje“ labai praverčia nuostabūs pagrindiniai pojūčiai ir jų organai. Pasakykite, kaip juos vadina?

- Kas yra regėjimo organas?

- Akis.

- Klausos?

- Ausis.

- Uoslės?

- Nosis.

- Skonio?

- Liežuvis.

- Lytėjimo?

- Oda.

- Norint patekti į „Saldumynų šalį“ reikia praeiti visą „Pojūčių karalystę“ ilgu, vingiuotu keliu. Leiskimės į kelionę.

Įrašų daug nebuvo – vos 13-ka, taip pat šventinis. Rašiau apie lankytus kursus, nuomonės raiškos būdus, muziką, literatūrą. Galite ir jūs juos peržvelgti, gal atrasite kažką sau artimo: „Maisto ruošimas yra įdomu!“ – Patrick Sutton, Naudinga, Skrist, Dienos nuotaika: 4, Gravitacija, Dienos nuotaika: 3, Nuotrupos, Kur dingo balsas?, Pavasaris, laimė ir pamokos, Išmokite kritikuoti, šmikiai!, # Klausk Ligitos ### Vygintas klausia arba apie rašymą ir pinigus, Pokalbiai tarp tinklaraštininkų: prisijunk ir tu, Sėdėti.

O aš žingsniuoju ir toliau. Kai kada į priekį, kai kada – atgal, tačiau visada su viltimi.

Galvoju, jei būčiau sporto treneris, lenktyniaučiau su laiku, net jei komanda pralaimi, ar padėčiau komandai atsitiesti? Ir ką daryti, jei komanda iki galo neapsisprendžia, į kurią pusę jai norisi sukti?

A. Keisti komandą.

B. Keisti sporto šaką.

C. Žodį  „komanda“  keisti į žodžius „visi žmonės klysta“, nors ir kaip norisi, kad tų klaidų būtų kuo mažiau.  

D. Pagaliau nusipirkti normalius sportinius batus.

E. Pailsėti. 

Šiemet didžiąją dalį pavasario ir vasaros pirmadienių praleidau Gaiety vaidybos mokyklos Nacionalinėje Airijos teatro mokykloje. Įdedu ir jums pažintį su tos mokyklos vadovu Patrick Sutton. Nors įrašai ne šių metų, manau, kad ne viena mintis aktuali ir dabar.

Nuo 1993 metų, ištisus dvidešimt vienerius metus „Gaiety School of Acting“ vadovaujantis Patrick Sutton kiekvienais metais studentus vilioja ne tik į įvairius šios mokyklos organizuojamus kursus, tačiau taip pat ir į nemokamą karjeros pristatymą su juo pačiu, per kurį karjera ant scenos ar ekrane rimtai besidomintys žmonės gali iš jo paties lūpų išgirsti trumpą apžvalgą apie šios srities veiklą – į ką labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį, kas iš tiesų yra aktoriaus darbas ir pan. Susigundžiau pasiklausyti ir aš, o kadangi ir „Youtube“ pateikia vieno iš ankstesnių pristatymų įrašus, tai savo patirtį suderinsiu su jais bei pabandysiu suprantamai perteikti visumą. Taigi pirmiausiai ko reikia norint būti geru specialistu? Milžiniško įkvėpimo ir aistros, nes čia tu tiesiog negali būti pavargęs, kadangi pasakoji žmonėms istorijas. Turi degti iš vidaus, būti draugiškas, atviras, o kai jau esi pasirengęs, susidėliojęs galvoje, ką nori žmonėms papasakoti, imti tai ir daryti. Vieni iš svarbiausių dalykų – kaip tu kalbi, kaip elgiesi ir kur ketini eiti būdamas talentingu. Tai yra ir savęs, kaip prekės ženklo, kūrimas, tavo bendravimas su kitais pateikiant savo asmenybę pasauliui. Tačiau labai svarbu žinoti, kad stokodamas vidinės ugnies nieko šioje srityje nenuveiksi, todėl patartina eiti kažkur kitur ten, kur tau malonu, smagu, kas tau suteikia energijos ir kuria gerą nuotaiką, žodžiu, eidamas į salę pro sukąstus dantis, jau iš pat ryto keldamasis iš lovos rūškanu veidu geru aktoriumi nebūsi, kadangi čia netinkami pusėtini žmonės, čia reikia asmenybių, gebančių įkvėpti kitus. Tai priklauso nuo jausmų, emocijų ir gylio, o ne intelekto. Taip pat turi atsakyti į klausimą, kodėl nori būti aktoriumi, nes tikras aktorius nėra aktoriumi, todėl, kad nori būti žvaigžde. Jis paprasčiausiai savo darbais nori žmonėms kažką pasakyti. Pasakoti apie visuomenę, kurioje gyvename, bendrauti per radiją ar televiziją. Buvimas aktoriumi nėra ar bent jau neturėtų būti jaudinanti karjera, tačiau tai, kas reikšminga žmonėms. Jei tokio požiūrio trūksta, geriau net nepradėti, nes labai tikėtina, kad vaidinsi vien tik atlikdamas paslaugas, norėdamas būti žvaigžde (papildyta).

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Nuolat pasineriu į įvairią veiklą, net jei dėl to retsykiais ir nukenčiu. Kita vertus, išnagrinėjus patirtą žalą, galima ją paversti visai puikiu dalyku. Žodžiu, pastebėjau, kad sakydama tai, ką galvoju, sukeliu pykčio protrūkius (ne tik pati pykstu, kaip išaiškėjo). Būna, išgirstu iš žmogaus: „Sakyk viską, ką galvoji!“, o kai pasakau, sulaukiu kažko tokio: „Eik tu…“ Taip buvo ne kartą ir spėju, kad bus ateityje. Turbūt nereikėtų stebėtis, kad esu apsupama panašių į save: nenulaikančių liežuvio. Beveik nepasitaiko, kad koks nors žmogus bent šiek tiek nepatarkuotų manęs. Gerai būtų, jei tas tarkavimas sklistų pačiu tinkamiausiu metu ir iš riboto (kad spėčiau įvertinti tai, kas sakoma, nes labai vertinu nuomonių įvairovę) žmonių kiekio. Deja, dažniausiai per galvą gaunu masiškai. O pabandžius ką nors atrėžti atgal, susigūžiama ir nukiūtinama nunarinus galvą. Po vienos ar dviejų mano replikų! Tikriausiai riebokai replikuoju, kad šitaip atsitinka. Ką galiu pasakyti?

Mokiausi iš geriausių. Ir vis dar mokausi.

Šaltiniai: paveikslėlis – www.thegloss.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Vieną tamsią rugpjūčio naktį (vienur labiau naktis, kitur – mažiau, tai naktis ar diena iš tikrųjų?) iš trečiadienio į ketvirtadienį (tarp 08-14 ir 08-15) įvyko šis tas išties puikaus. 32 metų amžiaus amerikiečių atlikėjas, aktorius ir verslininkas Justin Timberlake „Instagram“  pristatė savo būsimo albumo kūrinių pavadinimus. Pristatymas buvo labai įdomus, nes sėdint socialiniame tinkle viskas buvo suorganizuota taip, kad kas kelias ar keliolika minučių išlįsdavo po vieną naują nuotrauką su vis kitu žodžiu ar raide. Vos ne tiesioginė televizijos transliacija, tik kitaip!

Nelinkęs duoti interviu tiems, kurie nemėgsta muzikos, tačiau mielai atsakantis į klausimus net ir studentams, jei tik jie domisi muzika, laimingai vedęs vyras, geriau dar žinomas iš tokių kino filmų, kaip: „Socialinis tinklas“, „Įkalinti laike“, „Draugiškas seksas“, „Afigiena mokytoja“ (nors kai tik vaidindavo, o ne dainuodavo, bent man atrodė, kuo gi čia dabar užsiima, jei darbuotis moka kur kas geriau, bet ne ekrane, nes kino filmuose jis gana blankus, o didžiojoje scenoje – matyt, trūko jo kūrybos!) Justin Timberlake šių metų pradžioje išties supurtė popmuzikos pasaulį po daugiau nei šešerių metų pertraukos (paskutinis jo darbas buvo 2006 metais pasirodęs ir milžiniškos komercinės sėkmės sulaukęs antrasis studijinis albumas „FutureSex/LoveSounds“, pirmasis – „Justified“, dienos šviesą išvydęs dar 2002 metais) pristatydamas naują albumą „The 20/20 Experience“, kurio tęsinio sulauksime dar šiemet. Įdomu tai, kad albumas kartu su jo vadybininku Johnny Wright buvo įrašytas vos per dvidešimt dienų. Pasak atlikėjo, jo viduje jau ilgai brendo idėja, kuri vieną akimirką tiesiog ėmė ir susprogo. Neatlaikė įtampos? Reikia tikėtis, kad antra dalis (kaip kokiame veiksmo trileryje!) bus dar geresnė už pirmąją.

Skaidrus kaip rasos lašas, vilnijantis it šėlstančios jūros banga, elegantiškas, gebantis išjudinti visus savo šokių judesiais ir ypatingai nekantrus, kai tenka pristatyti save (šiemet atlikėjas sukėlė ne vieną skandalą – pirmąsyk tada, kai jo kūrinys „Tunnel Vission“ papiktino „YouTube“ dėl pernelyg provokuojamo turinio ir buvo uždraustas, nors, pavyzdžiui, tas pats kūrinys „Vevo“ toks neatrodo, kur iki šiol sėkmingai galima jį pažiūrėti ir paklausyti, o antrą, kai netikėtai į viešumą paleido savo darbą „Take Back The Night“, kuris turėtų patekti į būsimą albumą, bei dėl to buvo kone užverstas pasipiktinimo laiškais, kad neva nė vieno neįspėjo (labai įdomiai atsitiko, kad jis pats to nežinodamas be leidimo panaudojo prieš prievartą ir seksualinį smurtą kovojančios organizacijos pavadinimą tokiu būdu prisidėdamas prie puikios iniciatyvos, nes, ko gero, daugelis apie tą organizaciją sužinos būtent dėl jo kūrinio, nors reikėtų akcentuoti ir tai, kad šis terminas žinomas jau nuo 1977 metų dėl aktyvistės Anne Pride veiklos) ir ne viską tinkamai sutvarkė: nors, ko gero, kai kada kantrus laukimas nėra išeitis, o ypač žinant, kad tokie grandai kaip „Rolling Stone“, neaišku kokių velnių priėdę, grąžydami rankomis ant viršelio deda Bostono maratono sprogdintoją), tarsi kuria šiuolaikinio menininko ir apskritai kūrybiškai dirbančio žmogaus portretą – technologijoms smarkiai pažengus į priekį, darbas tampa nenutrūkstamu „čia ir dabar“ procesu. Net jei pusfabrikačių į viešumą dauguma profesionaliai dirbančių žmonių lyg ir neleidžia, nereikėtų nustebti, kad atlikėjas, jausdamas, jog pasaulyje vyksta reikšmingi dalykai, apeis vadinamojo „popierizmo“ etapą ir tėkštelės iš peties, taip tarsi betarpiškai bendradarbiaudamas su mumis (kad ir vadybininkų apsuptyje).
Naujausiame albume „The 20/20 Experience“, sudarytame iš 12 kūrinių (10 kūrinių standartiniame leidime ir dviem daugiau delux leidime), girdimas neo soul  muzikos stilius, dalinai sumišęs su 1960 ir 1970 metų roku. Žodžiais bandoma perteikti tai, ką perteikti sudėtinga – stiprius jausmus: „I wrote a song for you, I wanna sing to you/But every time I’m close to you/The words wanna come out, but I forget/It’s so strong, it’s so strong, it’s so strong!“ („Tunnel Vision“), jausmus, dėl kurių tampi tiesiog narkomanu: „Uh, my nicotine, my blue dream, my hydroponic candy jelly bean/Did you fix me up, I’m your number 1 fiend/Be my little pill and just creep into my blood stream/Bloodshot eyes, I’m hopped up on it“ („Pusher Love Girl“), apie moters grožį, kurio nereikia slėpti ir kuriam geriausiai atskleisti trūksta tik artimo žmogaus: „Go ahead show your pretty dentures/Your pretty physique, your pretty toes/I’m pretty with you/I do a good job for that pretty picture/You the prettiest but I’m the only thing that’s missing“ („Dress On“). Kritikų įvertintas kaip nuo ankstesnių albumų besiskiriantis darbas (o ko norėti – per daugiau nei šešerius metus spėta išaugti iš saldaus, amerikietišką svajonę įkūnijančio berniuko iš popgrupės  „N’Sync“  į solidų vyrą, ko gero, per visą šį laiką spėjusį ne kartą ir ne du galvoje perkratyti visą savo gyvenimišką patirtį ir iš jos susikurti tik jam tinkamiausią gyvenimo modelį).

Kiek teko skaityti jo paties atsiliepimų apie kūrybos procesą, Justin Timberlake mintys labai žemiškos, netgi sunku būtų jas pavadinti pasaulinio garso žvaigždės mintimis, nes nėra kažkokių išskirtinių pasakojimų apie mūzų paieškas, mano taip mėgstamą kosmosą, apie kurį pasakojama nebent metaforomis dainose (pavyzdžiui, to paties albumo dainoje „Spaceship Coupe“: „Now everybody knows that you’re from outer space (outer space)/But Honey, I just want to turn out this space with you (you, you, you, you)/So drive me to your galaxy where I could play, yeah (that milky way)“), o save apibūdina kaip žmogų, tiesiog padedantį kitiems laikinai atitrūkti nuo kasdienybės, todėl jo nereikėtų laikyti žvaigžde, tikros žvaigždės, pasak atlikėjo, yra gydytojai, nes jie saugo gyvybes. Nori pasilikti nors šiek tiek privatumo, todėl nepasakoja visko apie tai, ką valgo ir kur bei su kuo eina (aišku, tai sužinoti rūpinasi smalsuoliai) – suprantama, kai sulaukia tiek daug dėmesio, aktorinio meistriškumo mokosi žiūrėdamas kino filmus, nes taip rekomendavo kolega – suprantama iš dalies, tačiau tuo pat metu suprantama, kodėl man jo vaidyba nėra pati geriausia, nes manau, kad derėtų suderinti ugdymąsi iš jau kažką mokančių ir dar tebesimokančių – tokiu atveju matysi dabartinį ir būsimą save.

Skirtingai nei prieš visą visuomenę maištaujantys, rūsiuose tykiai besislapstantys pogrindžio atlikėjai Justin Timberlake yra išties komerciškas. Tačiau tai, ko gero, vienas iš tų atvejų, kai ir komercija gali būti gera.

Šaltiniai: mintys – www.rollingstone.com, www.rapgenius.com, www.askmen.com, nuotraukos – www.idolator.com, www.mirror.co.uk, www.instagram.com, www.wikipedia.org

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Tyli muzika, smilkstanti raudona žvakė, kava su pienu, žemuoginiai ledai ant lūpų, praviras langas, arti – paukščių čiulbėjimas, tolumoje – skalijantys kaimynų šunys ir… Tu. Leisk man negalvoti, tik būti. Išsklaidyk abejones, kurių tiek daug. Leisk iki galo pajusti taurų ir įkvepiantį kiekvienos šios dienos sekundės grožį.  Negražu? Kenksminga? Beprasmiška? Buka? Vokietijoje mėgsta valdyti laiką, o ne būti jo valdomais. Tik ir vėl gi – kur riba tarp to, kai tu valdai laiką ir jis jau valdo tave? Sako – bėgi, nesugebi mėgautis, nebėgi, esi plevėsų plevėsa. Būna, pasigirsta kalbos apie tai, kad žmonės pernelyg suvaržyti. Ir kas juos varžo? Ar tik ne jie patys (ką pasakys tas idiotas iš antro aukšto – gal net užpyks, kad ne tuo kampu, ne tuo laiku rakinai savo namų duris, o atslūgus pirminiam įtūžiui teiksis nugyventi tavo gyvenimą, nes jis juk moka, tu – ne, nes… nekenti nuolatinės neužtikrintumo būsenos)?

Tačiau juk pasitaiko, kad pirmąsyk brisdami laisve alsuojančia ryto rasa, pridaro klaidų, nes per neapdairumą laisvę supainioja su beprotybe. Jei galiu daryti viską, reiškia, kad galiu daryti bet ką? O ar gerai klysti? Viename savo interviu britų atlikėjas David Bowie teigia, kad jei per savaitę nepadaro mažų mažiausiai trijų klaidų, jaučiasi niekam tikęs. Koks klaikus pojūtis – niekada savęs nebaigti, neperprasti. Neištaisyti. Gal ne toks ir klaikus? Tai kaip iki begalybės ištemptas laikas, bandymas pasiekti Marsą vien savo asmeninėmis pastangomis. Sakoma: gyvenk taip, lyg mirtum rytoj, o mokykis taip, lyg gyventum amžinai.

Gal ir nieko. Linkusiems juokauti su žemės trauka tinka kuo puikiausiai.

Šaltiniai: nuotrauka - www.smh.com.au

Tekstą parengė Ligita „Ligi Dangaus“

________________________________

Tapk „Ligi Dangaus“ gerbėju – Google+, Facebook, Twitter.