Vis dar labiausiai man į akis krintantis dalykas – įspūdinga tautų maišalynė. Kartais apninka jausmas, kad visas pasaulis susirinkęs, nes ko čia tik nesutinku – ir japonų, ir kinų (pastarieji, kaskart apsilankius, murkdosi baseine), ir arabų, ir afrikiečių, ir rusų, ir lenkų bei kt., apie lietuvius jau net nekalbu, kiekvienam kampely gali išgirsti lietuviškai kalbant. Iš tikrųjų daug priklauso nuo to, kaip ir su kuo leisi savo dienas, tokį ir vaizdą susidarysi, nes galima gyventi vien tarp tautiečių, uždarai, vengti anglakalbių (to tai nesuprantu, nors suprantu, iš kur tokiu atveju ilgesnį laiką čia gyvenantys nemoka angliškai), burtis į bendruomenes ir būti nemačius tos tikrosios Airijos.

Šiaip airiai(airės) linkę vairuoti keistokai, neatsargiai, sakytum, net kartais prisnūsta kely, tačiau tuo pačiu yra labai atidūs, kai pamato, jog bepėdindamas tu ką nors pametei, signalizuos tol, kol būsi kone priverstas susivokti, kad signalas skirtas būtent tau, ne kam kitam greta tavęs, o jei eidamas gatve dėbtelėsi praeiviui į akis, būtinai nusišypsos ir pasisveikins, nors tavęs net nepažįsta. Dauguma apsirengę labai kasdieniškai, paprastai, gausybė apkūnių žmonių, tiek Lietuvoj netekdavo sutikt. Tiesa, vakar vos nepraėjau pro banką, kurio man kaip tyčia reikėjo, nes suklaidino drabužių bei visokių kitokių smulkmių gausa jame, pasirodo, vyko verslumo savaitė. Čia nuolatos, kaip ir Lietuvoj, lyja, oras nesuprantamas – nei šilta, nei šalta, drungna kažkaip, vėjuota.

Po „kaldra” gyvena baubai, kurių vieta įprastai palovy…

Tai durys į Ligitos sėkmę.