Knut Hamsun - BadasTeisti už praeities klaidas nesvetima. Ir nesvarbu, kad kasmet žmogus keičiasi, jei nėra lyg užsistovėjęs vanduo. Egzistuoja paklydimai, užlipdantys etiketę visam likusiam gyvenimui. Vienas iš tokių – tarnavimas nežmogiškumui. Norvegų rašytojas Knut Hamsun, būdamas 80-ties, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui parėmė Hitlerio vykdomą politiką ir susilaukė negailestingos tautiečių kritikos. Nors nacizmo nekenčiu, bet nesusipažinti su talentingo kūrėjo darbais negalėjau. Be to, romanai, kuriuos skaičiau (trijų romanų rinkinys – „Badas“, „Panas“, „Viktorija“), parašyti dar XIX a. ir juose jokios propagandos nė su žiburiu nerasi. Iš jų norėčiau aptarti romaną „Badas“.

Jame aprašomas jauno menininko bastymasis Kristianijos gatvėmis (Knut irgi teko kęsti nepriteklius) neturint nei nuolatinės pastogės, nei nuolatinio pajamų šaltinio. Pagrindinis, nors dėl įvairių dėsningumų ne vienintelis šaltinis – rašymas. Tačiau, kai kiekviena diena pradedama galvojant ar šiandien bus ko pavalgyti, gerai rašyti tampa rimtu išmėginimu, juolab kad redakcijose ne visuomet palankiai žvelgiama į jo tekstus, kartais jie pernelyg sudėtingi skandalų ir pramogų ištroškusiai visuomenei, o kartais pieštukas tiesiog nebepaklūsta norimų idėjų išguldymui popieriuje.

Vos tik atsisėdu ant suoliuko ar žengiu kur žingsnį, tuoj mane apninka mažyčiai, menkučiai atsitiktinumai, niekingi mažmožiai, ir jie braunasi man į galvą, ir vėjais eina mano jėgos. Šuo, prabėgęs pro šalį, geltona rožė kokio nors pono atlapo kilputėje gali sukelti man visokių minčių ir ilgą laiką mane dominti. Kas man atsitiko? Negi Dievo pirštas nukrypo į mane? Bet kodėl kaip sykis į mane? Kodėl gi ne į kokį kitą žmogų, gyvenantį, sakysim, Pietų Amerikoje, jei jau be to negalima buvo apsieiti?

Už tokią susiklosčiusią padėtį atsakingiausias jaučiasi pats veikėjas, neišsenkančiu išdidumu vejantis šalin bet kokią pagalbą, po to besigraužiantis, nepaleidžiamas aštresnio nei kiekvienam įprasta pasaulio suvokimo, subtilaus jautrumo, nesumeluotai ir ryškiai atskleidžia mums kasdienybę su išduodančiais, klystančiais žmonėmis, su paprastumo padiktuotais atradimais. Net ir tie, kur nešioja nudilusius švarkus be sagų, myli.

Nešiotis po pažastimi žalią antklodę man pasidarė nesmagu; iš tikrųjų negalėjau visų akyse vaikščioti su tokiu ryšuliu. Ką pamanys žmonės? Ėmiau galvoti, kur čia man laikinai ją pasidėjus. Staiga dingtelėjo, kad galiu užsukti į Sembo parduotuvę ir paprašyti, kad antklodę man suvyniotų į popierių; mano ryšulys tuoj visai kitaip atrodys ir nebus gėda jo nešiotis.

Mąsčiau kuo šis Knut Hamsun romanas skiriasi nuo lengvesnio turinių knygų ir sumąsčiau. O gi tuo, kad čia aprašomomis situacijomis skaitytojui leidžiama pačiam pasidaryti išvadas ir ieškoti. Tai kaip į rankas įduotas bilietas laikinai pagyventi kito žmogaus gyvenimą. Taip, ne stebėti pro rakto skylutę, nes apstu vietos orumui.

Iš vokiečių kalbos vertė Vytautas Petrauskas, 137 puslapiai (visas rinkinys – 318 puslapių).

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“