Prieš išvykdama tikėjausi šio bei to, o pirmiausiai – laiko. Laiko savo lūkesčiams įgyvendinti. O kad būčiau nepuolusi į desperatiškas laiko paieškas ir bent šiek tiek pasidomėjusi ar šalyje, į kurią vykstu, laikas vertinamas… Tikriausiai nebūčiau tos šalies pasirinkusi. Ne per seniausiai perskaičiau knygą apie bendravimą (kur jos būta anksčiau?) ir atradau mintį, kad pasaulyje egzistuoja monochroninės ir polichroninės kultūros. Vienose viskas vyksta sekundžių tikslumu, gerbiamas žmonių laikas, viskas gana tikslu, o štai kitose – visi atsipūtę, niekur neskuba, neva mėgaujasi gyvenimu. Vienas man taip ir pasakė: „Relax, relax“. Nieko neturiu prieš mėgavimąsi gyvenimu, jei tas mėgavimasis netrukdo kitiems žmonėms, tačiau kai besimėgaujantys stabdo aplinkinių pažangą, brr.

Šiaip ką? Neįsivaizduoju nuo ko pradėti pasakoti bandant į vieną įrašą sutalpinti metus. Turbūt pastraipėlėmis pažersiu, jūs jau žiūrėkitės patys. Ir per daug asmeniškumų atskleisti nesinori, o visas gyvenimas ten juk kone vieni asmeniškumai.

Žinokit, ties šiais žodžiais stabtelėjau prieš toliau tęsdama įrašą ir pagalvojau, kad geriausia visko pernelyg nesuasmeninti sklaidant dienoraščius (gyvendama svetur užbaigiau prieš tai tik pradėtą vieną sąsiuvinį ir šiuo metu visai prie pabaigos antras) – juk asmeniškiau nei juose vis tiek nebus. Besklaidydama bandžiau atkreipti dėmesį į kintančią dvasios būseną – iš pradžių įprasti šūkavimai, stebėjimasis viskuo, kas aplinkui, nesuteikę progos kaip reikiant susivokti besant svetur, noras daryti, lėkti, pilnomis saujomis semti visas naujoves, kurias siūlo gyvenimas. Visa tai kuriam laikui užslopino adaptacinio laikotarpio pasekmes, kurias galiausiai vis tiek teko patirti. Kas per velnias tas adaptacinis laikotarpis? Nors nežinau, ar pasaulinio garso operos solistė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana pirmoji sugalvojo tokį palyginimą, bet jis bene geriausiai tai apibūdina: „Ryšys su Lietuva yra kaip kūdikio raištis su motina, kurio neįmanoma nukirpti.“.

Kaip pirštu į akį. Ryšys. Supratimas, kad kažką palikai. Tarsi dalį savęs. Ir tokia būsena šiek tiek vargina. Galbūt to nejunta besileidžiantys į trumpalaikes keliones ar nesantys tokie poetiški, tačiau visi kiti bet kokiu atveju šiuos jausmus patiria. Tikriausiai iš čia ir srautas pamėklišką išvykėlių įvaizdį kuriančių jų pačių komentarų. Kam išsyk į rankas nenukrito darbas, ką aplankė suvokimas, kad ir kitur gyvena žmonės, o ne stebukladariai. Per šiuos metus ir pati pasitikrinau – yra kur tobulėti. Planuoju dar kurį laiką tikrintis. Tobulėti. Gerai, kad jau supratau, jog tobulybė nepasiekiama, tačiau tobulėti tai nė kiek netrukdo.

Berašydama aukščiau esančią pastraipą darsyk žvilgtelėjau į įrašo pavadinimą ir markstydamasi prie jau esamo teksto prirašiau „I dalis“, nes supratau, kad į vieną įrašą viską sugrūsti sunkoka, nors ir kokie lėtapėdiški žmonės suptų, atrodytų tik ir tykantys kaip čia sunaikinus visus įsimintinesnius įvykius.

Tai tam kartui tiek. „Saldžių sapnų!“ – jei skaitysit prieš miegą, „Labas!“ – jei kitu metu. Grįšiu.

Šaltiniai: nuotrauka – www.thesecondhandrose.blogspot.ie

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Ir kai žiniasklaidoje svarstoma – kaip ten iš tikrųjų – mūsų vis dar trys milijonai ar viso labo teliko tik du kažkiek (jei ką, tai Marijonas kaltas, Marijonas!), o tie 3,054 mln. laužti iš piršto, tiksliau, piktavalių nerūpestingai išgalvoti ir tų pačių piktavalių sėdint tykiuose tvankiuose kabinetuose dviem kairės ar dešinės rankos pirštais popieriaus lapuose, palubiuose tezvimbiant kelioms pavasariškai nusiteikusioms musėms, tušinuku išskrebenti, kuo atsakingiausiai galiu pareikšti, kad bent jau keli šimtai turinčių vardus ir pavardes tikrai yra, nes savo akim juos regėjau, savo lūpom it užsukta kiekvienam duris atvėrusiam su šypsena veide kartojau: „Laba diena. Gyventojų ir būstų surašymas. Ar…“, savo atmintim didžiavausi, kai galiausiai visi surašymo klausimai tapo mano antruoju „Aš“. Dirbau surašinėtoja. Po šimts, įdomus tas gyvenimas, kai pagalvoji. Vaikams galėsiu demonstruoti prisiminimui dovanų gautą tą oranžinį tušinuką. Ir po šiai dienai jis rašo. Po šiai dienai, nors nuo surašymo pabaigos praėjo daugiau nei savaitė, Vilnius kažkokiu kitokiu virtęs. Ypač senamiestis. Cha! Linksmiausia būna, kai įgriūni į banką, o ten kaip niekur nieko šmėkšteli tavo surašytas žmogus. Arba išgirsti: „Labas, Ligita!“. Labas. Labas. Labas!

Turbūt dar ilgai iki galo negalėsiu įvertinti įgytos patirties. Tarkim tie visi neįveikiami užraktai pirmosiomis savaitėmis su žiauroku tarpusavio susvetimėjimu asocijavosi. Kita vertus, kai kokia nors gretimos parduotuvėlės darbuotoja ar ką tik iš kiemo su apdriskusiais džinsais begrįžtąs vaikis nuoširdžiai tuos skaičiukus sudiktuodavo, kiek atsikvėpiau. Bandymai nesusirašiusius suaktyvinti skrajutėmis, plakataisdažniausiai baigdavosi… Niekaip. Abejingumu. Keli tepaskambino nurodytu telefonu. Užtat įsitikinau, kuo ir norėjau – aplinkui vis dėlto gausu nepaprastai šaunių žmonių! O po tokių išdidžių pareiškimų kaip: „Pirma ir vienintelė“, pateikus klausimą apie pirmosios santuokos įregistravimo metus, supratau, kad  vis dar vertinama šeima (taip, kad neva įsivyraujantį naujosios kartos antišeimynišką požiūrį susi…)!! Visko nė neišpasakosi. Nors šiek tiek galiu. Štai, pavyzdžiui, vieną vakarą, kai buvau dėl kelių: „Ko Jūs čia vaikštot naktimis?“ tipo frazių benusimenanti, užklydau pas energija trykštančią senukų porelę. „Kaip aš Jūsų laukiau!“ – sušuko garbaus amžiaus moteris, išgirdusi kokiu tikslu kreipiausi į juos. Tarstelėjau: „Džiaugiuosi. Tik žinot, nevisi laukia.“. Staigiai nusistebėjo: „Kaip taip gali būti? Juk tai tokia ypatinga pareiga!“. Aha. Ypatingas ir darbas. Parodęs taisytinas mano asmenines savybes, pasendinęs keliais metais ar kažką panašaus bei, mielas malonus perkūnėli, mąstau, kad šitas didelis pasaulis mažas išties, jauku jame gyventi, savi juk esam. Net jei visokie.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Tiesiog pradėjau šmėžuoti su bandomais praplėsti maišais rankose ir nė nepastebėjau kaip po kelių minučių telikau vos su dviem, nes kiti buvo išdalyti!! Netgi teko grįžti daugiau pasiimti. Kitaip negalėjau – vaikai degte degė noru rinkti šiukšles! Nugirdau kaip viena mergaitė tylomis sušnibždėjo savo draugei: „Aš tau sakiau, kad šiandien galima.“. Tai ne – matot, kitomis dienomis negalima! Ei, juokaujat gal? Galima ir šiandien, galima ir rytoj, bet kada, kada tik norisi. Ši diena tėra tam priminti. Juk taip?

Visai nesvarbu, kad vaikai, kaip vaikams būdinga, ilgesniam laikui nesukoncentravo dėmesio ir nuo pakalnės prie konteinerių su pilnutėliais maišais keliskart kerėblinausi viena pati. Be proto džiaugiuosi, kad jie nepatingėjo atsitraukti nuo savo žaidimų (niekieno neverčiami, suprantama, vėliau užsimanė saldainių, daugmaž taip kikendami ėmė kumščiuotis tarpusavyje: „Kas mums iš to, kad mes čia renkam?“, užtat jie sprendė savarankiškai, tad apie jokius galimus šios akcijos privalomumus ateityje neverta nė prasižioti) bei pabūti rimtais piliečiais! O mano nemadingas noras būti mokytoja tik dar labiau sustiprėjo. Gal kada nors gyvenime taip ir įvyks. Norėčiau norėčiau norėčiau.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Kartais nei iš šio, nei iš to prikimbu prie kokio nors man dar ganėtinai svetimo lietuviško žodžio ir užsimanau jį prisijaukinti. Taip šįsyk nutiko su žodžiu „Didžiuma“. Kalti praeiviai. Būtent jų ir turėjo būti didžiuma. Didžiuma praeivių, audringai vėjuotą, bet su besimarkstančiu katinu sutariančią tingią šeštadienio popietę, besiiriančių vienas po kito, kitas po vieno, gerdami pieną. Iš bidonų? Braukiam braukiam. Bidonų nebuvo. Nemačiau jų. Buvo tik balkonas, į kurį negalima išeiti.  Durų nėra. Nors būtų visai nieko. Išeiti. Išeini ir Tau visut visutėlė Pilies gatvė  atsiveria priešais akis (apie tai, kad ir Tu pats būtum visiems priešais akis, nutylėsim.). Su nepakartojama Rožyte ir jos „Gal padėsit?“, su studentais, viltingai nusiteikusiais, jaukiai įsitaisiusiais po nediduke pastoge, saugančia nuo lietaus, nuo vėjų, gitara rankose, akustika, stereo mono, mono arba stereo, mono mono mono, dėklas, juodas dėklas pilnas prieš penketą, dešimt ar daugiau (svarbu skaičiuoti laiką?) minučių ant jo nugulusių monetų, geltonų, baltų monetų, dar su guviom vyrėlesnio amžiaus moteriškaitėmis šypt šypt siūlančiomis suvenyrus, suvenyrai iš vitrinų linkę siūlytis patys, jų pažiūrėti, taip pat paknopstom, skubomis alternatyvinio stiliaus drabužiais pasigėrėti įsmukusios nemažiau nei vyrėlesnės moteriškaitės guvios jaunėlės, įsikibusios į parankes saviesiems jaunėliams, atgal išsmunka greitai.

Galiausiai didžiumą (įsidėmėk, prisijaukink: didžiuma – 1. dydis, didumas, apimtis. 2. didesnė, didžioji dalis, dauguma.) keičia mažuma. Senamiesčio saulė vakarop. Katedros aikštėje pamažėle tilsta riedlentininkai, reperiai išsineša milžinišką, ką ten! – visai gremėzdišką – grotuvą namo. Pliaukšt delnais!! Mes komanda, mes išvien. Ryte – sutepti sumuštiniai, iškrakmolyti marškiniai, glotnus plaukų sklastymas. Atsiprašau atsiprašau, nebeerzinu, tiesiog panūdau šiek tiek paimprovizuoti, begėdiškai sukurti nuspėjamą scenarijų mintyse. Persukti juostą į priekį, pamatyti kas bus. Nors gal ir gerai, kad ne aš, gerai, kad iš tikrųjų ne man tai skirta nulemti. Kiekvienam iš mūsų. Nebent. Žmonės, kaip ir miestai, įdomiausi su savo istorijom.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Nors kodėl gi nepradėjus jau nuo šio karto?

Visuomenė ir aktyvumas

„Tam mintys ir reikalingos – kad keltų kitas mintis.“ – Maras

„Viskas yra nuolatinis svyravimas. Jei jo nebūtų, nežinotume, kuo džiaugtis ir dėl ko liūdėti:)“ – romas(1)

„Noras kažką padaryti visuomenės erdvėje vargu ar atsiejamas nuo ieškojimo kas gali būti daroma, kad suveiktų duotose aplinkybėse.“ – Auksinis kardas

„Visuomenė užsiciklinusi ant ekonominio efektyvumo ir užmiršo apie žmogiškus santykius.“ – romas(2)

„Gal mažiau gilinkimės kaip bus, o daugiau padarykime dabar.“ – Fredis*

*** *** ***

Aš su bang dažnai ginčijuosi apie moralęir mums nepavyksta prieiti prie bendros nuomonės. Ginčijuosi labiau nežinodamas, nei atvirkščiai. Vargu, ar kas iš viso gali tuo klausimu ką nors pasakyti galutinai ir neginčijamai, bet argumentų nuomonei susidaryti aš turiu. Paprastai moralė yra nagrinėjama įvairių filosofų ir psichologų,nes tai – kažkas neapčiuopiamo ir jokiais prietaisais nepamatuojama. Nors mano biologijosžinios yra skurdžios, aš pamėginsiu apie moralę mėgėjiškai pasamprotauti iš šio kampo.

Tad kokia ta mano nuomonė? Jei moralė gali būti įgimta, tai vienintelis ją koduojantis dalykas gali būti genas arba genų kombinacija.Pasiaiškinkim. Iš tikrųjų ne organizmas yra besidauginantis, o DNR molekulės. Organizmas yra genų veiklos rezultatas. Taip pat ne organizmas yra evoliucionuojantis. Iš pradžių atsitiktinai dėl įvairių priežasčių pakinta DNR fragmentasir taip atsiranda kažkokie nauji požymiai, kurie vėliau pasireiškia organizme. Genomas yra tam tikra molekulinė informacinė sistema, kuri suteikia organizmui būtinas savybes, kad DNR galėtų pasidauginti, ir mūsų vienintelė gyvenimo prasmė yra dauginti genus. Grubiai šnekant, žmogus yra iš prigimties toks gyvulys, kuriam rūpi paėsti ir retkarčiais pasidulkinti. Šie du dalykai yra svarbiausi genams. Visos kitos savybės yra pagalbinės, kad pasiektum tų dviejų pagrindinių dalykų. Vienas iš tokių šalutinių gebėjimų, atsiradusių dėl DNR mutacijos, yra protas. Čia turiu atkreipti dėmesį, kad protas yra tik smegenų gebėjimas, kuris gali likti nerealizuotas nesusiklosčius aplinkybėms. Kad protas save realizuotų, smegenis reikia užpildyti informaciniais vienetais: idėjomis, vaizdais, melodijomis, žodžiais, skaičiais, mados tendencijomis ir pan. Biologas R.Dawkins‘as pastebėjo, kad informaciniai vienetai yra panašūs kai kuriomis savybėmis į genus, t.y. jie sugeba gaminti savo kopijas (replikuotis) ir evoliucionuoja. Jis pavadino informacinius vienetus memais. Yra dabar siūlančių memus laikyti atskira gyvybės forma, kuri gyvena, evoliucionuoja ir dauginasi smegenyse.

Dabar aš po truputį vėl priėjau prie moralės klausimo.Mano supratimu, moralė yra anų gyvūnų kaimenė, kuri apsigyvena mūsų smegenyse (kartais ne visa arba visai neapsigyvena), ir su prigimtimi turi tokį ryšį, kad genai per pasireiškimą organizmo pavidalu suteikia kaimenei gyvenamąją vietą. Iš šito mano pasamprotavimo prašosi išvada, kad moralė nėra įgimta.

Romas