Prieš apsigyvendama studentiškame bendrabutyje internete buvau prisiskaičiusi kraupios informacijos apie tai, kaip ten baisu – koridoriais laksto žiurkės, dušai ir tualetai antisanitariniai, agresyvūs ir triukšmingi kaimynai negana to, kad neleidžia ramiai miegoti, bet apskritai vos užsinorėję išvaro tave iš kambario, o patys užsirakina duris ir veikia ką tik nori. Taigi galit įsivaizduot kaip aš jaučiausi, kai sužinojau, kad būtent čia gavau gyvenamąją vietą ir noriu to ar ne (finansai neleido rinktis) turėsiu apsigyvent.

Jau nuo gegužės nebegyvenu šioje „mieloje“ studentiškoje vietelėje, o gyvenau – beveik du metus. Per tą laiką triviečiame kambaryje turėjau penkias kaimynes. Oficialiai. O šiaip tai galima sakyt, kad tiek kiek aukšte buvo žmonių ir kiek jų keitėsi, tiek kaimynų turėjau iš tikrųjų, nes kambario sienos baisiai plonos. Jeigu kas vaikščiodavo koridoriuj, atrodydavo, kad kambary. Jeigu rūkydavo, springdavau nuo smarvės. Išmėginau daugybę muzikinių stilių nuo rusiško popso iki alternatyviojo roko. Kaimynai už gretimos sienos ypač mėgo muziką ir kas įdomiausia jų aparatūra buvo gera, daug decibelų „išvežė“. Tai… Manau, kad tarkim Marijono Mikutavičiaus „Baigėme mokyklą“ girdėjau, švelniai tariant, nemažai kartų.

Gal palaikysit iš mėnulio nukritusia, bet tik bendrabutyje sužinojau, kad koldūnus galima kepti. Keptuvėj kupinoj aliejaus. Dar sužinojau, kad pagrindinis studentų maistas ir yra koldūnai. Na dar keptos bulvės, makaronai su sūriu arba be jo. Veikiausiai mano aukšto kaimynai buvo pasiturintys, nes dažnai gamindavosi ir pusfabrikačius (užmirškim koldūnus) – cepelinus, žuvų pirštelius, šaldytų daržovių patiekalus. Sykį mano verdama vištos šlaunis ėmė ir dingo iš puodo. Trumpam nuėjau į kambarį, o kai grįžau, atidengiau dangtį, o ten… Plikut plikutėlis kaulas plaukiantis vandeny! Juokinga dabar, o tada tai aš valgyt norėjau.

Bet užvis linksmiausia, kai man prieš beišsikraustant sugalvojo generalinį remontą atlikti. Pirmiausiai pakeitė lovas. Seniai reikėjo, nes kažkaip keista gulėt ant tų pačių „sprandžinų“, ant kurių gulėjo ir tavo mama. Būdavo surengiam pramogą iš neturėjimo kas veikt – gulim ir drąsiai sau girgždinam „sprandžinas“. Nepagalvokit nieko blogo, bent jau aš buvau padori mergaitė, su berniukais nedūkau. Naujosios lovos atrodė stebuklingos po senųjų – storas čiužinys, kvepianti mediena. Net ir dabar norėčiau tokios lovos:) Galiausiai buvo pradėti remontuot koridoriai. Keitė linoleumą, dažė sienas. Nežinia kodėl, bet tam tikslui buvo suniokotos sienos. Ir iki tokio lygio, kad įkišęs galvą sieninėn spinton galėjai pro plyšį matyti kas dedasi koridoriuj. O jeigu galėjai tu matyt, savaime suprantama matė ir tave, bet kas gi čia tokio, mes juk studentai, lyg viena didelė šeima.

Linoleumų keitimas buvo „nepriekaištingai“ suorganizuotas. Senąjį nulupo ir net neišlyginę grindų, uždėjo naują. Tikrai tikrai, uždėjo. Jokių pagražinimų iš šonų ar panašiai. Jau kitą dieną po šios procedūros matėsi įplyšimų, grindys tiesiog prašyte prašėsi lauk.

O dar apie virtuvę x) Matyt, giliai ji man į atmintį įstrigo. Žinokit, kartais būdavo taip, kad susirenka vienu metu visi vakarienės ar pietų gamintis. Užima visas keturias dujaskyles (nežinau kaip taisyklingai pavadint), o jeigu pavėlavai ir eik tu kur nori. Nesvarbu, kad pilvas gurgia. Tenka užpilama sriuba iš pakelio tenkintis. Tiesą sakant, ilgą laiką gyvenant bendrabutyje ji tampa vienu pagrindinių patiekalų. Greita, šilta ir sotu. Nelabai sveika, tačiau nesukim dėl to sau galvos.

Geriau eikim pasivaikščiot. Budėtojų pasitaikė labai skirtingų. Vieni praleisdavo nė nežvilgtelėję kas eina, o štai kitų maldauk, kad įleistų namo. Gražiausia iš ryto – užsnūsta kokia budėtoja, o tau į paskaitas tai reikia eit. O durų neatidarai. Bandai vėl ir vėl. Po kiek laiko paspaudžia tingiu judesiu reikiamą mygtuką. Svečiai pildydavo popierius apie savo apsilankymą. Gink Dieve, dar išneš ką nors ar pridirbs. Iš tikrųjų buvo ir kraupių istorijų, bet ne apie jas šį kartą.

Toks tas mano gyvenimas bendrabuty. Prisiminsiu jį ilgai. Labiausiai pasiilgsiu vienybės per krepšinio varžybas. Jūs nė neįsivaizduojat kas dėdavosi, kai laimėdavo Lietuvos komanda. Visi sutartinai lįsdavo į savo mažučius balkonus ir choru šaukdavo: „Lietuva, Lietuva!!!!!“ Garsiai ir ilgai. Po šito ryte virtuvė atrodydavo tikrai nekaip. Geriau būdavo nematyt. Butelaičių, nuorūkaičių… Kažkada ten net minkštos kėdės atlošas iš nežinia kur atklydo.

Kartais ir į kambarį kas nors atklysdavo, jei durų neužsirakindavom. Pasisveikindavom. Kai kas ir draugais taip tapdavo. Bet šiaip man gyvenimas bendrabuty buvo pernelyg suspaustas. Ir dabar gyvenu ne ką erdviau, bet bent jau turiu savo asmeninį kambarį. Ir katytę Perlą;) Nebereikia taikytis prie kambariokių norų. Nebereikia gludint charakterio, kad šnekėtum, kai nesišneka. Nori ir tyli. Nori muzikuoji.

Galiu pasakyt – šiuo metu gyvenu geriau. Žinoma, ne taip gerai, kad nesinorėtų dar geriau. Dar erdviau.

Tik faktai

• Triviečio kambario plotas – 18 m², dviviečio – 12 m²
• Gegužės mėnesį (2008) už trivietį kambarį reikėjo mokėt 115 Lt, o nuo rugsėjo – 150 lt + 1 Lt (jeigu mokame banke, o ne pervedimu internetu)
• Viename aukšte (10 triviečių, 2 dviviečiai kambariai, taigi optimaliai telpa 34 studentai) dvi dušo kabinos, keturi tualetai ir tiek pat kriauklių, virtuvėje – viena dujinė viryklė, dvi kriauklės, nepraktiškos spintelės (nėra vietos daiktams susidėti)

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“