Į mano tinklaraštyje pasirodžiusį įrašą Netrumpai apie „Login’ą“ (koks neperspektyvus pavadinimas… Keisiu? Ne) komentatorius Ričardas sureagavo taip: „Na, o dabar apie teigiamas puses norėčiau išgirsti“. Lyg būčiau labai neigiamai pasisakiusi… Kągi – pažadėjau, kad kitą kartą galėsiu mestelti ir optimistiškesnį variantą. Taigi. Būtent šiandien tą ir darau;)

Apie „Login’ą“ su šypsena.

1. „Siemens“ arenoje telpa 11 tūkst. žmonių, o konferencijoje, jeigu neklystu, mūsų buvo maždaug 1,3 tūkst. Tai reiškia, kad galėjom bėgioti per visą salę ir būti užtikrinti, kad rasim kur atsisėsti!

2. Žiūrovams panorus užduoti klausimą kuriam nors iš pranešėjų, kone visą laiką tamsoje skendėjusią salę nušviesdavo ryški šviesa. Visų žvilgsniai nukrypdavo į klausiantįjį ir keliolikai sekundžių tas žmogus atsidurdavo dėmesio centre. O mes, apšviestieji, pasijusdavom kaip kino filme.

3. Kai kurie pranešimai dubliavosi vieni su kitais. Kaip žinia, tokia pasirinkimų gausa niekam nepakenkė. Aš daugiausiai laiko leidau pagrindinėje salėje, bet keliskart nulėkiau ir į paralelinę. Galiu patikinti, kad pats lėkimo per ganą trumpą laiką procesas suteikdavo entuziazmo pliūpsnį. Galvoje sukdavosi: „Žinių žinių!“

4. Galima buvo prasilenkti su tokiomis asmenybėmis (Artūru Raču, Leonidu Donskiu, Džiugu Paršoniu ir kt.), kurias tikrai ne kasdien turi progą gyvai pamatyti.

5. Išeidami gavom po skardinę „Olialia Colos“ ar kaip ji ten. Ir ką? Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad beatidarinėdama ją sugadinau ir teko griebtis neįprastų metodų, idant paraugaučiau (skonis? hm hm…). Buvo visai linksma!!!

6. Grįžusi namo pasijutau pavargusi nuo tokio milžiniško naujos informacijos kiekio, bet tuo pačiu ir labai laiminga, nes… Tapau kažkiek procentų protingesne:))

Tai vat, mielieji mano skaitytojėliai! x)