Įžanginio teksto pabaigoje žadėjau: „šiame skyrelyje kartą per savaitę ar dvi rinksime nusipelniusį reporterį, kuris bus pašlovintas, pakalbintas ir gal net gaus galimybę parašyti įrašą mano tinklaraščiui.“

Taigi. Pats metas vykdyti savo pažadą:) Nuo gruodžio 30-osios iki sausio 2-osios galėjote balsuoti už, jūsų manymu, perspektyviausią reporterį iš mano pasiūlytųjų.

Įdomiausia tai, kad netgi du komentatoriai – Valentinas ir Romas surinko po vienodą balų skaičių. Peršasi akivaizdi išvada, kad šį sykį reikės šlovinti ne vieną pilietį. Šlovinimai, hei! Ei, ura.

O bešlovindami, neužmirškit perskaityti minėtųjų komentatorių atsakymų į mano užduotus klausimus.

1. Tu ir tavo kolega komentatorius diskusijų apie aktualijas „Perla nemeluoja. Žinai geriau, branguti?“ skyrelyje vienbalsiai buvote išrinkti reporteriais, t.y. tais, kurie per kelias savaites iš –iolikos komentatorių aktyviausiai siūlėte temas diskusijoms. Kaip manai, kodėl vienų siūlymai sulaukia daugiau dėmesio, o kitų – mažiau?

Romas: Nepastebėjau, kad būčiau siūlęs temų. Dažniausiai sudalyvauju jau prasidėjusioje diskusijoje, nors gal kartais būna, kai nulūžta koks pasvarstymas šalia temos. Kodėl ne visi siūlymai diskutuoti sulaukia tiek pat dėmesio, aš nežinau. Lengvas atsakymas būtų: visi diskutuoja jiems įdomiomis temomis.

Valentinas: Manau, kad niekas  rimtai ir nežiūrėjo už kokius nuveiktus darbus balsuoja. Balsavo remdamiesi bendru įspūdžiu apie komentatorių.

2. Internetiniame tarptautinių žodžių žodyne trumpas diskusijos apibrėžimas yra toks: „diskùsija [lot. discussio — tyrimas, nagrinėjimas], kurio nors klausimo, problemos viešas aptarimas, svarstymas susirinkime, spaudoje; ginčas.“ Ginčas lyg ir turėtų eiti tik po viešo svarstymo bei aptarimo. Bet kodėl retsykiais atrodo, kad viešojoje erdvėje pirmiausiai puolama kritikuoti nė neatsižvelgiant į pašnekovo nuomonę?

Romas: Sakyčiau, kad diskusija vyksta be taisyklių, kai taisyklės – neapibrėžtos. Viešoje erdvėje žmonės yrapriklausomi nuo viešosios nuomonės. Visuomenė jokio diskusijų scenarijaus nėra įteisinusi.

Valentinas: Kadangi  aš dažniausiai tuo ir užsiimu, kad puolu kritikuoti  neatsižvelgdamas į pašnekovo nuomonę, tai man atsakyti nesunku. Pradžioje užpyksti ant ko nors. Tada viskas, ką jis tau sako yra blogai, o jau tada ir galima užsipulti. Galų gale,  kam rūpi to kito nuomonė?

3.Suformuluok savąjį diskusijos apibrėžimą.

Romas: Diskusija yra temos aptarimas, nuomonę paremiant argumentais.

Valentinas: Tu man bla, aš tau bla, mes abudu bla bla bla.

4. Gerai, čia nėra viskas taip jau rimta, bet vis tiek – kokia tavo nuomonė apie Lietuvos žiniasklaidą? Įsivaizduok, kad vieną rytą iš tiesų atsibundi žurnalistu. Ką darytum kitaip?

Romas: Didžioji Lietuvos žiniasklaidos dalis yra „biedna“ ir orientuota į skaitytojo (klausytojo, žiūrovo) poreikius, todėl negali būti labai aukštos kokybės. Atsibudęs žurnalistu, turėčiau arba dirbti darbdaviui, arba pasirinkti kitokią veiklos rūšį. Nepriimtina būtų gadinti kam nors gyvenimą ar sveikatą, neturint šimtaprocentinės informacijos. Būtų sunku, nes tikrai informacijai reikia laiko, pinigų ir „kieto stuburo“. Manau, kad dirbčiau duonai kasdieninei nesirinkdamas, o laisvalaikiu ieškočiau temų, rašyčiau ilgus straipsnius ir mėginčiau iškišti juos viešumon.

Valentinas: Apie žiniasklaidą galima kalbėti arba labai daug arba labai mažai. Pasakysiu mažai – deja, anekdotas „Ištekėjo prostitutė už žurnalisto ir nusileido iki jo lygio“ Lietuvoje žymiai dažniau yra tiesa, nei netiesa.

5.Dėkoju už pokalbį:)

Romas: Dėkoju, kad klausei:)

Šaltiniai: nuotrauka – www.freepicturesweb.com

Ir kurgi tai geriau daryti, jei ne pas save tinklaraštyje;) Paaiškėjo, kad aš visai mėgstu tokius klausimus užduoti. Jūs tik pažiūrėkit (vienos antraštės neminiu nenorėdama sukelti bereikalingų vaidų):

Tai ką, čiupsim kastuvus į rankas?

„Tai taip lietuviška…“ – ar gali būt puikiau?

Mano kūrybinės paieškos artėja. Kritikė + aš = Įmanoma?

Internetas vs spauda. Pastarosios laukia lėta mirtis?

Gal pirksit gabalėlį romantikos, tirpstančio sniego ir šilumos?

Ar mus vis dar domina pramogos ir įžymybės?

Tu taupai? Aš irgi ne (STOP – parduotuvėse padaugėjo ragautojų)

Ufonautai nusileido mus tėvynės pakrašty?

Nori pasiekti pergalę? Siek

Marijonas Mikutavičius apie lietuvių humorą. O gal geriausia juoktis iš savęs?

Švarinimosi maratonas artėja. Ar pavyks?

Panagrinėkim…

1) „Tai ką, čiupsim kastuvus į rankas?“ - šį klausimą uždaviau rašydama apie tai, kad ruošiamasi apmokestinti nedirbamos žemės plotus ir tuo pačiu norėjau paraginti suklusti bei imtis žemės ūkio. Ar pavyko? Žvelgdama į savo asmeninę patirtį galėčiau pasakyti, kad kolkas „ne“.

2) „Tai taip lietuviška…“ – ar gali būt puikiau? – mane kaip patriotę atsakymas „ne“ visai tenkina.

3) „Mano kūrybinės paieškos artėja. Kritikė + aš = Įmanoma?“ – cha cha, pagal dėstytojo statistiką iš manęs kritikės nevertėtų tikėtis. Kadangi 85% procentai dar ne visas šimtas, leisčiau teigti, jog savęs dar „nenurašau“:)

4) „Internetas vs spauda. Pastarosios laukia lėta mirtis?“ – šia tema galėčiau daug diskutuoti, nes nuo straipsnio parašymo datos (02.22) mano pradinis optimizmas gerokai sumažėjo (ir vėlgi… asmeninė patirtis), tačiau jo šiek tiek liko, todėl atsakymas „ne“ mane nuramina.

5) „Gal pirksit gabalėlį romantikos, tirpstančio sniego ir šilumos?“ – ne, ne, ne!!! Visu savo straipsniu bandžiau pasakyti, kad tikrai nepirksiu, tad manau daugiau komentarų nė nereikia.

6) „Ar mus vis dar domina pramogos ir įžymybės?“ – deja… Nors ir kaip norėtųsi tą neigti, tačiau atsakymas „ne“ čia būtų per drąsus.

7) „Tu taupai? Aš irgi ne (STOP – parduotuvėse padaugėjo ragautojų)“ – specifinė situacija. Visų pirma pati pateikiu atsakymą: „Aš irgi ne“, antra, nėra visiškai aiškus konkretus adresatas, tad apie „ne“ čia negalima kalbėti.

8)) „Ufonautai nusileido mus tėvynės pakrašty?“ – kai Lietuvą tikrai aplankys ufonautai, man būtinai praneškit, atlėksiu su fotoaparatu:)

9) „Nori pasiekti pergalę? Siek“ – taip. Kiekvienas turėtume būti atkaklūs, kai žinome ko norime.

10) „Marijonas Mikutavičius apie lietuvių humorą. O gal geriausia juoktis iš savęs?“ – tiesiog… Mokėkim pasijuokti.

11) „Švarinimosi maratonas artėja. Ar pavyks?“ – manau, kad pavyko. Surinkom daugiau šiukšlių ne pernai, vadinasi akcija populiarėja.

Išvados: iš 11 antraščių, į kurias galima būtų atsakyti „taip“ arba „ne“, savo tinklaraštyje neigiančių radau… Penkias, vadinasi tokių pas mane vos 45% procentai. Sugrioviau statistiką;) Priminsiu – jeigu antraštėje tavęs klausia ką nors tokio kaip „Mes šios šalies nugalėtojai?“, pagal statistiką yra 85% tikimybė, kad atsakymas bus „ne“. Hm… O gal aš nieko nesugrioviau, gal mano antraštės klaidinančios? Sakykit. Apskritai antraštės labai svarbi straipsnio dalis. Spėju, skubantys žmonės dažnai perskaito tik jas… Kaip galima būtų patobulinti, kad jie iš antraščių gautų kuo daugiau informacijos ir nebūtų bereikalingai vedžiojami už nosies? Pati labai nemėgstu dviprasmiškų antraščių – kai perskaitęs pagalvoji apie viena, o įsigilinęs į tekstą randi visai ką kita. Gauni lyg šlapiu skuduru per veidą://

Šaltiniai: nuotrauka – http://api.ning.com

Sveikučiai, mano tinklaraščio lankytojai! „Blogų“ rašymas ir skaitymas tampa vis populiaresniu užsiėmimu, tad nutariau, kad būtų visai smagu jus supažindinti su kitais (apie mane jau tikriausiai esat susidarę šiokią tokią nuomonę…;)) šios pilietinės žiniasklaidos nariais. Pažintis prasideda nuo Timo bei Jovitos, kurių tinklaraščius (Timas – http://singapurijus.wordpress.com/, PinkCity – http://www.pinkcity.lt) skaitau ir aš pati. Kodėl kalbinau juos kartu? Tiesiog jiedu abu baigę psichologijos studijas. Suintrigavo – o ką gi apie tinklaraščius mano juos rašantys psichologai? Linksmiausia, kad Jovita man pakuždėjo, jog jie su Timu buvę… Grupiokai!

Taigi… Trumpai prisistato tinklaraščio PinkCity autorė: „Esu Jovita, liepą sueis du metukai nuo tos dienos, kai pradėjau rašyti savo pinkcity.lt. Pagal išsilavinimą – psichologė, pagal dirbtus darbus – personalo vadovė, šiuo metu gyvenu tik savo malonumui ir nesileidžiu kategorizuojama. Manau, kad visuomenė pernelyg sureikšmina visą tą profesinę sritį, man daug svarbiau, kuo žmogus tiki, apie ką svajoja, galų gale – kokios muzikos klauso ir kokias knygas skaito, o ne kuo dirba. Visa tai apie save kone kasdien pasakoju www.pinkcity.lt, taigi, jei turi laisvą minutę – užbėk apsižvalgyti, jei patiks – nepatingėk užsiprenumeruoti!“

Interviu atlikau el. paštu:))

1) Koks jausmelis būt gausios tinklaraštininkų bendruomenės Lietuvoje nariu?

Jovita: Jaučiuosi jaukiai, šiltai ir itin puikiai. Greičiausiai jei jausmelis būtų negatyvus, liaučiausi būti nariu, ar ne?

Timas: Geras jausmelis. Seniau būdavo geresnis, buvau daug aktyvesnis ir tinklaraštis buvo kuom tais labai svarbus. Dariau 100 prenumeratorių projektą ir labai stengiausi pasiekti šį skaičių. Kai jau pasiekiau (dabar turiu ~180), tai kažkaip aprimo visos aistros, susijusios su tinklaraščiu. Dabar liko tik žmonės, kurie skaito ir diskusijos su jais.

2) Jeigu tave užpultų piktas dėdė ir lieptų mest tinklaraščio rašymą, ką jam atsakytum?

Jovita: Na, paprastai žmonės ką nors liepdami turi savus motyvus, šįkart visaip kaip fantaziją pasitelkusi negalėjau sumąstyti pikto dėdės kėslų, kuo jam galėtų užkliūti mano tinklaraštis. Jei nepatinka, labai prašau neskaityti – ir man, ir dėdei, ir gal net dėdės žmonai ramiau būtų – kam veltui švaistyti energiją? O mest rašyt (skamba kaip mest rūkyt) kol kas nesiruošiu, taigi, piktieji dėdės, nepuldinėkite be rimto reikalo!

Timas: Visų pirma paklausčiau iš kur jis žino apie tą mano tinklaraštį ir ką gero jame skaitė. Paskui pasidomėčiau dėl kokių priežasčių nori, kad neberašyčiau:) O galiausiai paprašyčiau nesikišti į mano gyvenimą ir leisti man jį pačiam gyventi.

3) Kokiuose tinklaraščiuose, be abejo, išskyrus saviškį, lankaisi? Kuo jie tave žavi?

Jovita: Šiuo metu mano skaityklėje sukrauta apie du šimtus prenumeruojamų tinklaraščių. Labiausiai žavi ir traukia drąsūs, atviri, nuoširdūs bei taiklūs pastebėjimai apie subjektyvius potyrius kasdienybėje. Smagu trumpam pažvelgti į pasaulį kito akimis, per autoriaus vertybių prizmę, panerti į svetimas jausenas ir gyvenimo būdą.

4) Ką manai apie Liutauro pastangomis pasiektą teismo sprendimą „blogeriams“, atitinkantiems profesionalaus žurnalisto kriterijus, leisti rinkti informaciją Seime?

Jovita: Jei kažkam nuo to geriau – valio! Man asmeniškai tokių statusų nereikia, į kai kuriuos renginius ir anksčiau kaip „blogerė“ esu gavusi akreditaciją (iš kokio leidinio, klausia? – pinkcity.lt, užriečiu nosį – suranda sąraše ir įleidžia, kaip smagu!), ir patikėk, tuose renginiuose daug linksmiau, nei Seime! Viešpačiau, ką gi ten veikti? Jau geriau ant žolytės knygą paskaityt. Nors sakau, jei Liutaurui ar kam kitam reikia įsibraut Seiman, smagu, kad teismas pripažino šią mūsų naująją žiniasklaidos rūšį.

Timas: Labai nudžiugau perskaitęs delfi šią naujieną, net pasveikinau Liutaurą jo „bloge“ su šiuo pasiekimu. Tai precedentas Lietuvos padangėje ir rimtas žingsnis į tinklaraščių ir jų autorių pripažinimą kaip svarbios žiniasklaidos dalies.

5) Nusikelkim į praeitį… PinkCity (Jovita;)), pirmajame savo įraše minėjai: „…ne vieną kartą buvo šovusi idėja „blogą“ susikurti, bet piktasis Kritikas, sėdintis tamsiame mano smegenėlių kampelyje, burbuliavo: „Kvaile, ką ten tu rašysi, pažiūrėk, kiek protingi žmonės yra prirašę, tik perskaityk viską. ką tu naujo pasauliui pasakysi?“. Bet štai šiandien atėjo šventė į mano kiemą, kai aš tam blogiečiui (blogio, o ne „blogo“ prasme) užkimšau skudurais burną, ir užsiregistravau.“ Kas nuo to laiko pasikeitė? Ar galėtum pasakyti, kad tinklaraščio rašymas kaip nors įtakojo (-a) tavo gyvenimą?

Jovita: Tinklaraščio skaitytojų skaičius nuo vieno išaugo iki keturių-šešių šimtų, tai kartais pamąstau, gal vis dėlto ne be reikalo pradėjau. Kadangi tinklaraščio rašymas apima ne tik siaurą įrašų kurpimo ir publikavimo sritį (pačiame pavadinime užkoduota, jog tai ne paprastas raštas, o tinklo raštas, raštas tinkle), įsijungiau į smagią „blogerių“ bendruomenę, susipažinau su nepaprastai įdomiais ir kūrybingais žmonėmis. Dabar kiekvienas mano rytas prasideda nuo skaityklės, kurioje esančius kolegų įrašus peržvelgiu gurkšnodama kavą su pienu. Aišku, kad tinklaraščio rašymas įtakojo mano gyvenimą, jis tiesiog tapo gyvenimo dalimi, įaugo į mąstymą – svarstant įdomesnę idėją ar įvykus smagiam nuotykiui savaime įsijungia mygtukas, kviečiantis pasidalinti tuo su tinklaraščio skaitytojais.

6) Timai, iš tavo pirmojo įrašo supratau, kad tinklaraštį pradėjai rašyti profesiniais sumetimais, t.y. ieškodamas įvairesnių galimybių bendrauti su žmonėmis: „Ma fellow americans,/tęsiu savo eksperimentus, kaip čia patogiau su jumis susisiekti.“ Ar dabar turi kitų tikslų? O gal tiesiog… Tinklaraščio rašymas tau įaugęs į kraują?:)

Timas: Dar prieš tinklaraštį turėjau savo asmeninę svetainę www.timas.lt (kurią tebeturiu ir dabar) ir vis nesugalvodavau, kaip čia patogiau informuoti mano svetainės skaitytojus apie naujienas. Galiausiai pagalvojau, kad galiu informuoti „blogo“ pagalba. Vėliau „blogas“ išsirutuliojo į daugmaž savarankišką ir nuo svetainės nepriklausantį darinį, kuris netgi populiaresnis yra nei pati svetainė. Na, o tikslai… Labai aktualių kaip ir nebeturiu. Tinklaraščio rašymas tapo paprasčiausiu įpročiu ir kasdiene gyvenimo dalimi.

7) Palinkėk ką nors gražaus ir pūkuoto puslapio http://ligita.xz.lt lankytojams:)

Jovita: Artėjant vasarai, linkiu išmokti įsileisti šilumą giliau, nei saulės spinduliai gali prasiskverbti, – į mintis, į jausmus, į tarpusavio santykius, į sapnus ir svajones, ir tegul tai pajunta tinklaraščio, jei tokį turi, skaitytojai; jei ne – dalinkis šiluma komentaruose, kuriuos mes, „blogeriai“, taip vertiname! Kuo daugiau ir ryškesnių vidinių saulių!

Timas: Linkiu nenustoti domėtis tuo, ko nežinai (pagal Sokrato „Žinau, kad nieko nežinau“) ir nuolat galvoti savo galva bei abejoti „autoritetais“ (pagal www.leary.com).

2008 metų gegužė. Aurimas Račas (šaltinis – http://aurimas.eu/inovatyvaus-zurnalisto-seimoje/#more-355) įnirtingai suka galvą ką padovanoti tėčiui Tėvo Dienos proga. Kadangi į miestą kaip ir kasmet nesinorima eiti, sugalvota rasti dovaną internete. Visos eigos dabar jau nebūtina aprašinėti, nes tie kas lankote tinklaraštį http://racas.lt žinote koks sūnaus noro būti originaliam rezultatas.

Šio tinklaraščio populiarumas sulyg kiekviena diena vis auga – apsilankančių žmonių daugėja, komentarų taip pat. Ir tikriausiai tai pernelyg nestebina, nes tai bene vienintelis tinklaraštis, kuriame garsus žurnalistas mus nudžiugina įrašais ekonominėmis, politinėmis temomis neturinčiais (mes tuo tikime) jokios įtakos iš aukščiau. Žmonėms patinka atvirumas, kritiškumas ir tiesos paieškos.

Ir štai šį trečiadienį jame pasirodė įrašas tokiu pavadinimu „Ieškomas Vilties prezidentas. Kol kas sunku…“ (http://racas.lt/ieskomas-vilties-prezidentas-kol-kas-sunku/). Tinklaraščio lankytojai ėmė svarstyti siūlomas kandidatūras, diskutavo, ginčijosi. Kai kam tarp minimų pavardžių pritrūko D. Grybauskaitės, kai kam A M. Brazausko (!), o kai kas… Pasiūlė į prezidentus kandidatuoti pačiam Artūrui Račui: „Toks nekaltas pasiulymas – o gal musu Artura? kiek gi galima BNS’e sedeti ir zurnalistu buti, reikia gi kazkam lietuva is ex-komunistu duobes realiai traukti!..“ (komentatorius Donatas, http://racas.lt). Ir prasidėjo. Pritarančiųjų buvo (ir vis dar atsiranda) tikrai ne vienas. Įsikišo ir pats Artūras. Jam komentuojant susidarė įspūdis, kad jis galbūt ir visai pritartų siūlymui: „MA, esu apakęs. Gal, sakau, kandidatuoti…“ (Artūras Račas, ten pat).

Pasvarstykim… O kodėl gi ne?

Juk gerbiamas žurnalistas vienų iš prioritetų laiko tiesą. 1990 – 1993 metais dirbo Atkuriamajame Seime, 1993 – 1999 metais dienraštyje „Lietuvos rytas“ vadovavo naujienų portalui TVNET, Lietuvos televizijos (LRT) Naujienų tarnybai. 1998-2008 dirbo AFP naujienų agentūros korespondentu Lietuvoje. Nuo 2001 metų dirba naujienų agentūroje BNS (nuo 2008 m. pavasario – vyr. redaktorius ir direktorius). Be to, yra aktyvus piliečių iniciatyvos, kritikuojančios VP grupės inicijuotą „Leo LT” projektą Lietuvoje, dalyvis, iniciatyvinės grupės narys (http://lt.wikipedia.org/wiki).

Manau, Artūro Račo poziciją geriausiai atskleistų citata iš jo tinklaraščio: „Todėl ir rašau. Apie tai, ką matau, apie tai kas man nepatinka ar patinka (pripažįstu, kad tai būna rečiau), apie tai, kaip įsivaizduoju kai kuriuos dalykus, kaip norėčiau, kad būtų./ Darau tai, todėl, kad man rūpi. Rūpi, kaip gyvenu, kaip gyvensiu, kaip gyvens mano mama, mano vaikai, mano draugai mano kaimynai. Rūpi, kas vyksta žiniasklaidoje, nes laikau save neatskiriama jos dalimi. Net nebežinau, ar dar norėčiau ką nors kita daryti. Todėl kartais ginuosi nuo tų, kurie į ją kėsinasi. Nes tai reiškia, kad jie kėsinasi į mane.“

Prasmingi, gilūs žodžiai. Iš jų susidaro įspūdis apie Artūrą kaip inteligentišką, užsispyrusią asmenybę, turinčią savo tvirtą nuomonę ir galinčią ją apginti. Galbūt to ir reikia Lietuvai? Tos tvirtos rankos, tikėjimo tuo, ką darai. Ši kandidatūra man teikia vilties. O jums?

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“