Taške, nepykstu už novelės įboginimą x)) Smagu paskaityt, pagalvot… Hm, ir kas gi autorius.

Kažkada skaičiau keistą novelę. Joje – nykus miestas, nuobodūs, pikti, amžinai susiraukę, paniūrę, besibarantys žmonės – na, kaip kad mes. Herojus džiaugėsi, kad tame mieste gyvens gal mėnesį, kol sutvarkys stakles fabrike, į kurį jį ir komandiravo.
Vieną niūrią dieną, grįždamas iš fabriko, jis, tebūna – atsitiktinai – įžengė pro pakrypusias, murzinas tame mieste buvusias duris.

Ir- o, nenusakoma, pro langą mato tą pačią gatvę, tik nušviestą saulės , tuos pačius žmones, tik besišypsančius, tas pačias poras, tik…
Herojus, klausinėjo jų – ”Kas atsitiko, kur aš?”
Tie tik mįslingai šypsojosi ir sakė -”Čia – KITA VIETA. Būk, bendrauk, mėgaukis, daryk, ką manai tinkama…Išeidamas neatsigręžk.”

Novelės herojus tą ir darė – mėgavosi. Aišku, užmezgė romaną. Aišku, su nuostabia… Kiekvieną kart, išeidavo neatsigrežęs. Grįždavo į savo sumautą viešbutį, į tą pilką fabriką, ten laikas prabėgdavo greit, o vakarop vėl įsmukdavo pro tas sukrypusias duris. Idilija beveik… bet liko tik kelios dienos, komandiruotės ilgiau užtempti jau neįmanoma …o jis taip nieko ir nesužinojo, kur esąs, kas ta KITA VIETA. Priešpaskutinę dieną, tarpduryje atsibūčiavęs, neišlaikė- atsigrežė. Pamatė tas pačias duris, tik kažkuom kitokias. Bandė jas atidaryti, daužė jas. Išlindo kažkoks baisus senis, kuris niekaip nesuprato, ko iš jo šis nori…

Kelias dienas pasikartojo tas pats, kol tas senis neiškvietė policijos…Komandiruotė irgi baigėsi, teko grįžti namo.
Po to, kartais susitikęs visai lyg tol nematytą žmogų, herojus suklusdavo – ” Mes kažkur buvome susitikę, mums ten buvo kitaip…”
„Taip, mes buvom kitoj vietoj” – lyg ir atsakydavo jam akimis paklaustasis. Bet tik akimis, žodžiais – niekada.
Aišku, vieną kart, tebūna – Paryžiuje jis vis tik sutiko – ne Ją, jos draugę. Aišku, toji žodžiais išsiginė, nors akys sakė visai ką kitą…

Kita vieta. Juk ji yra kažkur, gal visai greta, tik kaip jon patekti?