Ligi Dangaus

Komentarai: 210 “Kinas mieste. Artūras Barysas-Baras. Vėsuma”

Puslapiai: « 1 [2] 3 4 5 » Show All

1. 11.

   Ligita rugpjūčio 21st, 2009, 10:03 pm

   

   Bang, ir kodėl gi? Jie per prasti tavo išlavintam skoniui? Na, taip, neretai pasitaiko, jog mūsiškėms juostoms šio bei to trūksta, tačiau neatmetu galimybės, kad kada nors sulauksim prašviesėjimo. O gal ir pati imsiuos kino meno Nors iš tikrųjų tikiu, kad ir dabar gerų yra.

2. 12.

   benamis rugpjūčio 21st, 2009, 10:07 pm

   

   Neištvėriau iki galo, per daug panašūs, nors žavūs žavūs.

3. 13.

   Ligita rugpjūčio 21st, 2009, 11:27 pm

   

   Aha, turiu pripažinti, kad stilius daug kur panašus. Ypač akcentuojami vešlūs Artūro plaukai

4. 14.

   Saulius rugpjūčio 22nd, 2009, 8:15 am

   

   Aš už tuos filmus ir už tą meną, kuris nepristatinėjamas naujoje LRT laidoje. Kažkaip vadinasi „Meno kovos”, „Meno konkursai”, net pamiršau tą baisų pavadinimą…

5. 15.

   Ligita rugpjūčio 22nd, 2009, 11:28 am

   

   Ech, esu atitolusi nuo TV žiūrėjimo. Gal kas kitas galit smulkiau išaiškint visus baisumus?

6. 16.

   bang rugpjūčio 22nd, 2009, 9:09 pm

   

   Ligita, seniai įsitikinau, kad yra daygybė geresnių užsienio filmų, kurių ir taip nespėsiu visų per savo gyvenimą peržiūrėti. Kaip ir perskaityti knygų.

7. 17.

   Valentinas rugpjūčio 22nd, 2009, 9:56 pm

   

   Ar galima tą patį pasakyti apie lietuvių literatūrą?

8. 18.

   Ligita rugpjūčio 22nd, 2009, 10:32 pm

   

   Bang, pasirodo lietuviškų kino filmų menkumas slypi ir pačių tautiečių nusistatyme. Ilgą laiką nerandi nieko gero ir… Puf… x( O aš vis tiek galvoju, kad taip negalima. Ir nereikėtų lietuvių literatūros nurašyti. Pavyzdžiui, neseniai skaičiau, kad Laura Sintija Černiauskaitė už savo knygą „Kvėpavimas į marmurą” gavo ES teikiamą apdovanojimą (atsiprašau, kad apeliuoju stambesniais pasiekimais). Nors jos knyga „Benedikto slenksčiai” man ne itin patiko, tačiau esu jos kitų kūrinių skaičiusi praeityje ir tikrai nenusivyliau. Beje, o jeigu mūsiškis kino filmas kada nors taip netyčia gautų „Oskarą” (taip, yra ir į jį pretendavusių juostų), tada turbūt jau žiūrėtum? Nes pasauly įvertinta )

9. 19.

   bang rugpjūčio 23rd, 2009, 12:39 pm

   

   Valentinai, tas pats ir su lietuviška literatūra.
   Ligita, ne apdovanojimai lemia. Paprasčiausiai yra laiko patikrintų kūrinių. Jei bent juos visus pažintum, toliau būtų galima jau ir pagal šiuolaikinius apdovanojimus rinktis. Bet iki to dar toli.

10. 20.

    Valentinas rugpjūčio 23rd, 2009, 3:54 pm

    

    Aš irgi galvoju, kam gaišti laiko žiūrint ir skaitant lietuviškus autorius, kai yra milijonai geresnių.
    Visą (bent jau daugumą) lietuvių kūrybą galima apibūdinti vieninteliu moto:

    „Reikalai klostosi nekaip”.

    Apie ką rašė Baranauskas? Reikalai (Anykščių šilelyje klostosi nekaip).
    Apie ką rašė Maironis? Reikalai (Trakų pilyje klostosi nekaip).
    Apie ką rašė Žemaitė? Reikalai (lietuviškame kaime klostosi nekaip).
    Apie ką opera Pilėnai? Reikalai klostosi nekaip.
    Apie ką dainuoja Mamontovas? Reikalai klostosi nekaip.
    Apie ką dainuoja Jurga ir Alina Orlova. Reikalai klostosi labai nekaip.
    Apie ką mūsų dainų švenčių repertuaras? Reikalai (Lietuvoje) klostosi nekaip.
    Apie ką deklamuoja G&G sindikatas? Reikalai (vokiečių gatvėje) klostosi nekaip.
    It gaivaus oro gurkšnis čia išsiskiria Marijonas, kuris klausia „Kaip gyveni?” Ir visi mes pirmą kartą gyvenime džiugiai šaukiame „GEEEEERRRRRAAAAIII!!!!”
    Ačiū Marijonui už tai. Po kelių šimtų metų šis laikotarpis bus vadinamas Marijono Mikutavičiaus era.

11. 21.

    Fredis* rugpjūčio 23rd, 2009, 4:15 pm

    

    Katino Aurelijaus era ir jo nuostabiojo šeimininko Valentino

12. 22.

    Ligita rugpjūčio 23rd, 2009, 5:12 pm

    

    Akivaizdu, kad Valentinas nesiklauso Mamontovo dainų… Na, tada tik keletas ištraukėlių iš jo dainų bendram išprusimui:

    „Tavo svajonė”

    Tie, kurių pėdos įspaustos mėnuly
    Ir tie, kurie sniego viršūnėm klajoja
    Visi, kurie pelno troškimo neturi
    Tik jie ir suteikia tau tavo svajonę

    „Dabar ir čia”

    Šis miestas ir gatvė
    Išgydo vienatvę
    Tos dainos, kur skamba
    Iš ryto pro langą

    Jei esi dabar ir čia
    Visas džiaugsmas tavyje

    „Beribiam danguje”

    Ir viską, ko tu nori,
    Bandai pasiekt dar kartą,
    Bet visa, ko tau reikia,
    Tave ir taip suranda.

    Pr.:Beribiam danguje,
    Kur visada šviesa.
    Net jei kas užstotų ją.
    Jinai vistiek yra.

    „Kai tu atversi man duris”

    kai tu atversi man duris
    tas, prie kurių ilgai buvau
    kai nieks manęs nebestabdys
    aš liksiu ten, kur atėjau

    aš sudegsiu ugnyje
    kai atsiklaupsiu prieš tave
    ir mūsų akys vėl spindės
    ir žvaigždės vėl į mus žiūrės

    Na, čia tik keletą citatų parinkau…

    Jurga Šeduikytė

    „Renkuosi žemę”

    Muzikos danguj nėra,
    Todėl renkuosi žemę.
    Dar viena sunki diena,
    Bet gal tai bus į gera.

    Buvo taip gera prisimint
    Dar geriau jau laukti tyliai.
    Būna nuostabių žmonių,
    Kas jei ne mes jiems tai parodom.
    Jei mirtis tikrai yra,
    Tai tik stotelė mano kelyje.

    Gyventi verta
    Ir gyventi mes verti. (x4)

    „Nebijok”

    Mes su Tavim turim naktį drąsos
    Įsiklausyt į kalbą tamsos,
    Lipt stogais ir žiūrėt žemyn,
    Kas brangu – nebijok apkabint.

    Andrius Mamontovas ir Jurga Šeduikytė „Tu atnešei šviesą”

    Tu atnešei šviesą
    Į mano pasaulį
    Tik ištarei žodį
    Ir dingo apgulė
    Aš tekanti upė
    Tu tekanti saulė
    Aš pamečiau viską
    Nes viskas iš naujo

    Alinos Orlovos kol kas tingiu klausytis, Jurgą, kaip žinia, savo tinklaraštyje iš naujo prisiminiau, Žemaitės kūrybos nedrįstu atsiversti, nes turbūt būčiau užbadyta pirštais. Bet neatmetu fakto, kad kada nors taip įvyks. Viena naujausių G&G Sindikato dainų mane nervina savo neaktualumu, nes… Prie baisiųjų dainorėlių gamybos minimas neva prisikišęs Valinskas, nors jis senų seniausiai seime tūno.

    Aj, ką jums čia išaiškinsi… Visvien nesuprasit. Beje, neneigiu, kad kūryboje turime problemų (dažnai ir nemažų, diskutavom anksčiau), tačiau aš bent jau… Ieškau.

    O Marijonas iš tiesų fainuolis!!!!!

13. 23.

    Auksinis kardas rugpjūčio 23rd, 2009, 5:45 pm

    

    Marijonas – „žiauriai fainas”. Simpatiškas šuleris rado savo stilių, tad gali jį išnaudoti iki nukritimo – gerbėjų atras visuomet.

    Platesniuose vandenyse ir didelėje scenoje, gi, kaip ir Mamontovas – jiedu senokai nebe kūrėjai, bet sustingusios kūrybos ikonos, buldozeriais glemžiančios laurus, mainais į kūrybos simuliavimo trupinius.

14. 24.

    Maras rugpjūčio 23rd, 2009, 6:04 pm

    

    Žiaurokai čia, bet dėl Marijono pritariu – parašė žmogus vieną dainą (muzikine prasme), jei nenuplagijavo, ir daugiau nieko. Gal jo tekstai geri, nežinau, nesidomėjau, bet man tekstai muzikoje nesvarbūs.

15. 25.

    Valentinas rugpjūčio 23rd, 2009, 9:47 pm

    

    Dėl Aurelijaus eros – nesiginčiju.
    Dėl Mamotovo ir Jurgos, keičiu jų kūrybos moto į:
    „Reikalai klostosi nekaip. Bet gal kaip nors?”
    Dėl Marijono, tai labai tingiu ginčytis. Prisiminkime Kernagio „O jūs patys pabandykite tą „lengvąjį” žanrą!”. Prisiminkime ir tai, kad tai žmogus sukūręs net tris himnus, kurie tapo šiuolaikinės lietuvių tautosakos dalimi – Trys milijonai, Pasveikinkit vieni kitus (aš vadinu tai „Optimizmo himnu” ir Lietuvos Ryto krepšinio komandos himną su kuriuo jie laimėjo Europos taurę. O jūs pabandykite sukurti dainą, kurią liaudis priimtų kaip savą. Štai Mocartas kurdavo tokias dainas, jo arijas iš liaudies operų dainuodavo gatvėje. O kas dar iš „genialių” mūsų muzikatų ir kompozitorių sugebėjo sukurti nors vieną nauą liaudies dainą?
    Šiaip Marijonas yra tokių vidutinių vadybininkų, kaip mes su Muse liaudies dainius. Jis dainuoja tai kuo mes gyvename, nes jis pats gyvena su mumis. Tai mums „skauda galvą, o širdies neskauda”, tai mes kartais jaučiamės kaip mirę”, tai mes stebime kaip „skausmo kambary kažkas nurimo žvilgsniu į lubas”. Kažkas tai mūsų tėvai, nes mums atėjo metas juos, mirusius nuo vėžio, laidoti. Fredžiai mus vadina miesčionimis ir niekina, kad neturime aukštesnių tikslų, račai mus vadina vidutinybėmis, auksiniai kardai laiko mus šuleriais, nes nedirbame tikro darbo, tik sėdime ofisuose, o ligitos baisisi minties, kad taps tokios kaip mes (naivuolės, tikrai taps). Pas Marijoną viskas tikra.
    Palyginkite Marijonas:
    Ir mūsų dideli norai. Prasigertum jei kiekvieną aplaistyt.
    Kišom po kojom, skraidėm oru, kad nesusipjaustyt. Ėėė
    Per ilgai jau gyvenu, kad viską prisimint.
    Mano dideliam džiaugsmui aš daugiau mylėjau nei nemylėjau.
    Mano dideliam skausmui daugiau skaudinau negu kentėjau. Ėėė.
    Būčiau kitas jei kas leistų pasirinkt.

    Ir Mamontovas
    Tu atnešei šviesą
    Į mano pasaulį
    Tik ištarei žodį
    Ir dingo apgulė
    Aš tekanti upė
    Tu tekanti saulė
    Aš pamečiau viską
    Nes viskas iš naujo

    Pas Marijoną jaučiasi suvalgytų steikų skonis, išgertos degtinės upės, visi „pravalai” darbuose, meilėse ir t.t.
    Pas Mamontovą sintetinė dvasingumo imitacija paauglėms. Nieko nesuprantu poezijose, bet ar nematote, kad Mamontovas apsišaukėlis?

16. 26.

    Valentinas rugpjūčio 23rd, 2009, 9:56 pm

    

    Dar vienas palyginimas. Mamontovas:

    Šis miestas ir gatvė
    Išgydo vienatvę
    Tos dainos, kur skamba
    Iš ryto pro langą

    Jei esi dabar ir čia
    Visas džiaugsmas tavyje

    Marijonas:

    Vėl eilinė diena,
    Rodos nieko keisto.
    Visai nepanašu,
    Kad kas pasikeistų.
    Gali neatsimerkti, viskas jau matyta.
    Pasaulis toks kaip kiekvieną rytą.
    Bet..

    Dienomis kaip ši
    Pro nešvarų langą stebiu aš dangų.
    Ir kvaila mintis
    lyg sena meilužė
    ryte aplanko.
    Laimės pilna parašyt,
    sudainuoti dainą.
    Gaila, kad į galvą man
    niekas neateina
    tik..
    tarararam…

    Varpai vėl skamba.
    Kažkas ir vėl
    tranko durimis.
    Žmones nubunda:
    su kava,
    su keiksmais,
    su bučiniais…
    Su maldomis.
    Visus į tolį.
    Sniegas, ar lietaus vanduo,
    žvilgsniu palydi.
    Abejingas,
    koją pakelia, šuo.

    Aš visada nubundu su kava, kartais su keiksmais, kartais su bučiniais.
    Musė – su maldomis

17. 27.

    bang rugpjūčio 23rd, 2009, 10:48 pm

    

    Pasirodo, įdomūs tekstai Marijono. Reiktų kur paskaityt daugiau, nes klausytis aš jo negaliu fiziškai. Nieko asmeniško, bet kažkur stuburo smegenų lygmenyje jo balso nepernešu. Vat kiti nepakenčia, kai nagais per stiklą, o man – nieko. Bet užtat sutraukia nuo glamžomų balionų. Sūnus ne kartą yra gavęs ausų – namie jokių balionų. Turbūt Marijono balsas su balionais kažką bendra turi.

18. 28.

    Ligita rugpjūčio 23rd, 2009, 11:51 pm

    

    Valentinai, nesukčiauk. Tu supriešini Mamontovą su Marijonu lyg turėčiau vieną iš jų pasirinkt. Aš gi rašiau – Marijonas fainuolis. Ir net su krūva šauktukų. Nejaugi tai reiškia, kad jo neapkenčiu? Abu klausau, tik dažniau miniu Andrių. Abiejų kūryba skirtinga. Marijonas pasirinkęs savo bičo stilių, nevaidina, bet taip pat manau, jog natūralus ir Mamontovas. Kaip jam dainuot apie meilužes ir alaus upes, jeigu jis n metų visiškai nevartoja alkoholio ir nemažiau metų gyvena su ta pačia žmona? Ką žmogui daryti?! Štai Valentinui jis nepatinka, nes esą nepakviečia kartu su juo kavos rytais išgert. O Viešpatėliau… Na, ką aš galiu pasakyt… Ir mane žiauriai nervina, kad tu staiga atskiri Musę, save lyg Marijonas Mikutavičius dainuotų tik jums, lyg kiti… Jaunesni žmonės jo nesuprastų.

    Šita eilute apskritai mane smarkiai įžeidei: „Fredžiai mus vadina miesčionimis ir niekina, kad neturime aukštesnių tikslų, račai mus vadina vidutinybėmis, auksiniai kardai laiko mus šuleriais, nes nedirbame tikro darbo, tik sėdime ofisuose, o ligitos baisisi minties, kad taps tokios kaip mes (naivuolės, tikrai taps).” Ačiū ://////// Nors, be abejo, aš netapsiu tokia kaip stebuklingieji jūs ar tu (net susipainiojau apie ką kalbama), nes kiekvienas žmogus renkamės savo kelią, savus tikslus ir skirtingai juos įgyvendiname.

    Ir dar kartą klausiu: kodėl Marijoną, Andrių bei jų gerbėjus išskaidai į dvi priešingas stovyklas?!!!!

    Ne tas žodis kaip emocijos sukilo…

    Beje… Taip, aš naivuolė, poetė, romantikė, lituanistė, skraidžiojanti padebesiais. Laukiu daugiau šaunių apibūdinimų. Galėsiu susidėti į skyrelį „Trumpi ir taiklūs Valentino konstatavimai apie Ligitą”.

19. 29.

    Auksinis kardas rugpjūčio 24th, 2009, 12:01 am

    

    Valentinai, jokiu būdu nelaikau vadybininkų šuleriais – tikiuosi jie dirba savo darbą taip, kad gali tuo patys būti patenkinti. Arba bent taikstytis, žinodami, kad tai nepatenkinama, bet tikrai laikina. Ir jau kuo, Valentinai, neabejoju, kad pats gali būti ir toks puikus vadybininkas, koks esi stebėtojas, komentuotojas ar fotografuotojas. Nes turi kirbėjimą, žingeidumą, sąmonę, akį – viską, ko ir reikia žmogui pagal normalią komplektaciją. Normalus žmogus gali atlikti darbą gerai, visokį darbą – ir kurti gali gerai, pridėjęs kiek širdies, atsivėrimo.

    Taigi, kūryba. Ji TURI būti kūrybiška. Jei ją darai, turi daryti taip, kad būtų padaryta sąžiningai, arba niekam nerodai, kol nepadarai taip. Kad gyvai, kad užkabintų. Kad kablių kažkur būtų pridėliota. Ne tik kai saldus nusipelnęs balselis sugeba nuvagoti kaži kokią eilinę pompastišką vagelę. Tvarkoj, kelis medalius už vykusią Volks-kūrybą Mikutavičiui galite dovanoti, tai suprantama. Nes sugebėjo įtikti milijonams, o tai išskirtinumas, valio. Bet nevadinkime to kūryba, nes tai labiau spekuliacija duomenimis, skirta masėms užganėdinti. Ir jei čia rikiuojamos susimeistrautos šou-biz žaidėjų „eilės”, tai tik dėl to skurdo, kad poezijos nūnai mažai kas ir beskaito. O jau kur tau parašyti dainą ant to, kas galėtų būti vadinama poetišku. Dabar gaminami „žodžiai dainoms”. Tokie, kaip čia cituojami – tai jie lyginami vieni su kitais, nes akiratin pro visa nustelbiančią masinę kultūrą mažai kas daugiau ir bepatenka. Štai kur problema, Valentinai. BET. Neturiu abejonių, kad pats ilgainiui atsivalgysi šitų, šiuo metu poreikius patenkinančių, surogatų. Ieškančiam žmogui tik laiko klausimas, kada jis juoksis iš jų. Ir taip, Mamontovas neatidirba tekstų tiek, kiek turėtų. Kaip ir Mikutavičius. Mėtosi greito maisto pusfabrikačiais.

    Lengvasis žanras? Taip, jis nebūtinai lengvas. Gal čia jums bus visai nebepakeliama, bet Kernagis irgi nebebuvo joks etalonas po Kabareto laikotarpio, kuomet ir įvyko paskutinių kūrybinių šmutkikių išpardavimas. Taip jau nutinka – stulbinančios pradžios – pirmoji plokštelė, filmai, tandemu su Geda išvarytas aukštuminis Baltas Niekas, o galop – visiška tuštuma, beprotiškai fantastiška iškamša kiekvienam renginiui vesti. Kažkur jau antroje pusėje neištvėriau žiūrėti pasirodymo kamerinėje aplinkoje, išėjau – iš vidaus parėjo tikrumas, kad žiūrėti nebėra ką. Tenesupyksta aukštybėse – nes gerieji darbai buvo itin geri. Kol nenulipdėm visiems galams gero stabo. Koks dabar yra Mikutavičius. Jie – visai ne apie kūrybą, apie jokius atradimus ar įtraukiančius atviravimus. Jokios rizikos, jokio peno, NIEKO. Gal išskyrus šiokį – tokį entuziazmą, imponuojantį gebantiems jį priimti.

20. 30.

    Valentinas rugpjūčio 24th, 2009, 12:15 am

    

    Šiaip mano įrašas buvo daugiau reakcija į Auksinio kardo parašymą. Kadangi jis paminėjo Mamontovą ir Marijoną, tai natūraliai prašėsi palyginimas. Ir tik lygindamas supratau koks Mamontovas yra neijoks. Žiburiai, Šviesa, Džiaugsmas, Tekanti upė, Tekanti saulė, Vienatvė, Sudegsiu ugnyje ir visos kitos milijardus kartų girdėtos poetinės klišės. Nesitikėjau, kad Mamontovas toks beviltiškas. Toks įspūdis, kad, kai reikia dainos, tai sudedi bet ką.
    Man jis labiau patiko kai dainavo:

    Aš noriu pabėgti iš čia
    Nes nenoriu miegot su bet kuo

    Save su Muse aš neišskiriu, tik bandau paaiškinti kam skirta Marijono kūryba. Jei jūs suprantate tai viskas OK. Bet apibūdinimas „fainuolis” gali rodyti, kad nelabai supranti. Viena iš jo tragedijų yra tai, kad paviršutiniai ir normaliam žmogui visiškai neįdomūs dalykai tokie kaip „svajonių jaunikio” , televizijos žvaigždės statusas, užgožia tai ką jis sako. Jaunoms lituanistėms jis „fainuolis”.
    Dar prie Marijono nuopelnų pridėsiu, kad jis parašė vienintelę normalią lietuvišką dainą apie Kalėdas.

21. 31.

    Fredis* rugpjūčio 24th, 2009, 12:28 am

    

    Mikutavičius – Bruce Springstin,
    Mamontovas – Boris Grebenščikov,
    pirmas – darbininkams, liaudžiai, plebėjams,
    antrasis – truputį gilesnis, labiau meniškas, „priplaukęs”, šiaip jie abu šaunuoliai, vienu laipteliu aukščiau pilkos masės, kokio nors savo katiną filmuojančio vidutinio vadybininko, tačiau aš statau už vadybininką – šaliai Lietuva padovanojo tris puikius būsimus piliečius į kuriuos ir sudedame visas savo viltis. Rytoj bus geriau.

22. 32.

    Maras rugpjūčio 24th, 2009, 12:28 am

    

    Aš turėjau omeny tik tai, kad muzikine prasme Marijono dainos manęs pernelyg nežavi (ir tie himnai, bent pirmi du – trečio negirdėjęs – vienodi muzikine prasme). Nors, aišku, nelyginu su bendruoju Lietuvos pop muzikos lygiu – nesulyginami dalykai. O tekstai, sutinku, visai įdomūs (bet poezijoje aš irgi nelabai gaudausi). Esu Mahlerio sampratos šalininkas: jei poezija dainuoja pati – jai muzikos nebereikia, o muziką kurti reikia vidutiniškoms ir prastoms eilėms. Schubertas rašė labai vidutiniškai saldokai poezijai, bet jo dainos genialios. Nei Mamontovo, nei Mikutavičiaus po šimto metų nedainuos, kaip dabar nedainuoja Dolskio.

    O muzikine prasme Mamontovas man įdomesnis už Mikutavičių (nors vėlgi, aš klausęs ne tiek jau daug nei to, nei kito). Bet jie abu ne genijai, o tiesiog savo kartos dainiai. Tiesiog Mamontovo kartai reikėjo (pseudo)dvasingumo, o Mikutavičiaus kartai – realybės. Mamontovas patinka filologiškų polinkių svajingoms merginoms, bijančioms tapti miesčionėmis , Mikutavičius – kiek kitokiai auditorijai. Iš „liaudiškų” kūrėjų galiu prisiminti tik „Aš papuošiu žirgo galvą…” . Nors, tiesa, buvo gi Povilaitis.

    Bet Kutavičius, mano nuomone, genijus, tegul o niekas ir nežino . Genialumas gi nereiškia populiarumo. Prisimenam tą patį Schubertą.

    Beje, Valentinai, pajutau užgautą stygą dėl buvimo vidutiniu vadybininku. Nesuprantu tokių dalinimų. Visiems, o ne tik vidutiniškiems žmonėms būna, kad skauda galvą, bet ne širdį, tik ne visi gali tai prisipažinti net sau.
    O ką reiškia būti vidutinybe? Jūs mokate fotografuoti, kartais tikrai neblogai, o aš ne. Jūs prisimenate dainų tekstus, aš ne, Jūs diskutuojate Račo bloge (taigi, Jums rūpi dalykai toliau nosies), aš – nebe, Jūs turite tris vaikus – aš nė vieno. Bet aš turiu savų privalumų, kurių neturite Jūs. Tai kaip apibendrinti kažką į „mes” ir „jūs” ar į vidutinybes bei nevidutinybes. Kartais geriau žavėtis katino išdidumu nei diskutuoti apie pasaulio išgelbėjimą.
    Bet vis tik ne visi tampa tais miesčionimis, net jei ir priimti Jūsų dalinimą .

23. 33.

    Ligita rugpjūčio 24th, 2009, 12:47 am

    

    Valentinai, atsiprašau, kad pavartojau neteiktinos formos žodį „fainuolis”. Galvojau, jog nieko tokio. Ech, o pasirodo tai išreiškia mano nevykusį požiūrį. Kitą kartą, kaip jauna lituanistė, naivuolė, pasistengsiu rinkti žodžius. Bet nepažadu. Tiesa, darbas su tekstais – mano pagrindinis užsiėmimas, taigi man griežtai įrodinėti, kada jis geras ar blogas, visai nederėtų, nes esu truputį mąstantis individas, su truputį nuomone. Netgi galėčiau tau parašyti išsamią interpretaciją apie bet kurios dainos žodžius, jeigu, be abejo, ji nebūtų tik gamybinis eilučių priderinimas pagal muziką.

    Marai, o čia ir vėl apie mane: „filologiškų polinkių svajingoms merginoms, bijančioms tapti miesčionėmis ”? Na, rimtai, reikia kurti skyrelį Galėsiu ne tik Valentino pasisakymus dėti.

24. 34.

    Auksinis kardas rugpjūčio 24th, 2009, 1:06 am

    

    Neteisinga tik būtų palikti Mamontovo minėjimą be to, kas jam priklauso: jis yra nuoširdus vaikis, ir visa galva aukščiau už Marijoną. Kalbant, jam nebūtina kreiva šypsena, nusipaprastinimas. Duokit jam jaukią salę, jis parodys ką sugeba scenoje, kaip tikras artistas. Tuomet dėmesys net neužsiciklins ties tekstų nepritekliais, nes atsiras kas atsveria.

    Užsidarius su Marijonu, labai jauku neturėtų būti.

    Su visa pagarba (dabartiniam) Valentino skoniui, nematau kuo Marijonas+Kalėdos geriau už Gintarę+Kalėdos. Eilinė kukli spekuliacija ne itin atsakingai pasirinkta tema. Atsakingiau? Kampuotas „Kardiofonas” nepamiršo Kalėdinės Paslapties.

25. 35.

    Maras rugpjūčio 24th, 2009, 1:34 am

    

    Praleidau tokią diskusiją atsakymą berašydamas . Buvau skaitęs tik Valentino pateiktus palyginimus.

    Ligita, naivuolių reikia, jie pasaulio druska. Bet ir Valentino žodžiuose yra tiesos. Ypač todėl, kad dažnai kelias renkasi žmogų, o ne atvirkščiai.
    Valentinas parašė tai, ką galvoja, ir tai puiku. Man atrodo, kad daug labiau įžeidžia nuomonės slėpimas ir apkalbos už nugaros. Kito nuomonė gali padėti pamatyti save taip, kaip pats nepamatysi. Juk tereikia pažiūrėti į šio blogo apipavidalinimą… Bet tyliu, tyliu . Ir nieko blogo negalvoju.

    O Auksiniam kardui pritariu, ypač dėl vėlyvojo Kernagio vertinimo – lygiai tą patį jau seniai galvoju.
    Man atrodo, kad kūrėjui turi galioti taisyklė: gali nekurti – nekurk. Gal jis taip ir elgėsi?

    Valentinai, gal tos klišės tuomet, kai buvo sukurtos, buvo ne klišės, o gyvas poreikis? O dabar – taip, salduma. Nemėgstu jos, net nekenčiu, todėl suprantu, kodėl patinka Mikutavičius – nėra toks saldus. Bet ar ne kitaip „saldus”, nesaldžiai? Bet… Aš prisimenu vieną eilutę iš poezijos, apie poeziją ar rašymą: – „mirtingosios rankos kerštas”. Čia muzikos nereikia.
    O štai genijui galima viskas, belieka tik nulenkti galvą: http://www.youtube.com/watch?v=jOH1_c7j9SI&feature=related Lengvasis žanras, psakant, grynąja savo forma: naivus sentimentalus tekstas, paprastutė iki banalumo melodija. Ir kartu tai, kas negalėjo būti nesukurta.
    Per tūkstantį metų parašyta tiek nuostabios, genialios muzikos, kad Mamontovo ir Mikutavičiaus lyginimai… Tarsi kokius du trupinius matuotume nematydami kalnų šalia. Ar verta?

    „Muzikos danguj nėra…” O Mačiūnas nebijojo mirti, nes tikėjosi danguje išgirsti visas keliolika dingusių Monteverdžio operų…
    Užkabino, bet baigiu.

26. 36.

    Maras rugpjūčio 24th, 2009, 1:48 am

    

    Ligita, tuo apibūdinimu aš tik tęsiau Valentino mintį. Jei manai, kad tinka ir Tau – prašom, dėk į skyrelį .
    Iš raštų/blogo spręsti apie žmogų negalima. Rašantis žmogus vienoks, kalbėdamas – kitoks, galvodamas – dar kitoks. Ir tai nereiškia, kad kažkuris yra netikras. Tiesiog skirtingos funkcijos sąlygoja skirtingą formą. Bent jau apie save taip galiu pasakyti.
    Todėl negaliu spręsti labai tiksliai. Bet, kaip jau rašiau, blogo išvaizda daug ką pasako . Na, ir pateikti patikę tekstai nurodo į tam tikrą asmenybės tipą. Beje, prisipažinsiu, man nemaža dalis čia pateiktų Mamontovo tekstų iš tiesų atrodo banalūs, kaip ir Valentinui. Gelbsti aiškus nuoširdumas, kaip ir muzikos (ir čia Kardui pritarsiu).
    Bet nuoširdumas niekaip nesusijęs su menu. Gal žinote visokias tremtinių dainas, poeziją. Ten tiek nuoširdumo, kančios, skausmo išlieta. Bet nesant gabumų visa tai virto sueiliuotais banalybių rinkiniais. Tai autopsichoterapijos, o ne estetikos produktai.

27. 37.

    Ligita rugpjūčio 24th, 2009, 2:03 am

    

    Marai, o tau negražus mano tinklaraščio apipavidalinimas?

    Beje, galiu patikinti, kad nušoksiu nuo tilto, jei netapsiu tuo, kuo noriu, nes šlykštu, kai paaiškėja, jog ilgai brandintos svajos iš tiesų bevertės. Taigi tavo teiginys: „dažnai kelias renkasi žmogų, o ne atvirkščiai.” man netinka. O šiaip… Gerai, kad jūs tokie suaugėliai… Net pavydu. Turit pastovų darbą, kietakaktišką poziciją įvairiais klausimais. Aš tai visą gyvenimą būsiu šiek tiek naivuolė, nes paprasčiausiai taip linksmiau.

    Dabar aš mąstau… Kaip Marijonas su Andrium nesusimušė, kai kartu dainavo grupėje „LTUnited”? O gal?!

    P.S. NAIVUOLĖ. NAIVUOLĖ. NAIVUOLĖ. Vakar fotografavau praeivių užpakalius. Kai jie ėjo susikabinę. Draugiškumo simbolis. Valgiau labai skanių sausainių. Ir jums pasiūlyčiau. Su „karvutės” įdaru per vidurį perkandus. Glaistyti šokoladu. Mmm, tai gardumas.

28. 38.

    Maras rugpjūčio 24th, 2009, 2:22 am

    

    Oi, ar aš taip sakiau? Gi rašiau, kad nieko blogo. Šiaip visai neblogas tas apipavidalinimas [po to, kai nuvažiavau į viršų apžiūrėti, bo vaizdinė atmintis mano tai prasta] – aš mėgstu secesiją (ypač Mahlerį , bet ir Gaudi). Bet pats tokio niekada nepasirinkčiau. Vizualiai aš minimalizmą mėgstu.
    Galiu paaiškinti detaliau, ką tinklaraščio išvaizda sako apie šeimininkę, jei nori. Bet jau beveik viską ir parašiau, jei tik teisingai suprasi.

    Bet nereikia tokių priesaikų, kad šoksi nuo tilto. Aš turbūt jau visai senukas esmi, kad jaučiuosi kaip koks patyręs dėdė ir turiu moralizuoti. Bet gyvenime visko gali atsitikti ir tokios priesaikos gyventi nepadeda. Nors nemėgiamo darbo siaubą aš puikiai suprantu.

    Svajonės… Jų būna visokių. Ir pildosi visaip. Arba nesipildo. Gyvenimas – ne Hollywoodo filmai.

    Kategoriškumas: Račas, aš, Ligita. Račas – charakteris, aš – taip pat (bandau gludinti). Ligita – amžius?

    O darbo pastovaus aš neturiu (gi rašiau pas Račą, kas esmi ir kad greitai tikriausiai būsiu bedarbis).

    Kietakaktiška, sakai, mano pozicija. Gal, aš tai nepastebėjau.

    O pavydėt nereikia. Kiekvienas amžius turi savų gražių pusių, kaip ir savų neigiamų. Aš stengiuosi kiekvieną išgyventi kaip atskirybę, nepanašų į kitus laikotarpius. Visai nieko.

    O kodėl jie turėjo susimušti? Taigi jie profesionalai, plius nedurni ir turbūt neblogi žmonės.

29. 39.

    Maras rugpjūčio 24th, 2009, 2:51 am

    

    Ir dar. Neįgyvendinta svajonė nėra bevertė.

    Ir supratau, kodėl man mano nuomonė neatrodo kietakaktiška . Tiesiog aš žinau, kad galėčiau parašyti daug atviriau ir negailestingiau išpreparuoti blogo šeimininkę. Manyje yra tam tikro žiaurumo vertinant kitus žmones, bet tai būtina savybė mokslininkui, mano nuomone.
    Bet šiuo atveju tokio preparavimo tiesiog nereikia. Nes gyvenimas – ne mokslas.

30. 40.

    Valentinas rugpjūčio 24th, 2009, 9:15 am

    

    Gal vakare turėsiu laiko atsakyti Auksiniam Kardui ir kitiems. Iki to laiko, būtų labai įdomu sulaukti TipoK ir Taško nuomonės. O kol kas pažiūrėkime Gustavo Dore piešinėlių:

    http://images.google.lt/images?hl=lt&source=hp&q=gustav+dore&btnG=Ie%C5%A1koti+paveiksl%C4%97li%C5%B3&gbv=2&aq=f&oq=

31. 41.

    Musė rugpjūčio 24th, 2009, 9:39 am

    

    Matau, kad praleidau labai įdomią diskusiją. Valentinai, tavo komentaras (23 d. 9.47) yra vienas iš geriausių, kokius esu pastaruoju metu skaičiusi.

    O frazė „Fredžiai mus vadina miesčionimis ir niekina, kad neturime aukštesnių tikslų, račai mus vadina vidutinybėmis, auksiniai kardai laiko mus šuleriais, nes nedirbame tikro darbo, tik sėdime ofisuose, o ligitos baisisi minties, kad taps tokios kaip mes (naivuolės, tikrai taps)” – beveik geniali….

32. 42.

    Auksinis kardas rugpjūčio 24th, 2009, 11:46 am

    

    Jau tas lengvai atplasnojantis „beveik genialumas”… Kaip jau sakiau, Valentino šuleriu nei laikiau, nei matau už ką galima būtų laikyti – štai, net savo darbo ėmėsi atkakliau, ir pasilieka fakultatyvinius pomėgius vakarui. Argi čia šuleris? Tai – sąžiningas vaikinas, kuris gali pasiekti savo, jeigu taip darys diena iš dienos, ir kels savęs vertus siekius.

    Dore – iš pirmo žvilgsnio matyti, yra iliustratorius. Tekstas greta jo darbams – privalomas. Be jo – išplėšyti iš knygų lapeliai.

    Kad vakarop būčiau suprastas teisingiau: apibrėžčiau kūrybą ir jos poreikį kaip nesiliaunantį ieškojimą – tiek iš gaunančiojo, tiek iš turinčiojo ką pasiūlyti pusės. Tai – ne stabų pramonė, tai – gyvi atradimai. Būtent pastarųjų nepakankamumas ir veda prie leopardinėmis suknelytėmis apsitempusių marijampolės „manekenių” žygių į Pasaulinę Sceną, įsitikinus robių viljamsų repertuaro jėga tono nelaikančiose lūpytėse, prisistatančiose Lietuvos vardu ir beteisinančiose atgabento broko kalnus tuo, kad neseniai palaidojo draugą. Vaizdus kūrybos reikalų Lietuvoje koncentratas. Apraudotinas dar labiau už tą nabagą draugą.

33. 43.

    Ligita rugpjūčio 24th, 2009, 12:34 pm

    

    Kaip gi Musei nebus beveik geniali, jei man užkliuvo… :// Jau geriau aš patylėsiu…

    Marai, šaunu, kad nusprendei susilaikyti nuo žiaurių vertinimų O kad gyvenime visko gali nutikti – daugybę kartų patikrintas faktas. Taigi ir tie pasvajojimai bet kada gali apsiversti aukštyn kojomis. Bet tik laikinai.

34. 44.

    Musė rugpjūčio 24th, 2009, 12:58 pm

    

    Ligita, nesusireikšmink, man ta frazė patiko tikrai ne todėl, kad tau nepatiko

    Aš skaičiau viską iš eilės ir šitas sakinys man įstrigo anksčiau nei perskaičiau tavo pasipiktinusį komentarą. Nereikia suprasti visko tiesmukiškai – Valentinas vėl sutirština, šaržuoja, nepriimk asmeniškai. Bet tiesos yra.

35. 45.

    Ligita rugpjūčio 24th, 2009, 1:04 pm

    

    Gerai, nesusireikšminsiu Tik tada nuo tų ligitų aš atsiriboju. Čia kaip fredžiai – gimė iš Fredžio, bet ilgainiui su juo pačiu beveik nebeliko nieko bendro.

36. 46.

    Musė rugpjūčio 24th, 2009, 1:18 pm

    

    Dabar pamaniau, kad kiekvieno prekės ženklo svajonė tapti bendriniu vardu – pvz., kad žmonės sakytų „pampersai”, o ne sauskelnės, „maksimos”, o ne parduotuvės ir pan. Manyčiau, kad tai visai didelis tavo pasiekimas, kad nuo šiol visos jaunos filologės bus žinomos ligitų vardu

37. 47.

    Fredis* rugpjūčio 24th, 2009, 1:35 pm

    

    man tai smagu stebėti kaip pjaunasi dvi moteriškaitės ir tuo pačiu bando viena kitai mandagiai šypsotis pro sukąstus dantis išlaikydamos pagarbų bendravimo toną.
    Ir viskas dėl Fredžio* !

38. 48.

    Musė rugpjūčio 24th, 2009, 1:41 pm

    

    Narcize tu!

    Ligita, gali tu vieną kartą užbaninti Fredį ar ne ?!!!

39. 49.

    . rugpjūčio 24th, 2009, 1:52 pm

    

    Maras parašė: „Neįgyvendinta svajonė nėra bevertė.”
    Tai priminė tokį posakį, šventa tiesa, patikrinta – „Neišreikšta meilė – amžina”.

    Neįsikertu į diskusiją, jei apie dainas, įdėjau Aleksandrą Makiejevą, kurio tekstų poetiškai sulaižytais vargu ar drįs kas pavadinti.

    Fredis, panašu, kartojasi, kas nėra savaime blogai. Blogai būna, kai prarandi realybės jausmą, kaip kad …

40. 50.

    Ligita rugpjūčio 24th, 2009, 2:17 pm

    

    Dar „nebaninsiu”, dar tegu pagyvena =) Nebent vėl prasidės visokie – apskriti nuliai, žmonės be nuomonės, padlaižiai ir pan. Nors iš tikrųjų esu nusiteikusi taikyti šantažinę emocinę „nebaninimo” politiką, kurios pagrindinė idėja: sielos išganymas ir atsivertimas į doros kelią

    Aha, gal ir nemažas pasiekimas. Ypač vardo populiarinimui. Ir gražiausia, kai pasklis po šalį toks apibūdinimas, visiems rūpės išsiaiškinti kodėl būtent ligitos, o ne kokios onos. Taigi taip bus prisikasta iki manęs x))

41. 51.

    . rugpjūčio 24th, 2009, 2:51 pm

    

    Čia Ligita – jau suaugusi, bet vis tiek prisikausčiusi prie savo nepajudinamų PRINCIPŲ UOLOS, o ją puola , nu, ne ,tikrai ne trijų žvaigždučių frrrr …

    http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/b/b6/Paul_Gustave_Dore_Andromeda.jpg

42. 52.

    Ligita rugpjūčio 24th, 2009, 3:06 pm

    

    Taške, o tu tai nedoras. Kodėl aš turiu nuoga prie savo PRINCIPŲ UOLOS (???) prisikaustyti? Ir niekas manęs nepuola, ramiai sėdžiu, saulutė į akis plieskia, dieninis miesto šurmulys už lango.

43. 53.

    bang rugpjūčio 24th, 2009, 4:26 pm

    

    Valentinas http://img208.imageshack.us/img208/4230/tevas.jpg
    Fredis http://img220.imageshack.us/img220/8857/snobas.jpg
    

44. 54.

    . rugpjūčio 24th, 2009, 4:33 pm

    

    Norėjau pasakyti, kad blog’ą rašydama nori nenori apsinuogini. Ilgainiui visi vualiai, kurie būtini, nunyksta.
    O puola nebūtinai koks Persėjas ir ne visada tikslu išlaisvinti.

    Andromeda prirakinta prie uolos, laukianti savo likimo – taip atvaizdavo situaciją Gustavas Dorė, bet dabar kiek kartų mes prisirakinam patys prie tikrų ir netikrų uolų.

    Ir dar – „cecilikams” tikrai nepatiks – apie mūsų uolą (Petrus):

    …tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.

45. 55.

    Ligita rugpjūčio 24th, 2009, 5:10 pm

    

    Taške, galvok apie mane, ką nori. Pridenk vualiu, nuimk, vėl pridenk ir t.t. ir pan. Kaip tik tau patinka. Pasirinkimo laisvė.

    Bang, taiklūs paveiksliukai! Tik tikiuos, jog Valentinas nėra tokio išvargusio veido

46. 56.

    TipasK rugpjūčio 24th, 2009, 6:14 pm

    

    Kai Valentinas parašė, kad lauks mano trigrašio, dar kartą viską perskaičiau. Neturiu ko pridėti, o gal ir nebereikia. Neturiu tikslo kad kiti su manimi sutiktų, tačiau kad diskusija gera – džiaugiuosi. Dar atsimenu, kaip supykdžiau Ligitą, pasakęs apie Mamontovą, o dabar – vartaliojate juos iš visų pusių ir gana aštriai. Tas man patinka. Gal kiek bendra jūsų nuomonė apie V.Kernagį man nepatinka, tačiau svarbu štai kas: sugebėjimas (ar bent pastangos) vertinti. Nemėgstu tų, kurie viską žino ir negirdi, nemato, nenori suprasti kitų. Tai tiek.

47. 57.

    Valentinas rugpjūčio 24th, 2009, 10:05 pm

    

    >>>apibrėžčiau kūrybą ir jos poreikį kaip nesiliaunantį ieškojimą – tiek iš gaunančiojo, tiek iš turinčiojo ką pasiūlyti pusės. Tai – ne stabų pramonė, tai – gyvi atradimai.>>>
    Dėl apibrėžimo ir nepasiginčysi. Tai netgi labai geras apibrėžimas. Jame atsispindi klasikinis turbūt dar Jakobsono aprašytas komunikacijos modelis: Siuntėjas siunčia Žinią Gavėjui, kuri yra suvokiama tam tikrame Kontekste. Nagrinėjant iš šitos perspektyvos matosi, kad kūrybos vyksme ne mažiau nei kūrėjas yra svarbus ir klausytojas, bei kontekstas. Prisiminkime kad ir Sąjūdžio laikų dainas: Laisvė ir kitas. Visiškas mėšlas, bet kontekstas padarė jas amžinas. Jei MM dainas vertinsi „nusipelniusio balselio” ar „svajonių jaunikio” kontekste jos atrodys vienaip. Jei žiūrėsi mūsų kartos išgyvenimų kontekste jos atrodys kitaip.
    Apskritai ar visa tai nėra tiesiog kartų konfliktas? O gal amžinas menininko revoliucionieriaus ir menininko amatininko konfliktas? Vieniems reikia būti kūrybinės bangos aštrumoje, visada priekyje, visada puolime. Kiti darbuojasi jau praeituose dirvonuose. Savaime aišku, kad Marijonas yra menininkas amatininkas. Jis dainuoja tai ką jaučia bet tie jausmai rezonuoja su klausytoų jausmais. Paprasta muzika paprastiems žmonėms, tačiau nuoširdi ir gyva. Tai, kad AK neranda joje „kablių”, tik parodo, kad AK nepajėgus jų atrasti. Čia galime grįžti prie komunikacios modelio ir prisiminti, kad svarbus ir žinios Gavėjas. Štai aš sutinku Kalėdas taip:
    Dar savaitė iki naujų, tiek daug reikalų per Kalėdas.
    Daug gerų valandų rogėmis ledu atveš Kalėdos.

    Nuo sunkių nešulių moterys pavargo
    paštininkai niurzgia jie vėl apsikrovė darbu

    Sveikatos ir laimės, pinigų ir meilės
    Laiškas vis eina per miestus ir kaimus.

    Kelią į namus, kelią į namus
    Per sniegą išmyniau.
    Ant gerumo pramuš, ant susirgs gerumu
    Mūsų bendradarbius, gimines ir kaimynus.

    Jei namiškai su mūs dovanom pakeliui nepaklydo,
    Jeigu draugo žodžiai geri pro ausis nepraslydo,
    Jei laiku parėjai, pasitinka namai
    Ir ateina kaimynas su dideliu buteliu vynu,
    Tai žinai mes Kalėdas sutikom gerai.

    Jokios pompastikos, niekam nerūpi kokia proga šis šurmulys. Pasiilsi nuo darbų, pavargsti nuo pirkinių, išleidi pinigus dovanoms, gauni dovanų, pabaliavoji su draugais, tai ir yra mano kartos kalėdos. Vartotojiškos visuomenės kalėdos. Kalėdų simuliakras.
    Auksinis kardas sutinka turbūt kitaip, todėl jam ir atrodo, kad nėra skirtumo tarp Gintarės ir Marijono kalėdų.
    Marijonas atranda poetiką kasdieninėje vartotojiškoje visuomenėje. Jis nesmerkia jos, jis ją apdainuoja. Jis nekviečia revoliucijon (kaip Mamontovas). Jis kviečia žmones pamatyti, kad gerai taip kaip yra. Mums patinka mūsų simuliakrai. Mes mylime savo Matricą. Natūralu, kad tokie žmonės kaip Auksinis Kardas niekina tokią poziciją.
    p.s. O kas sakė, kad Kardiofono „Kalėdinė eglutė” tai daina apie kalėdas?

48. 58.

    Maras rugpjūčio 24th, 2009, 10:22 pm

    

    Tos sąjūdinės dainos amžinos tik tiems, kurie prisimena (turi tinkamą kontekstą). Šimto metų kažin ar sulauks, bus kaip su Maironio patriotine lyrika – prisimenama tik kai prisireikia.

    Auksinis Kardas, kaip man atrodo, turėjo omeny ne tiek kūrybiškumą, kiek meniškumą, meninę kokybę. O Valentinui svarbūs visai kiti dalykai – tekstas kaip kartų išgyvenimo atspindys. Todėl MM vienaip vertinamas kaip meninis, kitaip, kaip kontekstą, savijautą, kasdienybę atliepiantis kūrinys.
    Labai dažnai būna, kad kuo geriau atspindima kasdienybė, tuo kūrinys meniškai mažiau vertingas. Huizinga apie tai yra rašęs.

49. 59.

    Auksinis kardas rugpjūčio 24th, 2009, 11:29 pm

    

    Pirmiausiai, aiškiai turiu pasakyti: dėl persmelkiančio, išankstinio „savo vaikino” laikysenos falšo, MM ir jo balso nevirškinu organiškai. Gal tai asmeniška, bet kitaip nėra ir nebus. Tik labai susiturėdamas tveriu faktą, kad žaidimas „kaip gyveni – gerai” Dainų šventės kontekste atrodo visai neblogai, įsipaišo į šventišką visuotinę nuotaiką – ir tai nutinka tuo geriau, kuo mažiau šiame dalyke yra paties MM.

    Man kiek keista patirti, kad kažkas labai asmeniškai ir organiškai priima MM kaip tapatybės dalį. Mano akimis, tokio atsivėrimo jis nenusipelnė. Ta taikomoji kūryba, kurią, Valentinai, cituoji – o kuo ji kūryba? Eina kažkas su pirkinių krepšiais, su buteliu – viskas apie materializuoto renginio inventorių, vyksmo mechaniką, bet kur vieta klimaksui? Jei jau apie Kalėdas – kur tas „I’m driving home for Christmas… I take look at the driver next to me – he’s just the same. Just the same”. Kur įtampa, ar atsipalaidavimas, kur ne vidutinybės, bet Žmogaus jausmas? Kur inteligentiškas asmuo, atsiribodamas nuo spekuliacijų vardan dar vienos kalėdinės dainelės su MM nuosavybe, gali patirti atsivėrimą? Ties „atveriančiu” žodžio „Velnias” nuoširdumu? Bet juk tai ir vėl sąmoninga, neįkvėpta ir nieko neįnešusi spekuliacija zongo pastiprinimui.

    Beje, tekste turbūt „su dideliu buteliu vyno”? Šiaip ar taip, „geriausia daina apie Kalėdas” manęs neatrakina (o kalėdinės atrakinti privalo būtinai), su tuo faktu irgi tenka susitaikyti. Kiekvienam savo. Prie kartų konflikto pritempti neišeina. Menininkas amatininkas – taip, bet be revoliucingos prieštaros. Kame atrakinančios „driving home” revoliucija? Nėra, betgi veikia receptas – ramiai, kalėdiškai. Gal „Do they know it’s Christmas?” revoliucinga? „Last Christmas” – popsas, betgi su kilogramu šarmo. Ir t.t. ir pan. Kalėdinės dainos turi būti ne tik sustumdytos, jos turi būti su erdve šventės nepagaunamumui.

    Trumpai tariant, išsiaiškinus prielankumus, galima reziumuoti, kad iš šviesiojo Valentino tesitikėjau kiek skoningesnio pasirinkimo ką laikyti savo tapatybės dalimi – betgi, pasaulis margas, ir toks netikėtumas jį keičia neženkliai. Tegaliu palinkėti tikresnių, gyvesnių, erdvesnių atradimų, būtinai be šešėlio falšo, kuris gal tik man taip tikroviškai vaidenasi.

50. 60.

    Valentinas rugpjūčio 25th, 2009, 7:20 am

    

    „Nevirškinu organiškai”, „manęs neatrakina” – turbūt geriausiai atspindi dėl ko nesutariame. Nemėgstate ir tiek.
    Kur ne vidutinybės o Žmogaus jausmas? Nėra Žmogaus. Yra tik vidutinybės. Tačiau jos turi teisę egzistuoti. Visi reikalauja būti Žmogumi. Mes visai to nenorime. Mums užteka būti vidutinybėmis. Viditinybės yra visa ko šerdis ir pagrindas.
    Šiaip nesitapatinu aš su tuo Marijonu.:) Patinka daugiau nei Mamontovas ir tiek. Šiuo metu automobilyje sukasi naujjas mao mėgstamos grupės Dream Theater diskas Dark clouds and silver linings.