Karas – vienintelis būdas apvalyti pasaulį?!

26Lie2009 Kategorija: kultūra Autorius: Ligi Dangaus

hzyy-028 Na, taaaip. Retai pasitaiko, kad perskaitęs vieną knygos sakinį, užsimanai ją brukti šalin ir jungti kompiuterį, jog pasiskųstum viešai. O man taip atsitiko! Įniršau!!

Žodžiu, šiuo metu skaitau Antonio Tabucchi knygą „Pereira liudija“. Stilius visai geras, truputį apsitraukęs perdėtu manieringumu, bet nieko. Man patinka. Autoriui juk reikia kuo įtikinamiau atskleisti kultūros puslapio redaktoriaus vidinį portretą, jo… Hm… Nepabijokim to žodžio – apkerpėjimą.

Tačiau ne apie tai dabar. Grįžkim prie to sakinio. Hrr… O jį jūs matote šio įrašo pavadinime: „Karas – vienintelis būdas apvalyti pasaulį?!“ Tiesa, dėl tikslumo pasakysiu: pašalinkit klaustuką ir šauktuką. Ir turėsit italų poeto Filipo Tomazo Marinečio (1876-1944) požiūrį į karą. Remiantis knyga, šis vyrukas buvo „demokratijos priešas, smarkus militaristas… liaupsino mitus apie karą ir smurtą“.

Net neturiu ką daugiau ir pasakyti. Bet, po velnių, kur dingsta visi pacifistai, kai tie storašikniai militaristai braunasi į žmonių GY-VE-NI-MUS?!!

Pakartosiu savo žodžius, kuriuos kadaise rašiau kalbėdama apie kino filmą Berniukas dryžuota pižama: „Nekenčiu karo. Niekas manęs neįtikins, kad jis pateisinamas. Pažiūrėjau šį filmą ir tik dar kartą pagalvojau kaip bjauru, kai kažkas kitas už tave nusprendžia tu gali gyventi ar ne. Tampa nesvarbu – ar turi šeimą, ar kuri gyvenimo planus. Norai išnyksta, laisvė suvaržyta ir bet kada su tavo kūnu bus pasielgta žiauriai: „BABAM!“. Nebelieka tavęs. Nors kūne slėpėsi siela. Sieloje mintys. Gal kartais kvailos, gal juokingos, gal beprasmės. Bet jos tavo! Esi už jas atsakingas, kad neskaudintum kitų žmonių. Pigu ir nesuvokiama užblokuot savo žmogiškas mintis ir leisti žmonėms mirti.“

Tik koks absurdiškumas – šitie žodžiai į dangų neina. Jeigu eitų, argi šiuolaikiniame pasaulyje vis dar egzistuotų toks skystalas kaip karas?

Beje, kažkur esu skaičiusi daugmaž tokią mintį: žmonėms patinka žiaurumai, karas, kataklizmos. Galbūt… Gi tada gali pasijusti didvyriu, kiemo herojumi. Žaisti. Su tuo, kas uždrausta.

Šaltiniai: nuotrauka – http://www.freepicturesweb.com

Komentarai: 61 “Karas – vienintelis būdas apvalyti pasaulį?!”

Puslapiai: [1] 2 » Show All

1.

Oni liepos 26th, 2009, 4:13 am

Žmonės nesustabdomai dauginasi ir tuojau nebetilps žemėje. Dalis jų neturi, ką užtepti ant duonos, tačiau dar didesnė dalis išvis neturi duonos. KAIP reguliuoti žmonių skaičiaus didėjimą?
2.

Zita liepos 26th, 2009, 8:31 am

pasakysiu dar didesnį absurdą
Karas yra laisvės išraiška. Mes laisvi rinkdamiesi ir net, jūsų pašauktas dangus, negali to sulaikyti, nes tada apkaltinsime Dievą, kad varžo mūsų laisvę rinktis.
O iš kitos pusės tai jūs tik pagalvokit kas būtų jei nebūtų karo, jei nežūtų tiek daug žmonių, jei mes būtume dėmesingi vieni kitiems. Visi žmonės geri ir padeda vieno kitiems, dalinasi paskutiniu kąsniu. Žmonių vis daugėja daugėja daugėja… Vieną dieną visas pasaulis draugiškai ir po lygiai pasidalina penkis paskutinius kepaliukus duonos ir… vieningai, laimingai numirštame. Visi.
Matyt, šis pasaulis suvokia, kad gėris jam būtų pražūtis.
3.

Auksinis kardas liepos 26th, 2009, 9:52 am

O aš šįryt skaitau kaip Karolio Woitylos didžiausia draugė ir įtaka Wanda Poltawska išgyveno nacių į sienas trankomų kūdikių vaizdus. Tegyvuoja laisvė ir natūralumas.
4.

Valentinas liepos 26th, 2009, 9:58 am

Šiuo atveju įdomu ne tiek tekstas, o motyvacija jį parašyti. Ligita, kas tokio atsitiko, kad pradėjai rašyti apie karą?
5.

Valentinas liepos 26th, 2009, 10:23 am

Ligita, smerki Kastytį, kad palikęs nėščią žmoną išėjo kariauti?
Kastytis:
Jau mūšis artėja aršus ir kraupus,
Jis renkas, jis šaukia mane.
Gal šlovę surasiu, o gal tik kapus
Tylos ir ramybės dugne.

Gal kardas atšips ir gyvybę palies
Mano skydą prakirtus ranka,
Gal žūsiu, tačiau nieks įveikt negalės
Tos žemės, kuri mums šventa.

Leisk dar kartą pažvelgt į akis,
Į nuostabų šypsnį veide…
Kad prieš mirčiai uždarant duris,
Galėčiau bučiuoti tave…

Viskas. Sudieu. Jau aš išeinu,
Klausyk, kaip kvatoja mirtis.
Bet juk žinai – liksiu tavo draugu,
Kai ir neplaks jau širdis.

Gal kardas atšips ir gyvybę palies
Mano skydą prakirtus ranka,
Gal žūsiu, tačiau niekas įveikt negalės
Tos žemės, kuri mums šventa.

Leisk dar kartą pažvelgt į akis,
Į nuostabų šypsnį veide…
Kad prieš mirčiai uždarant duris,
Galėčiau bučiuoti tave…

Jūratė:
Kodėl išeit turi kaip tik dabar,
Kai manyje
Mūs meilės vaisius bręsta tyliai?
Sakyk brangusis, gal gi ši žinia
Sulaikys tave?

Savim užkeikiu, keikiu, myliu.
Be tavęs dar tūkstančiai karių
Ginklus iškels,
Išjos žudyti ir numirt.
Sakyk, mielasis, ką daryt turiu,
Jei mirtis tau įgels?
Kodėl mums lemta skirtis?

Lai mano meilė tau skydu bus,
Strėles nukreips šalin…
O jei durklas pramuš šarvus -
Jis smigs manon širdin.
6.

bang liepos 26th, 2009, 11:18 am

Auksinis karde, tavo pavyzdys, aišku žiaurus, bet juk nepasiginčysi su zitos išvada, na apie paskutinius duonos kepaliukus ?
7.

Auksinis kardas liepos 26th, 2009, 11:45 am

Kodėl nepasiginčysi? Kai duodama burna, būna duodamos ir rankos bei makaulė. Ir jau tik nesakykit, kad karai kildavę dėl to, kad tai geriausias tvarkymosi būdas.

Planetos gyventojų daugėjimas – tikras iššūkis, bet karas – prasčiausias jo sprendimo būdas, tas tai jau tikrai. Teisinimasis, kad „taip reikia” nei per milimetrą nenutolęs nuo nacių pasiteisinimų.
8.

Zita liepos 26th, 2009, 12:59 pm

Manau, kad tie kurie teisinasi jie teisinasi tuo, kad atseit taip siekiama išsaugoti pasaulyje taiką. O tai, mano požiuriu dar didesnis absurdas. Šiaip tai karas niekuo negali būti pateisintas. Tai vis tik yra prievarta.
Mes galime tai žinodami ir suvokdami kas yra blogai to nedaryti ir skleisti gėri ten kur esame. Bet, deja, dažniausiai pasiduodame tam pačiam blogio ir pykčio impulsui. Ir nors nepaimame į rankas ginklo, nieko nenužudome, bet įžeisti, įskaudinti, pažeminti labai greiti. Tai karo pradžia. Karas prasideda kiekviename iš mūsų.
Ai, taip stengiuosi kažką gražaus parašyti, o gaunasi kaip visada – liūdna. Matyt, aš šiandien ne ant tos nuotaikos užlipau
9.

bang liepos 26th, 2009, 1:24 pm

„Kai duodama burna, būna duodamos ir rankos bei makaulė”
Kai po trisdešimties metų gyventojų žemėje padvigubės, o dar po penkiolikos – vėl, atsižvelgiant į aplinkybę, kad išsivysčiusiose šalyse skaičius liks tas pats, tada ir pažiūrėsime, ar bus duonos tai burnai, ty kiniečiai išaugins keliskart daugiau ryžių tame pačiame kvadratiniame metre. Karai visais laikais kyla dėl resursų – medžioklės plotų, moterų, vergų, žemės, naftos, dujų, dabar, sako, dėl vandens bus. Nacių ar dar kieno nors teisinimaisi yra pasekmė, o ne priežastis. Pats nepertraukiamų karų egzistavimo faktas yra jų neišvengiamumo įrodymas ir kaip pastovus per visą istoriją – neatsiejamas nuo žmonijos. Vadinas taip reikia.
10.

Auksinis kardas liepos 26th, 2009, 1:35 pm

Zita, dar gali spėti Klaipėdon – „Europeade” pabaigtuvių koncertas prasideda 15:00, baigsis 18:00, suvažiavę apie 4000 dalyvių, kiek girdėjau. Taiso nuotaiką! O gal kas ir transliuoja? Bene labiausiai širdį džiugina didžiulės pajėgos broliukų estukų ir latvių, bei jų gebėjimas džiaugtis gyvenimu formaliai tam nepalankiose aplinkybėse.
11.

Ligita liepos 26th, 2009, 1:39 pm

Zita, jūs visiškai teisi – karas prasideda kiekviename iš mūsų. Ir plačiau jį nagrinėjant reikėtų prisikasti iki pat pradžių pradžios: Kur gimsta žiaurumo poreikis? Kaip jį užgniaužti dar tik beužsimezgantį?

Tačiau, manau, kai kas nors teisina karą, esą tai vienintelis būdas apvalyti pasaulį, kitaip nuo žmonių pertekliaus kilusio skurdo vienu ypu išmirsime, jie klysta. Kodėl? Paprasčiausiai nereikėtų nuvertinti mūsų visų. Esame išradingi ir tikrai sugalvotume būdų kaip prasimaitinti. Ir galvojama. Bet… Panašu, kad pozityvios idėjos stabdomos. Netikima jomis arba nenorima tikėti. Pavyzdys (iš atminties): kažkas pagamino neplyštančias pėdkelnes, kitas – itin patvarią skalbimo mašiną. Ir?! Šie išradimai buvo sunaikinti, nes neva jie trukdytų stambioms firmoms uždirbti pinigus. O, bet, tačiau – kodėl nemąstoma ateitimi?

bang, o tu vyras ar moteris? Tarnavai kariuomenėj? Suvoki, kad kalbama apie realias mirtis? Sėdint ant kėdutės ar sofutės gera „kariauti”, bet, susidūrus su tikra kova, baigiasi didvyriškumas. Aš ir pati nekariauju, aš svarstau, kad koks žvėriškas skausmas netekti savo šeimos vien dėl to, kad kažkas kitas taip nusprendė. Ir net ne Dievas, tik pigūs karo fanatikai.

Auksini kardai, per „Ežerų Sietuvą” aš vaizdžiai pamačiau, jog latviai nepasiduoda! Ot, skėlė linksmumo!!

Rašyti komentarą

Sveiki,

Jūs lankotės mano asmeniniame tinklaraštyje, kuriame dalinuosi su Jumis savo mintimis, pastebėjimais. Čia taip pat vyksta turiningos diskusijos ir konkursai.

Labai lauksiu ir Jūsų minčių, nesivaržydami* komentuokit, siūlykit įvairias temas. Drauge galim atrast reikšmingų dalykų – nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus. Pradedam paieškas.

* yra papildomų sąlygų:)

Ligita

Welcome,

You visit my personal blog, where I share with you my thoughts and observations. It also hosts rich debates and competitions.

I will wait for your thoughts, feel free* to comment and to offer a variety of topics. Together we can discover important things – from the ground up to the sky. Let’s start the search.

* There are additional conditions:)

Ligita