Pastaruoju metu savo tinklaraščio komentarų skilty ir el. paštu vis dažniau sulaukiu tam tikrų pastebėjimų, susijusių su mano įrašais. Reaguojama: „Kur prapuolė Ligita?“, „kažkaip neligitiškai…“ ir pan. Tai kaip tyčia prasidėjo, kai išvykau į užsienį. Tikriausiai dabar turėčiau parašyti, kad dėl visko kaltas Andrius Kubilius (o užvis geriausia – Kubiloidas), nes būtent dėl jo negaliu atostogauti Karibuose su svaigaus grožio italu glėby ir baigti įrašą. Bet taip iš tikrųjų nėra. Andrius Kubilius su manim tiesiogiai nesusijęs, netgi gyvai jo dar nė sykio nemačiau, o Karibai ir italas nėra mano prioritetų sąraše. Tai kas atsitiko? Čia viskas ir aiškėja – nieko neatsitiko. Nieko tokio, su kuo negalėčiau susitvarkyti. Nieko, kas neatsitinka kitiems žmonėms. Laiko juostų skirtumai, pasikeitusi geografinė padėtis – nebent tai galėjo „atsitikti“, bet, po šimts, ir su tuo susiduria daugybė žmonių!

Tinklaraštį pradėjau rašyti tebestudijuodama universitete ir jau ketvirtus metus iš eilės jį pildau, nors universitetas sėkmingai baigtas. Buvau ir esu ganėtinai jauna arba kaip mėgstu išsireikšti – dar visai nesena. Kaip jau esu minėjusi: „Negaliu gyventi be įspūdžių. Ryte juos ryju. Kartais pagalvoju, kad vieną rytą atsibusiu be kojos ar be rankos kokiame nors užgesusio ugnikalnio krateryje. Man reikia visur dalyvauti, viską žinoti, matyti, girdėti ir taip toliau. Kuo daugiau, kuo tirščiau. Tirštuma apgaubia klonius ir miškus.“, „Naujos patirtys (skirtingai nei nauji, kaskart besikeičiantys draugai, surikiuoti pagal atliekamas funkcijas – vienas – pasivaikščiojimams po parduotuves, kitas – nenusisekusių santykių aptarinėjimams ar pan., to nesuprantu) mane nepaprastai traukia, tad kiekvieną dieną vaikštau plačiai atmerktomis akimis it koks vaikas ir laukiu, ką gi dar man padovanos gyvenimas.“. Tad kaip tokiu atveju galėčiau išlikti visiškai tokia pati? Suprantu, sulaukus penkiasdešimties asmenybė (kai kur minima, kad tai įvyksta sulaukus trisdešimties) daugmaž nusistovi ir iš savęs labai sudėtinga ką nors naujo nulipdyti, tačiau dabar… Be to, turiu daugybę užmačių, kurias norėčiau įgyvendinti ateityje, o tam reikalingas tikrai nemenkas žinių bagažas, tad kol dar kur kas lengviau save keisti, būtent tai ir darau, kad paskui netyčia nesigailėčiau nespėjusi į traukinį. O kadangi besikeisdama dar šį bei tą narciziškai rašliavoju, tą kaitą priversti stebėti ir kiti.

Bet jei jau pabandžius paieškoti kaltų (ko iš esmės visai nemėgstu), kodėl išvykę svetur tarsi transformuojasi? Kiek pastebiu, dauguma linkę pateisinti savo sprendimą – būna, išgirstu sakant: „Lietuvoj tas nusižudė, tą pavogė“ ir pan. Sakytum, fiksuojamos pačios blogiausios naujienos (aišku, nė nebandysiu neigti iš tikrųjų egzistuojančių problemų), kad, gink Dieve, nekiltų mintis grįžti TENAI. Tam iš tikrųjų labai padeda ir žiniasklaida. O aš ką? Kadangi planuoju įgyti mokytojo kvalifikaciją, vieną dieną sugavau save mąstančią: „Kažkaip labai daug apie švietimą pradėjo rašyti, net keista!!“ ir tik vėliau susivokiau, kad tai aš pradėjau ieškoti tokio pobūdžio naujienų! Labai taikliai šia tema viename interviu yra pasisakęs jaunasis režisierius Tadas Vidmantas: „Taip, čia yra visko, bet aš tų šiukšlių nematau, nes jų neieškau.“.

Nors pagrindinis dalykas sukėlęs perversmą galvoje išvykus svetur vis dėlto įvyko – tai suvokimas, kad ne aplink mane sukasi pasaulis, bet aš kaip mažytė planeta sukuosi aplink jį. Štai iš kur ta užsienyje gyvenančių lietuvių drąsa, apie kurią mėgstama kartkartėmis užsiminti. Štai čia aš ir prapuoliau. 

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“