Stebėjau homoseksualų eitynes gyvai. Net ne jas, bet aplinkinių reakcijas, nes eitynių dalyviai iki pat mūsų nepriartėjo. Kaip vėliau paaiškėjo, prie CUP’o susirinko didžioji dalis priešininkų. Ir atsitik taip! Gerai, kad perskaičiau ir apie gražiąsias puses, o tai dabar, aprašant įspūdžius, tektų vien niurnėti, kas man visai nebūdinga.

Tiesą sakant, realius ten buvusių priešininkų procentus apskaičiuoti gana sudėtinga. Manau, kad veikė ne tik noras išreikšti savo neigiamą nuomonę, bet ir „bandos jausmas“. Šiek tiek po dvyliktos valandos teritorijoje pasirodė atkaklus neapykantos kurstytojas su megafonu ir iš karto puolė prie reikalo – ėmė žongliruoti šūkiais apie šeimos instituciją, prastą mūsų šalies gyventojų ekonominę situaciją ir pan. Be to, bandė rodyti keistoką pakantumą: „Mes prieš juos ne kaip prieš asmenis. Mes – prieš diktatūrą!“ Keistoką? Aha, nes tolimesniais žodžiais paneigė minėtąjį įtikinėjimą.

„Kas nešokinės, tas…“ – vienu metu pasigirdo. Žmonės sujudo sukruto. Sunku suprast, ar šokinėta protestuojant, ar šiaip norint pasilinksminti.

Tvirtomis, ties Nerimi nutrūkstančiomis, geležinėmis tvoromis aptverta teritorija buvo kruopščiai saugoma krūvos policijos pareigūnų, tarnybinių džipų, jojikų ant arklių. Danguje ratus suko sraigtasparnis.

Dar šiek tiek pasivaikščiojusi paupiu galiausiai nusprendžiau, kad metas namo. Prieš nutoldama išgirdau kaip žila senutė pasilenkusi prie greta manęs esančios merginos kukliai šypsodamasi teiravosi: „Tai kada jie eis?“ „Jau praėjo.“ – atsakė. „Bet ko tuomet laukia visi šitie žmonės?“ – nerimo. „Niekas neinformavo apie padėtį.“ – geranoriškai nenutylėjo.

Niekas neinformavo, tai ir šūkavo toliau. Pykčio objektai šmėžavo kažin kur tolumoj (patys visai nepikti, su mielom ryškiom vėliavom rankose), o šūkavimai nesiliovė sakytum besitikint būti išgirstiems tų, kuriems visa šita košė skirta. Iš tikrųjų, jei visokie Petrai ir Kazimierai būtų mažiau demonstravęsi, daugiau klausęsi, jie būtų galėję išgirsti kuo gyvena šalies piliečiai. Ne vien homofobai ten gerkles laidė. Kaip sakoma, jei labai sunku, reikia išsikalbėti ar išsirėkti. Tai tam tikrais etapais būtent taip ir buvo. Daugmaž – protestuokim prieš tuos, kurie švaisto mūsų pinigus. Tik man visvien kirba mintis – ar nei vienas eisenoje dalyvavęs homoseksualas nedirba ir negali vadintis „mokesčių mokėtoju“? Abejoju.

Grįždama po eitynių mačiau kaip trys ar keturi japonų turistai fotografavo pienes. Savo kalba šį tą tarstelėjo vienas kitam. Buvo šilta, saulėta popietė.

Vakarop… Tikėtina, kad tuomet kažkam teko išardyt tvoras, nurinkt juostas, sušluot šiukšles.. Ir? Vieno pabaiga, kito – pradžia?

Šviesi pradžia.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“