Mano protui reikėjo žinoti, kad kas nors yra šalia ir padės pasijusti geriau. Tą vasarą sukandusi dantis nusprendžiau, kad tas žmogus esu aš pati, ne vyras ir ne šeima, supratau, kad tuo žmogumi visada būsiu tik aš pati. Turėjau nustoti tikėti, kad atsiras kažkoks vyras ir mane pamils. Turėjau pati save pamilti, nuleisti galvą ir kabintis į gyvenimą, kad ir kas nutiktų.

Jau seniai buvau nužiūrėjusi Stephanie Land knygą Valytoja, tačiau kai pasiryžau ją pasiimti iš bibliotekos, teko palūkėti, nes knyga buvo paimta. Tad patekau į laukiančiųjų eilę. Ir iš tikrųjų knyga buvo verta, kad ir trumpo, laukimo.

Šioje knygoje rašytoja pasakoja savo tikrą gyvenimo istoriją. Moteriai, nuo mažumės svajojusiai tapti rašytoja, likimas nepagailėjo išbandymų. Ji, būdama vieniša mama, visomis išgalėmis kovoja dėl savo ir mažametės dukters išgyvenimo. Griebiasi, bet kokio, kad ir menkiausio, valytojos darbo pasiūlymo, nors svajoja būti rašytoja. Atrodytų, kaip galėtų juodą, menkai apmokamą darbą dirbanti moteris staiga baigti universitetą, parašyti knygą. Pasirodo, dar ir kaip gali. Tik reikia net juodžiausiomis valandomis nenustoti tikėti savimi.

Jei pavyko autorei, gali pavykti kiekvienai ir kiekvienam. Pakeisti darbą, baigti mokslus, įgyvendinti svajonę.

Pasakojama tikrai giliai ir įtraukiančiai, taigi sunku atsiplėšti nuo šio, tikrais faktais paremto, kūrinio. Jautiesi lyg pats ten būtum ar bent būtum tos moters draugė, norinti ištiesti jai pagalbos ranką. Moteris sutinka daug įvairių žmonių, pasakoja ne tik apie savo, bet ir jų gyvenimus.

330 puslapių, vertė Almantė Rimavičienė (#19)

Šaltiniai: paveikslėlis – www.knygos.lt, ištrauka – Stephanie Land – Valytoja

Iš tiesų – atsakinėdama į jūsų laiškus, padėjau ne jums. Juk nesu naivi altruistė. Aš padėjau sau. Ištiesiau pagalbos ranką sau – moteriai, kuri trisdešimt penkerių neteko svajonių darbo televizijoje. Padėjau sau – moteriai, kuri būdama trisdešimt trejų prarado tikrą šeimą ir tapo išsiskyrusia moteryte su kraičiu. Padėjau sau – moteriai, kuri būdama dvidešimt penkerių neteko mylimo žmogaus. Padėjau sau. O jei netikėtai padėjau dar kam nors iš jūsų, – esu laiminga. Ir nustebusi.

Štai dar viena mano perskaityta knyga beveik be iliustracijų… Juokas juokais, bet aš jau suaugusi, tai juk tokios knygos ir turėtų sudaryti daugumą tarp mano skaitomų knygų. Ar ne?

Natalija Krasnova – viena iš tokių autorių, kurios rašymo stilius mane labai patraukė, taigi į mano rankas ne per seniausiai pateko jau trečioji jos knyga ir šį kartą pavadinimu 1000 ir viena naktis be sekso. Juodoji knyga: kuo užsiėmiau aš, kol jūs užsiėmėte seksu. Kaip ir knygoje 1000 ir viena diena be sekso. Baltoji knyga: kuo užsiėmiau aš, kol jūs užsiėmėte seksu autorė atsako net į pačius keisčiausius skaitytojų klausimus, tik, pasak autorės, Juodoji knyga kitokia tuo, kad naktimis skaitytojai drįsta užduoti atviresnius, jautresnius klausimus nei dieną, o būtent naktį atsiųstus laiškus, žinutes ir pranešimus autorė ir publikavo.

Juokas juokais, tačiau liežuvautojų ir niekšelių darbe išties būna – tai nėra išgalvota problema. Jei tave koks silpnaprotis įžeidinėja autobuse ar gatvėje, jo atsikratyti nesunku, galima tiesiog pasitraukti arba išlipti kitoje stotelėje. Tačiau juk kaskart neišeisi iš darbo, kai norėsi pabėgti nuo konfliktiško žmogaus. Taip ir darbų neliks.

Dauguma knygos sudaryta iš santykių su vyrais nagrinėjimo, tačiau atkreipiamas dėmesys ir į išvaizdos dalykus, darbą ir kt. Jausmas toks lyg sėdėtum su gera drauge prie arbatos puoduko ir smagiai diskutuotumėt apie gyvenimą. Skaitant šią knygą daugeliu atžvilgiu tampa ramiau, jauti, kad viskas nėra taip baisu, kaip manei.

304 puslapiai, vertė Monika Kazlauskė (#12)

Šaltiniai: ištraukos iš knygos, viršelis – www.patogupirkti.lt

Šią knygą parašiau įkvėptas būtent atidėliojimo protrūkio. Vieną 2007-ųjų liepos sekmadienio popietę sėdėjau tuščiame ir dulkėtame nedidelio architektūros žurnalo biure, kuriame tuo metu dirbau, ir bandžiau parašyti straipsnį, kurį reikėjo atiduoti kitą dieną. Deja, užuot ėmęsis darbo ir jį baigęs, internete skaitinėjau New York Times, prisiverdamas patvarkyti darbo vietą, pasidarydamas espreso puodelį virtuvėlėje ir, apskritai, veltui gaišdamas laiką. Tai man buvo įprasta. Esu tipiškas vyturys – galiu lengvai sutelkti dėmesį ankstyvą rytą, o popiet būnu niekam tikęs. Norėdamas pasilengvinti gyvenimą, kurį dažnai apsunkindavo šis neparankus įprotis (kas gi nori kasdien keltis pusę šešių?), pradėjau internete ieškoti informacijos apie kitų rašytojų darbotvarkes. Informaciją radau lengvai, be to ji buvo nepaprastai įdomi. Pagalvojau, kad kas nors galėtų surinkti visas šias istorijas, taigi tą pačią popietę pradėjau rašyti tinklaraštį Daily Routines (Dienos ritualai) (savo straipsnį žurnalui kitą rytą apimtas panikos parašiau paskutinę minutę). O rezultatas – ši knyga.

Šiaip ši knyga nebuvo iš tų, kurias perskaičiau vienu prisėdimu. Galbūt dėl to, kad išsirašinėjau dėmesį patraukusias citatas ir dėl to, kad knygoje nebuvo vos vienos ar kelių įtraukiančių istorijų, o jų buvo… 161! Atskleidžiama įvairių rašytojų, kompozitorių, dailininkų, choreografų, dramaturgų, poetų, filosofų, skulptorių, režisierių ir mokslininkų dienos ritualai, kaip jie dirba, kad būtų produktyvūs ir kūrybingi. Ir paaiškėjo, kaip ir buvo galima nuspėti, kad vieno kelio nėra ir viskas priklauso nuo žmogaus ir jo pasirinktos profesijos, taip pat nuo daugelio kitų aplinkybių: šeimyninių santykių, kokiu paros metu žmogui geriausia dirbti, ar prie viso to dar dirbamas kitas samdomas darbas ir pan.

 Nėra tam tikros vietos ar laiko – ieškai to, kas tinka tau, tavo prigimčiai. Kaip kiti dirba, kokia yra jų disciplina – tai nesvarbu. Jei jis ar ji nėra disciplinuoti, jokia palanki magija nepadės. Visa gudrybė – rasti (ne vogti) laiko ir kurti fikciją. Jei istorija ateina, tu parašai ją – esi teisingame kelyje. Galiausiai kiekvienas atranda savo kelią. Tikroji mįslė, kurią reikia išspręsti, esi tu pats.

Taigi pasisėmiau minčių, prisirinkau citatų ir pirmyn… Ieškoti savo kelio.

240 puslapių, vertė Ieva Kaminskaitė (#11)

Šaltiniai: ištraukos iš knygos, viršelis – www.humanitas.lt

Pasitikėjimas savimi – tai, kas didžiąja dalimi lemia, kaip žmogui seksis gyvenime. Juk kai tiki savimi, priimi drąsesnius sprendimus, drąsiau svajoji, pernelyg nesijaudini dėl neigiamų aplinkinių atsiliepimų, kažką pradėdamas labiau tiki, kad pasiseks nei kad nepasiseks.

Turbūt tuo kliaudamasi nusprendžiau perskaityti knygą apie pasitikėjimą savimi ir praplėsti savo supratimą apie tai.  Mano rankose tokiu būdu atsidūrė Ros Taylor knyga Pasitikėjimo savimi paslaptys.

Skambus prierašas, kad knygoje galima atrasti pasitikėjimo savimi gudrybes, kurios išmokstamos per septynias dienas, ko gero, taip pat turėjo šiokios tokios įtakos susidomėjimui šia knyga atsirasti. Nors greitas rezultatas kėlė abejones, bet o kam gi nesinori tikėti apie šio to gera pasiekimą lengvai ir greitai, ypač jei tai kažin kokios įmantrios gudrybės.

Ir jau beskaitant paaiškėjo, kad, pasak knygos autorės, kuriant pasitikėjimą savimi, svarbų vaidmenį vaidina: savigarba, sveikata ir gerovė, artimi santykiai, šeima, draugystė, darbas. Kiekvienas iš minėtųjų lemia išties daug, nes jei kyla problemų bent kuriame iš jų, tai turi įtakos pasitikėjimo savimi sumažėjimui.

Norėdama padėti geriau atskleisti tai, kas slypi skaitytojo viduje, Ros pasitelkia klausinėjimo techniką. Aš pati skaitydama šią knygą nebuvau nusiteikusi ypač atidžiai ir išsamiai atsakinėti į tuos klausimus, taigi į juos atsakinėjau prabėgomis, bet manau, kad net ir skubi klausimų apžvalga turėjo šiokios tokios naudos mėginant geriau save pažinti.

Taip pat knygoje netrūksta ir gyvenimiškų pavyzdžių iš įvairių žmonių kasdienybės, kurie parinkti atitinkamai pagal skyriaus temą. Visgi pastebėčiau, kad kalbant apie darbą akcentuojamas darbas biure, o ne koks nors kitas, taigi kitoje sferoje dirbantis skaitytojas, pavyzdžiui, valgykloje virėju ar parduotuvėje kasininku, gali patirti mažesnį skaitymo džiaugsmą ir sunkiau susitapatinti. Nors aišku nebūtinai. Priklauso nuo žmogaus asmeninių savybių.

Kad ir kaip ten būtų, knygą Pasitikėjimo savimi paslaptys perskaičiau išties sparčiai ir manau, kad pasisėmiau prasmingų minčių. O kai kuriuos testus netgi sumąsčiau nusifotografuoti ar nusikopijuoti ir pasilikti ateičiai.

208 puslapiai, vertė Edmundas Juškevičius

Tekstą parengė Ligita iš Ligi Dangaus

Šaltiniai: ištrauka – Ros Taylor – Pasitikėjimo savimi paslaptys, nuotrauka – www.knygos.lt

„Ligita išvažiavo ir dirba dabar ne sėdimą darbą, dėl kurio mokėsi, o plaktukinį.

Pirmosios mano pareigos buvo – medelyno darbininkė. Vasaros rytais keldavausi su šypsena, sėsdavau ant dviračio ir mindavau keletą kilometrų į mišką, kur kepinant saulei ravėdavau piktžoles iš jaunų eglaičių ar pušelių, pietums valgydavau iš namų įsidėtus sumuštinius, gerdavau šaldiklyje atšaldytą vandenį, o po darbo grįždavau lygiai tuos pačius kilometrus atgal. Ir manau, kad netgi dabar, kai aiškiai žinau, kuo norėčiau užsiimti gyvenime, visai mielai grįžčiau į tą medelyną. Klausit – kodėl? Dėl to, kad ten jaučiausi esanti darnios komandos dalimi, atliekanti svarbų darbą, o nuo nuoširdaus, linksmo bendravimo su kolegomis kaskart iš juoko plyšdavo pilvas. Viskas buvo taip paprasta, net kai kada užmiršdavau bedirbanti, nors rankos skaudėdavo. Po šio darbo į mokyklą grįžau gražiai įdegusi, puikios fizinės formos ir turinti savo pinigų, kuriuos, deja, tąkart išleidau nelabai apgalvotai, tačiau bet kokiu atveju pasisėmiau naudingos patirties.

Po tos vasaros praėjo ne vieneri metai, esu dirbusi jau ne vienoje srityje ir visvien įsitikinimas apie teigiamos atmosferos darbe svarbą nepasikeitė. Iš pirmo žvilgsnio maži, nereikšmingi dalykai lemia tikrai daug. Kai tavo minčių išklausoma, nežvelgiama iš aukšto lyg sakant: „Aš vadovas, tu tik niekam tikęs pavaldinys“, pastangos įvertinamos, galima dirbti kone bet ką. Atsimenu, kai viename forume moteris viešai visiems skundėsi daugmaž tokiais žodžiais: „aš turiu aukštąjį išsilavinimą, tačiau darbdaviai net „sušikta“ pardavėja-kasininke nepriima dirbti, nes žino, kad susiradusi geresnį darbą, iškart išeisiu…“. Būčiau darbdavė, ir aš labai smarkiai suabejočiau ar vertėtų priimti tą moterį į savo įmonę. Visai ne todėl, kad ji „iškart išeitų“. Manau, kiekvienas sąžiningai atliekamas darbas yra garbingas. Juk ir tą sėdimą darbą norint patogiai dirbti reikalinga kėdė, kurią sumeistrauja ne kas kitas, o „plaktukinis“, iš savo atlyginimo nuperkantis vaikams vieną kitą pratybų sąsiuvinį, paruoštą sėdimą darbą dirbančio.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“