Kai per pastarąsias savaites po žiniasklaidą nuvilnijo povandeninio laivo Titan katastrofos atgarsiai, kuriuo keliaudami žuvo visi penki juo keliavę keleiviai, nejučia įsitraukiau į povandeninio pasaulio tyrinėjimą. Iš pradžių šiek tiek pasidomėjau giliausiuose vandenyse gyvenančiais gyviais (labai nustebino, kad net ir ten, kur jau nebeprasiskverbia jokia saulės šviesa ir yra išties šalta, galima atrasti gyvų organizmų!), o paskui, vos atradusi filmą Juodoji jūra su pagrindiniu aktoriumi Jude Law, apie iš keršto darbdaviams ir tuo pačiu siekio praturtėti gimusią kelionę povandeniniu laivu, suskubau jį pažiūrėti. Ir…

Filmas taip suintrigavo, kad praktiškai negalėjau nuo jo atsiplėšti iki pat pabaigos. Nors žiūrėti buvo baugu ir dažnai liūdna, ypač kai žinai, jog panorėję, laivo keleiviai negali tiesiog imti ir grįžti namo – jie yra betarpiškai priklausomi vienas nuo kito, technikos ir, žinoma, jūros.

Siužetas buvo tikrai nenuspėjamas, intriga išlaikyta iki pat pabaigos. Net jei keliautojams iš pradžių viskas atrodė daug pozityviau, galiausiai jie suprato, į kokį milžinišką pavojų įsivėlė – visų pirma, kad kelionė po vandeniu gali būti net labai nenuspėjama, nes gamta mėgsta pažerti siurprizų, antra, kad ne visais žmonėmis verta pasitikėti.

Kad ir kaip ten būtų, žmogų visada traukia tai, kas mažai pažinta, ne iki galo ištyrinėta, o jūrų gelmės kaip tik vienas iš tokių dalykų, lieka tik palinkėti būti atsargesniems ir pasiruošusiems didžiausiems netikėtumams leidžiantis į dar mažai pažįstamą pasaulį.

Šaltiniai: nuotrauka – www.rosecolouredraybans.com