Nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus
Stebėjau homoseksualų eitynes gyvai. Net ne jas, bet aplinkinių reakcijas, nes eitynių dalyviai iki pat mūsų nepriartėjo. Kaip vėliau paaiškėjo, prie CUP’o susirinko didžioji dalis priešininkų. Ir atsitik taip! Gerai, kad perskaičiau ir apie gražiąsias puses, o tai dabar, aprašant įspūdžius, tektų vien niurnėti, kas man visai nebūdinga.
Tiesą sakant, realius ten buvusių priešininkų procentus apskaičiuoti gana sudėtinga. Manau, kad veikė ne tik noras išreikšti savo neigiamą nuomonę, bet ir „bandos jausmas“. Šiek tiek po dvyliktos valandos teritorijoje pasirodė atkaklus neapykantos kurstytojas su megafonu ir iš karto puolė prie reikalo – ėmė žongliruoti šūkiais apie šeimos instituciją, prastą mūsų šalies gyventojų ekonominę situaciją ir pan. Be to, bandė rodyti keistoką pakantumą: „Mes prieš juos ne kaip prieš asmenis. Mes – prieš diktatūrą!“ Keistoką? Aha, nes tolimesniais žodžiais paneigė minėtąjį įtikinėjimą.
„Kas nešokinės, tas…“ – vienu metu pasigirdo. Žmonės sujudo sukruto. Sunku suprast, ar šokinėta protestuojant, ar šiaip norint pasilinksminti.
Tvirtomis, ties Nerimi nutrūkstančiomis, geležinėmis tvoromis aptverta teritorija buvo kruopščiai saugoma krūvos policijos pareigūnų, tarnybinių džipų, jojikų ant arklių. Danguje ratus suko sraigtasparnis.
Dar šiek tiek pasivaikščiojusi paupiu galiausiai nusprendžiau, kad metas namo. Prieš nutoldama išgirdau kaip žila senutė pasilenkusi prie greta manęs esančios merginos kukliai šypsodamasi teiravosi: „Tai kada jie eis?“ „Jau praėjo.“ – atsakė. „Bet ko tuomet laukia visi šitie žmonės?“ – nerimo. „Niekas neinformavo apie padėtį.“ – geranoriškai nenutylėjo.
Niekas neinformavo, tai ir šūkavo toliau. Pykčio objektai šmėžavo kažin kur tolumoj (patys visai nepikti, su mielom ryškiom vėliavom rankose), o šūkavimai nesiliovė sakytum besitikint būti išgirstiems tų, kuriems visa šita košė skirta. Iš tikrųjų, jei visokie Petrai ir Kazimierai būtų mažiau demonstravęsi, daugiau klausęsi, jie būtų galėję išgirsti kuo gyvena šalies piliečiai. Ne vien homofobai ten gerkles laidė. Kaip sakoma, jei labai sunku, reikia išsikalbėti ar išsirėkti. Tai tam tikrais etapais būtent taip ir buvo. Daugmaž – protestuokim prieš tuos, kurie švaisto mūsų pinigus. Tik man visvien kirba mintis – ar nei vienas eisenoje dalyvavęs homoseksualas nedirba ir negali vadintis „mokesčių mokėtoju“? Abejoju.
Grįždama po eitynių mačiau kaip trys ar keturi japonų turistai fotografavo pienes. Savo kalba šį tą tarstelėjo vienas kitam. Buvo šilta, saulėta popietė.
Vakarop… Tikėtina, kad tuomet kažkam teko išardyt tvoras, nurinkt juostas, sušluot šiukšles.. Ir? Vieno pabaiga, kito – pradžia?
Šviesi pradžia.
Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“
Jūs lankotės mano asmeniniame tinklaraštyje, kuriame dalinuosi su Jumis savo mintimis, pastebėjimais. Čia taip pat vyksta turiningos diskusijos ir konkursai.
Labai lauksiu ir Jūsų minčių, nesivaržydami* komentuokit, siūlykit įvairias temas. Drauge galim atrast reikšmingų dalykų – nuo žemės grumstelio pločio ligi dangaus. Pradedam paieškas.
* yra papildomų sąlygų:)
Ligita
You visit my personal blog, where I share with you my thoughts and observations. It also hosts rich debates and competitions.
I will wait for your thoughts, feel free* to comment and to offer a variety of topics. Together we can discover important things – from the ground up to the sky. Let’s start the search.
* There are additional conditions:)
Ligita
Rolandas gegužės 11th, 2010, 8:45 pm
WU, Fredis sako, kad teisė yra galingas ginklas. Iš dalies galima ir sutikti. Tačiau jei kalbėti apie išties galingus ginklus, tai būti kokios nors laidos ar žiniasklaidos priemonės savininku, taip vadinamu prodiuseriu (blogiausiu atveju -tinklaraščio) ir užsiiminėti tokiu „nekaltu” verslu, kuris vadinasi difamacija-čia tai tikrai galingas ginklas.
WU gegužės 11th, 2010, 8:50 pm
Teisė nėra labai galingas ginklas, kai pagalvoji. Kažkas yra pasakęs: „Kai kalba ginklai, teisė tyli”.
Rolandas gegužės 11th, 2010, 8:54 pm
WU, „Mūzos tyli kai ginklai kalba”, o karas yra politikos ir tarptautinės teisės pratęsimas, tik kitomis priemonėmis.
WU gegužės 11th, 2010, 8:58 pm
Kad tarptautinė teisė yra paneigiama karu, toli pavydžių ieškoti nereikia..
Rolandas gegužės 11th, 2010, 9:01 pm
Tu neteisus.Tarkime Law of armed conflict yra tarptautinės teisės pošakis.
Rolandas gegužės 11th, 2010, 9:06 pm
WU, dar pakalbam ką nors apie Valentiną. Kaip manai, kas yra padoriau ir teisingiau (atsižvelgiant į dabartinę Lietuvos būklę) – gauti 7000 Lt per mėnesį, ar principingai negauti 7000 Lt per mėnesį.
WU gegužės 11th, 2010, 9:12 pm
Nepritariu tau. Yra kariavimo taisykles, kurias reguliuoja tarptautinė teisė ir yra karo pradėjimas pažeidžiant tarptautines konvencijas.
Dėl Valentino, atsakymas paprastas. Kiekvienam asmeniui už jo darbą turi būti teisingai atlyginta. Mano supratimu, jei žmogus gauna už savo darbą teisingą atlygi t.y. verta jo nudirbto darbo, tai yra padoru. O tai su tampa su mano liberaliomis pažiūromis. Jei sakyčiau, kad Valentinas negali tiek gauti, nes skursta kiti aplinkui, apgaudinėčiau pats save. Iš to seka, kad turim atsakyti, ar šis atlyginimas yra teisingas, ar Valentinas jo vertas
Rolandas gegužės 11th, 2010, 9:12 pm
Muse, dar galiu priminti, kad jei tau pasiseks, tai tas senas arabas dar turės tik tris tokias „muses”. Pradžioje bus sunku. Tačiau nulems materialinė pusė. Ir teks susitaikyti. Geltono smėlio paplūdimio vizija su jaunu arabu po pažaisčiu vis artės.
Rolandas gegužės 11th, 2010, 9:19 pm
WU, dėl karo teisės kažką prieštaringai sukalbėjai. Juk pats sakai: ” Yra kariavimo taisykles, kurias reguliuoja tarptautinė teisė”. Pagalvok logiškai, ar tavo teiginys; „kai kalba ginklai, teisė tyli” yra teisingas, ar teisingas yra mano teiginys: „karas yra politikos ir tarptautinės teisės pratęsimas, tik kitomis priemonėmis”?
Dėl Valentino, tai abejoju, kad vertas, nes per daug plepa internete:)
WU gegužės 11th, 2010, 9:26 pm
Aš nesutinku, kad argresijos ir jėgos naudojimas yra teisėta priemonė, todėl gali būti vertintina, kaip tarptautinės teisės ir politikos pratesimas.
Rolandas gegužės 11th, 2010, 9:35 pm
WU, labai apribojai momentą. Pradėjome kalbėti apie linksmai įsibėgėjusį veiksmą, kuomet „ginklai jau kalba”. Teisė-virtuali sąvoka. Jei agresorius bus laimėtojas, visa teisė veiks pagal taisyklę, kad nugalėtojai yra neteisiami. Ir viskas bus teisėta. Be to teisė ir realetyvi, beje kaip ir viskas šiame pasaulyje-nėra vienos nuomonės ir tarptautinės humanitarinės teisės reguliuojamų klausimaų doktrinoje. Ir nebus.
US karo pradėjimas Irake, po 2001 09 11, buvo tartautinės teisės pažeidimas, ar ne?
romas gegužės 11th, 2010, 9:36 pm
Karas yra ekonominė priemonė. Jei žmonėms nebūtų svarbi ekonominė nauda, karas neturėtų prasmės.
WU gegužės 11th, 2010, 9:40 pm
Rolandai, kaip matome nebuvo
Bet, tokie karai kaip Irako, Gruzijos ir t.t. patvirtina mano teiginius, kad tarptautinė viešoji teisė karo klausimu neefektyvi, nes jos principai dažniausiai būna paminami ir pateisinami „nugalėjimu”.
Rolandas gegužės 11th, 2010, 9:45 pm
romai, karas vyksta nuolat. Tik jo formos skirtingos. Kaip manai-firmų konkurencija tarptautinėje rinkoje savo esme yra kas?
WU, tačiau tokia yra realybė. O ką siūlai-atsisakyti pripažinti realybę ir persirengus višta vaikštinėti Gedimino prospektu?
. gegužės 11th, 2010, 9:46 pm
Muse, kažkas ne taip šioj karalystėj su humoru. Jaučiuosi lyg ir kaltas su savo arklišku familiariu pajuokavimu, tad įdedu dar vieną – grynai ‘klasikinį” ir šovinistinį:
http://www.youtube.com/watch?v=wHQFWraawrA&feature=related
romas gegužės 11th, 2010, 9:47 pm
Medvedevas sakė, kad suverenitetas priklauso nuo to, kiek jį pripažįsta kiti. Tai yra neįvyniota į vatą tiesa.
WU gegužės 11th, 2010, 9:50 pm
Tai aš ją pripažįstu. Ir tik ją pripažįstant, o ne vaikštant su vištos kostiumu, galima ją pakeisti.
Romai, jis teisus ta apimtimi, jeigu kalbam apie išorinį suverenitetą, o vidiniam pripažinimas visiškai nebūtinas.
Rolandas gegužės 11th, 2010, 9:52 pm
Realybė yra tokia, kažkas lankosi Uspaskiu gimtadieniuose ir priverčia merą išasfaltuoti Pylimėlių gatvę ir po to ne tik nesigaili, tačiau ir toliau moralizuoja kitus. O kažkas dirba, teisingiau -vergauja, išvaizdžių latvių vadovaujamose įvairaus plauko firmelės, per savo niekingas atostogas slidinėja Latvijoje ir mano, kad tokiu gyvenimo būdu, be seno arabo daikto nučiu…mo, apsirūpins geltoną paplūdymio sąlą su jaunu arabu po pažaisčia.
romas gegužės 11th, 2010, 9:55 pm
WU, bet jis taip pasakė padėjęs skersą ant tarptautinės teisės
Tai buvo momentas, kai dar buvo neaišku, ar rusai neims Tbilisio.
romas gegužės 11th, 2010, 10:01 pm
Rekomenduoju paskaityti A.Katkevičiaus bloge:
http://vklase.livejournal.com/162518.html#cutid1
Mane žavi, koks vis dėlto jis subtilus žmogus. Man net truputį gaila, kad turėjo vienam iš komentatorių aiškinti.
kreivarankis gegužės 11th, 2010, 10:04 pm
WU,
kaip tai vidiniam suverenitetui pripažinimas nebūtinas?
. gegužės 11th, 2010, 10:06 pm
Rolandai, be galo nustebinai. Tas senas arabas tiko anais gerais laikais – Kinder, Küche, Kirche …
Nūdienės moterys gali sau leisti ne tik arabiuką, bet ir tris tokius… ir dar mudu priedo.
Deja, tokios realijos.
kreivarankis gegužės 11th, 2010, 10:12 pm
Jūs nepergyvenkite taip dėl Musės. Tas arabiukas atsiras tik tuomet po pažastimi, jei iki tol neatsiras normalesnis lietuviukas…
romas gegužės 11th, 2010, 10:16 pm
Nesu labai didelis gyvenimo stebėtojas, bet man kažkas viduje sako apie ištekėjusią Musę.
Rolandas gegužės 11th, 2010, 10:16 pm
Taške, prie ko čia KKK.
Atkreipiu dėmesį, kad aš piktinuosi, kai kurių moteriškos lyties nūdienos asmenų lengvabūdišku požiūriu, kad taip lengvai pasiseks gauti jauną arabą po pažaisčia. Sakau, kad seka turi būti tokia-senas arabas-dar vienas senas arabas-ir dar vienas senas arabas. Tik tuomet jau jaunas po pažaisčia. Tai taip paprasta. Dar piktinuosi, kad net nebando išsikalbėti apie tai, o iškart kalba apie tą paplūdymį.
kreivaranki, tau, kaip lietuviui (arabams nesakyčiau), pasakysiu atvirai – bėk nuo tokių kaip Muse, net neatsisukdamas.
WU gegužės 11th, 2010, 10:17 pm
Kreivaranki,
Analizuodami valstybės ir tautos (pilietiniu aspektu) suverenitetų bendrumą dauguma autorių diplomatiškai tepasako, jog „dažniausiai tautos suverenitetas sutampa su valstybės suverenitetu“ [8, p. 55]. Tad akivaizdžiai iškyla problema, kai klausiame: kaip reikia vertinti situaciją, kuomet šie du suverenitetai nesutampa? Jeigu sutiksime su teiginiu, jog tautos su-verenitetas yra jos teisė pačiai spręsti savo likimą bei formuoti ir kontroliuoti valdžios veiklą, tuomet turime sutikti su teiginiu, jog tauta, kuri negali įgyvendinti šių teisių, yra nesuvereni arba nepajėgia (dėl įvairiausių aplinkybių) įgyvendinti suverenitetą. Tokių pavyzdžių mes turime tiek istorijoje, tiek ir šiandieninėje pasaulio raidoje. Su tokia situacija buvo susidūrusi ir Lietuva bei daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių (1940–1990). Šios šalys buvo okupuotos ar kitaip pajungtos kitos valstybės valiai, tad tautos negalėjo įgyvendinti suvereniteto. Akivaizdu, kad Sovietų Sąjungos skelbta „riboto suvereniteto“ doktrina esmės nekeitė. Tuomet pasaulis nepripažino fakto, kad šios tautos įgyvendina savo suverenitetą. Formuluoti tokią išvadą nebuvo sudėtinga, nes egzistavo akivaizdi priežastis, varžiusi minėtų tautų suverenitetus.
Kad ir kaip būtų keista, teorine problema pripažįstant tautos nesuverenumą tampa reiškinys, kai ne išorinė, o vidinė jėga trukdo tautai įgyvendinti suverenitetą, t. y. trukdo formuoti legitimią valdžią ir ją vėliau kontroliuoti. Situacijos paradoksas yra tas, jog Vidurio ir Rytų Europos tautos ir valstybės nebuvo įvardijamos kaip suverenios, tuo tarpu valdomos savų diktatorių ir uzurpatorių (Irakas – Huseino, Šiaurės Korėja – Kim Čeniro, Baltarusija – Lukašenkos ir pan.) nesuvereniomis nevadinamos.
Dar Dž. Lokas (Jhone Locke) tironiją įvardijo kaip „valdžios metodų taikymą neturint tam teisių“ [17, p. 101]. Tad tautos (pilietinės) suvereniteto definicijos aspektu tiek Irako tauta, valdoma diktatoriaus, tiek ir Lenkijos tauta (1945–1990) negalėjo įgyvendinti savo teisės formuoti, daryti įtaką, kontroliuoti valdžios sprendimus, tad buvo nesuverenios. Šiuo at¬veju skiriasi tik priežastys, dėl kurių tautų suverenios galios liko neįgyvendintos. Tautai, negalinčiai įgyvendinti savo suvereniteto, bet kokia administracija, pretenduojanti į suverenios valdžios statusą, yra nelegitimi, nes neturi piliečių sutikimo (išreikšto laisvų rinkimų metu) naudoti valdžios galias [16, p. 19].
Taip mąstydami susiduriame su dar vienu fundamentaliu klausimu – problema, ar gali darinys (sąmoningai jo nevadiname valstybe), kuriame neįgyvendintas tautos suverenitetas, o dėl to valdžia yra nelegitimi, pretenduoti į suverenios valstybės poziciją. XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje viduramžiais propaguotas valdžiai paversti legitimia metodas „Dievo malone“ (by the Grace of God) netinka, tad nenuostabu, jog net akivaizdžios diktatūros rengia rinkimų farsus, siekdamos nors formaliai įteisinti neteisėtą buvimą valdžioje bei valdžios metodų naudojimą neturint tam įgaliojimų, t. y. teisės.
Šiuolaikinė konstitucionalizmo šerdis remiasi tautos (pilietinis aspektas) suvereniteto bei demokratijos, teisinės valstybės principais [19, p. 408, 416]. Tauta – vienintelis subjektas, galintis priimti sprendimą dėl valstybės kūrimo ar nekūrimo, dėl valdžios kaitos ir at-skaitomybės. Profesorius D. Georgas Kosoulas (D. G. Kousoulas) neatsitiktinai teigia, kad rašytinių normų (konstitucijų) pagrindinis tikslas – nurodyti valdžios šaltinį ir tik vėliau apriboti valdžią [16, p. 21].
1787 m. JAV Konstitucijos preambulėje įtvirtintas legitimios valdžios šaltinis – „Mes, Jungtinių Valstijų Tauta“ (We the People of the United States) [2, p. 3]. Štai 1978 m. Ispanijos konstitucijos preambulė skelbia, jog „Ispanijos tauta, siekdama , naudodamasi suvere-nitetu skelbia savo valią “. Jau pirmajame Ispanijos Konstitucijos straipsnyje yra sakoma, kad tos valios galiomis „Ispanija įkurta kaip socialinė, demokratinė Valstybė“ [18, p. 11, 13]. Panašiai problema išspręsta ir Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindiniame Įstatyme. Šio teisės akto 20 straipsnis nurodo, jog valstybės valdžios šaltinis yra šalies žmonės, demokratiniais rinkimais įgyvendinantys savo teisę [9, p. 49].
Tad demokratinius rinkimus, referendumus, plebiscitus mini beveik visos pasaulio konstitucijos. Būtent taip ir tik taip konstruojama suverenios tautos legitimios valdžios pira-midė. Būtent tokios valdžios sprendimai nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu turi būti verti¬nami kaip legitimūs, nes kyla iš vienintelio suvereniteto turėtojo – tautos. Legitimios valdžios sprendimas ar nuomonė yra suvereno – tautos spendimas, nuomonė. Taigi demokratiniai metodai tėra vienintelis būdas išreikšti suvereno – tautos valią. Dėl tokio lyg ir visuotinai aki-vaizdaus teiginio kyla sudėtinga teorinė problema. Tad kaip traktuoti darinį (valstybę), kuomet valdžios institucijos pretenduoja atstovauti suve-reniai valstybei, skelbiasi atspindinčios tautos suverenitetą, tačiau praktiškai yra jį pamynu-sios?
Ar tautos, kurioms vadovauja nedemokratiniai politiniai režimai, gali įgyvendinti savo suverenitetą formuodamos, kontroliuodamos valdžios institucijas, priimdamos svarbiausius nacionalinio lygmens spendimus? Atsakymas yra akivaizdus. Tad ar nelegitimus ir nieko bendro su tautos valia neturintis režimas turi teisę skelbtis suverenios valstybės valdžia, turinčia teisę priimti spendimus, kurie yra suvereno ar suvereno įgaliotos valdžios kompetencija? B. Krigelis (Blandine Kriegal) griežtai formuluoja, jog suvereni valdžia ne despotiška (Sovereign power is not despotic) ir suvereni valdžia ne feodalinė (Sovereign power is not feudal) [15, p. 17–27, 29–32]. Tokios išvados priėjome ir mes.
Jau buvo minėta, kad nei G. Jelinekas, nei M. Riomeris nepabrėžia valdžios legitimumo svarbos valstybingumo kriterijams. Todėl tų trijų kriterijų aspektu valdžia, kad ir neat-stovaudama tautos suverenitetui, lieka kaip organizacija, garantuojanti savo paliepimų ar draudimų vykdymą, todėl šį darinį turėtume vadinti valstybe. Tačiau tai valstybė, kurios suvereno – tautos nuomonė yra nežinoma, nes ji – tauta nedalyvauja formuojant valdžią, yra nušalinta nuo sprendimų priėmimo.
Jau buvo minėta, kad konstitucionalizmo principų požiūriu, negali būti laikomos lygiavertėmis valdžios, kurių viena neatstovauja tautos suverenitetui (t. y. uzurpatoriška valdžia), ir valdžios, formuotos demokratinių procedūrų būdu.
Paradoksalu, bet galima teigti, kad Sovietų Sąjunga, būdama totalitarinė valstybė, vien savo egzistencija palaikė doktrinoje trinarę valstybės kriterijų konstrukciją, kurioje legitimumo problema neegzistavo. Tačiau griūvant Sovietų Sąjungai Lietuva ir kitos Baltijos valstybės susidūrė su nauja realija. Siekdamos tarptautinio pripažinimo valstybės buvo nuolat perspėjamos, kad nedemokratinės tendencijos, tautų suvereniteto nepaisymas žlugdytų mūsų pastangas įsitvirtinti tarptautinėje erdvėje.
Akivaizdu, kad vienas iš problemiškiausių su valstybingumu susijusių aspektų yra tarptautinis pripažinimas. Dėl šio kriterijaus taip pat daug diskutuojama, jis taip pat yra ne-sutarimų pagrindas. Viduramžiais ir iki XVIII a. valstybės pripažinimo nereikėjo, nes valstybės suverenitetas sie¬josi su valdovo galimybe nevaržomai valdyti apibrėžtoje teritorijoje, o tokia galimybė nebuvo diskutuotina. Tad pripažinimas ar neprižinimas buvo taikomas ne valstybei, o valdovui. Val-dovas buvo suverenas [11, p. 14]. Tačiau tuo metu reikalauta pripažinimo tokioms valstybėms, kaip Nyderlandai (1559–1648), kurios kūrėsi revoliucijų keliu, siekdamos nusimesti Ispanijos viešpatavimą. Kad ir kaip būtų keista, XIX a. buvo griežtesnis, nes buvo garantuo-jamas tik „civilizuotų tautų“, „krikščioniškųjų tautų“ pripažinimas. Tuomet buvo nubrėžta pri-pažinta riba: pretenduoti į „civilizuotų tautų“ gretas gali Europos krikščioniška tauta, egzis-tuojanti ne vėliau, kaip nuo XV amžiaus. Išimtis buvo padaryta Jungtinėms Amerikos Valsti-joms ir Turkijai.
Tarptautinė teisė pripažinimą supranta kaip tam tikrą deklaraciją – įsipareigojimą, jog su pripažintąja valstybe bus elgiamasi pagal tuos pačius principus, kaip ir su kitomis, ir kad tarpusavio santykiuose galios tarptautinės teisės normos. Tuo tarpu konstitucinė teisė pripa-žinimą gali suprasti kaip papildomą kriterijų, kurio buvimas gali garantuoti normalius santy¬kius su kitomis šalimis, tačiau jo buvimas nekeičia objektyvaus valstybės buvimo fakto. Tad nuo kada Lietuva buvo valstybė? Ar nuo Kovo 11, ar nuo 1991 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., kuomet vyko Lietuvos tarptautinių pripažinimų banga.
Jeigu pritarsime J. Cravfordui, kad su pripažinimu mes tapome valstybe, tuomet būtų sunku atsakyti į klausimą, kas buvome nuo Kovo 11 d. iki pripažinimų. 1990 m. Kovo 11 d. priimtas Laikinasis Pagrindinis Įstatymas skelbė mūsų valstybės buvimą ir iki pripažinimų, ir po jų. Taigi Laikinojo Pagrindinio Įstatymo aspektu po pripažinimų niekas nepasikeitė. Suve-renas tauta savo galių po pripažinimo nei padidino, nei sumažino.
Suteikę pripažinimui lygiavertį pagrindinio kriterijaus rangą mes susidurtumėme su šiomis sunkiai sprendžiamomis problemomis.
Pirma, reikėtų pripažinti tautos suvereniteto sąlygiškumą. Jis (tautos suverenitetas) taptų neabsoliutus, jeigu jo objektyvumas turėtų būti kieno nors pripažįstamas. O tai prieštarauja konstitucinės teisės doktrinoje pabrėžiamam absoliutinamam tautos suverenitetui.
Antra, susidurtumėme su subjektų, kurie turi pripažinti, kiekio problema. Pasaulyje egzistuoja apie du šimtai valstybių. Kelių iš jų pripažinimo reikia, kad naujoji valstybė taptų valstybe? Šiaurės Kiprą pripažįsta tik Turkija. Taivaną pripažįsta apie trisdešimt valstybių. Tačiau tarp pripažinusiųjų Taivaną nėra Kinijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Rusijos. Taigi nė viena iš nuolatinių Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narių nepripažino Taivano, todėl jis negali tapti šios organizacijos nare. Bet ar tai būtina sąlyga egzistuoti valstybei? Šveicarija ilgai gyveno nebūdama JT (Jungtinių Tautų) nare. Trečia problema būtų sietina su pripažįstančiųjų subjektų pripažinimo nelygiateisiš¬kumo problema.
Tarptautinis pripažinimas, kaip valstybingumą atspindintis kriterijus, yra neigiamas ir M. Riomerio: „Tarptautinis arba tikriau sakant tarptautinės jos asmenybės pripažinimas jai yra reikalingas tiktai tarptautiniam su kitomis valstybėmis jos bendravimui, – jos išoriniams santy-kiams, bet ne jos buvimui, kuris pareina nuo visų jos esmės elementų sujungimo“ [3, p. 53].
Tad konstitucinės teisės doktrina tarptautinio valstybės pripažinimo nereika¬lauja, nes, priešingu atveju, paneigtų savąjį suvereniteto principą. Todėl šį kriterijų arba vertintume kaip fakultatyvinį, arba yra prasmingiau konstitucinės teisės moksle jo neminėti kaip valstybės kriterijaus.
Tačiau šiandieninės realijos yra tokios, jog nesureikšmindami tarptautinio pripažinimo kriterijaus, kaip nesprendžiančio valstybės buvimo klausimo, turime pabrėžti, kad šiandie-niame pasaulyje valstybei su nelegitimia valdžia, pamynusia tautos suverenitetą, susilaukti tarptautinio pripažinimo yra sudėtinga. Tad principas, kai reikalaujama tautos suvereniteto išraiškos, ir kai tik per suvereniteto įgyvendinimą yra suprantamas valdžios legitimumas, vis aktyviau pasireiškia, darydamas įtaką tarptautinių santykių turiniui.
Konstitucinis – tautos suverenumo principas vers anksčiau ar vėliau egzistuojančias valstybes su nelegitimia valdžia siekti jos tikro legitimumo, antraip tokių šalių raidos per-spektyvos taps problemiškos.
kreivarankis gegužės 11th, 2010, 10:18 pm
Rolandai,
mane ir Musę šiek tiek suvienija požiūris į Tamstos asmenį.
kreivarankis gegužės 11th, 2010, 10:18 pm
Nors reikia prisipažinti, Musės bijau šiek tiek…
kreivarankis gegužės 11th, 2010, 10:20 pm
WU,
TAI PASITYČIOJIMAS IŠ ALUMI APSĄLUSIO ŽMOGAUS
. gegužės 11th, 2010, 10:22 pm
Nūnai toks arabiukas perkamas už locnus, dažniausiai už vomen lady, nes tai brangokas malonumas…
Raguoti gi vyrai paprastai pedantiškai moka suskaičiuoti savo investuotus pinigėlius.
Juokingiausia, kad su humoru pas mus liūdna
WU gegužės 11th, 2010, 10:23 pm
Kreivaranki, susikaupk
Rolandas gegužės 11th, 2010, 10:26 pm
kreivaranki, ką turi prieš mane?
romai, galimas variantas, kad vedusi. Tai ir sakau-visus savo esamus ir būsimus vyrus ji tikrai pergyvens. ir ne todėl, kad moterys ilgiau gyvena…Be to ir pergyvenęs kitą sutuoktinis paveldi visą bendrą turtą.
Bet kuriuo atveju Muses tikslas tapo viešai žinomas, savo tikslą ji jau paskelbė-jaunas arabiukas baltais dantimis ir mėlynomis akimis geltono smėlio bei žalios jūros fone.
Todėl ir raginu atvirai kalbėti apie tokio tikslo įgyvendiinimo priemones, tad prie ko čia vedus ar nevedus ta Muse.
Rolandas gegužės 11th, 2010, 10:27 pm
kreivaranki, būk atviras. Ir rašyk greičiau nei diskutuojant apie Marxą.
Fredis* gegužės 11th, 2010, 10:29 pm
Musės ir arabiuko po pažasčia nuotykiai seniai klasifikuoti:
Vilniaus šeškinės poliklinikos moterų konsultacijos vedėja, gydytoja akušerė – ginekologė Vilma Vasjanova:
Sekso turistais (-ėmis) vadinami asmenys, kurie kitas vietoves ir šalis lanko būtent dėl seksualinių paslaugų. Šiaip romantikai (-ės), siekiantys (-čios) prasiblaškyti, nelaikomi sekso turistais (-ėmis). Tačiau kartais romanus užmezga nepatyrę, išsiblaškę ar nenuovokūs turistai (-ės
), kurių kelionės maršrute tikrai nebuvo seksualinės krypties.
kreivarankis gegužės 11th, 2010, 10:30 pm
WU,
kieno čia straipsnis? Kol kas nepakomentuosiu, nes nelabai jaučiuosi atsakingas už savo žodžius. Bet pasakysiu tau ką apie jį galvoju. Kaip vyras vyrui. Tik dar neatėjo laikas. Tavo tekstų tavo bloge irgi nekomentuoju dar nes ne iki galo įsigilinau. Bet ateis laikas …
Rolandai,
man atrodo, kad tu esi kažkoks didelis viršininkas, o į tokius aš kaip socialistas žiūriu su dideliu įtarumu.
WU gegužės 11th, 2010, 10:31 pm
Kreivaranki, Gedimino Mesonio, čia ištrauka.
romas gegužės 11th, 2010, 10:31 pm
WU, mano galvoje susitiko kreivarankio Wittgensteinas išprotėjusiomis akimis ir tavo astralinis kūnas. Jie tarpusavyje mėgina išspresti žodžio tauta prasmės klausimą.
Rolandas gegužės 11th, 2010, 10:32 pm
kreivaranki, jau buvau pasiruošes tave sudraskyti:)))) prajuokinai. Nesu viršininkas, nors Musei patiktų.
kreivarankis gegužės 11th, 2010, 10:33 pm
WU,
o kas tas Mesonis? Aš dar ketinu parašytai apie tai kaip iš esmės nusišnekėjo Šileikis, kalbėdamas apie Konstitucijos dvasia… Aš kietas teisininkas, žinok…
kreivarankis gegužės 11th, 2010, 10:35 pm
Rolandai,
kad mane sudraskyt, reikia nagus turėt, o pas tave manikiuras… O Musei patinke ne sudraskytas kreivarankis, o liekni vyrukai apsimovę švariais apatiniais su žaliais žirneliais.
WU gegužės 11th, 2010, 10:36 pm
Kreivaranki, buvęs KT teisėjas ir vienas iš Konstitucijos sudarytojų. Linkiu sėkmės, vartant Šileikį
))
romas gegužės 11th, 2010, 10:38 pm
Man konstitucijos dvasia asocijuojasi su konstituciniu dvasingumu.
kreivarankis gegužės 11th, 2010, 10:38 pm
WU,
na Šileikis, kaip Šileikis. Autoritetai reikalingi šiaip ar taip. Man tai gamtos nesusipratimas yra Kęstutis Masiulis šiaip jau. Nesuprantu už ką jį visi taip gerbia. Į jį irgi reikia gilintis. Į visus gilinuosi, Net nelieka laiko Spinozai…
Rolandas gegužės 11th, 2010, 10:43 pm
WU, na ir tavo tekstų ilgumai. Esu dabar labai susidomėjęs Lietuvos mokesčių sistema, studijuoju teorinius ir praktinius aspektus. Bandau konspektuoti.Galėčiau ir aš tokių ilgų pavaryti:)
WU gegužės 11th, 2010, 10:44 pm
Kreivaranki, Šileikis labai argumentuotas jaunuolis ir pas jį su logika problemų nėra, todėl į jį sunku įkibti.
Masiulis yra gerbtinas, nes yra labai sąžiningas ir nuoširdus žmogus, o tokie Seime vien dėlto verti pagarbos. Be to, yra visai neblogas savo srities specialistas. O juokauja tai jis žiauriai prastai, nors bando tai dažnai daryti.
WU gegužės 11th, 2010, 10:45 pm
Romai, o kas yra dvasingumas?
Rolandas gegužės 11th, 2010, 10:47 pm
kreivaranki, vienas jaunas ir lieknas vyrukas vieną kartą prabudo ryte ir pamatė, kad pavirto į savo švarių apatinių žalią žirnelį. Po to jis pradėjo rašyti savo tinklalapį.
romas gegužės 11th, 2010, 10:49 pm
WU, įsivaizduoju, kad jei laikaisi konstitucijos, nueini į dangų, o jei ne sėdi į kalėjimą. Reiktų reguliariai sekmadieniais rinktis į konstituicinius teismus, skaityti kontitucijos ištraukas, ir priimti komuniją.
WU gegužės 11th, 2010, 10:50 pm
Romai
DDDD Tikėjausi kažką panašaus išgirsti.
kreivarankis gegužės 11th, 2010, 10:50 pm
WU,
prieš 10 metų, kai VDU gyniausi politikos mokslų magistro diplomą, K. Masiulis buvo komisijos pirmininkas. Paklausė kažko, bet manau jis nėra politikas. Dėja. Pasakysiu gal per drąsiai, bet net iki Valinsko jam reikia augti, deja. o kas dėl pagarbos, tai jos kiekvienas žmogus vertas.
Šileikis, manau, savo straipsnyje apie Konstitucijos dvasią ir „juodasias technologijas” kažko iš esmės nesuprato, taip būna. Ir visa jo rafinuota argumentacija nuėjo „nafig”. Gal kada parašysiu, bet tingisi dėl vieno WU rašyti, juolab kad galbūt klystu…