Vilko pusė klausia:

Kas Tu?
Ne vardas pavardė – tai nesvarbu.

Tikėjimas, šūksniai, pratrūkstantis laikas, išgertos arbatos puodeliai, sugniaužyti popieriai – išmėtyti popieriai, jis sakė ir ji sakė, jie sakė: „Rašyk“. Galvos skausme aš pasilieku, nes (nebe)meluoju. Noriu aprėpti ir žinoti. Noriu, kad būtų gerai. Oranžinius plaukus kartais įmerkiu į užmaišytą tešlą. Po vieną. Tešluota, susivėlusi išeinu pro duris. Kerėpla. Kaip tyčia ima lyti. Lyja ir lyja. Stimpina praeiviai.

Slepiasi mergaitė po vaikiška lovyte. Karpo basutes: „Ką tu padarei?! Tik vienas dirželis buvo nutrūkęs, galėjome sutaisyti.“ Šypteli: „Vasarines šliures…“. Taip prasidėjo fantazija. Gal. Gal ir ne čia.

Bet man jau laikas. Skamba, caksi, stūgauja ir ūžia. Elegantiškai važiuoja traukiniai.

Kartais žiūrėdama į veidrodį galvoju: „Kas aš?“ Įsižnybu į skruostą, primerkiu akį. Pati sau. Ir vėl galvoju: „Kas aš?“

Ma-myt! Kas aš?!!! Kas aš?

Susmunku nuo (ne)atsakymo.

O kas Tu?