Mano protui reikėjo žinoti, kad kas nors yra šalia ir padės pasijusti geriau. Tą vasarą sukandusi dantis nusprendžiau, kad tas žmogus esu aš pati, ne vyras ir ne šeima, supratau, kad tuo žmogumi visada būsiu tik aš pati. Turėjau nustoti tikėti, kad atsiras kažkoks vyras ir mane pamils. Turėjau pati save pamilti, nuleisti galvą ir kabintis į gyvenimą, kad ir kas nutiktų.

Jau seniai buvau nužiūrėjusi Stephanie Land knygą Valytoja, tačiau kai pasiryžau ją pasiimti iš bibliotekos, teko palūkėti, nes knyga buvo paimta. Tad patekau į laukiančiųjų eilę. Ir iš tikrųjų knyga buvo verta, kad ir trumpo, laukimo.

Šioje knygoje rašytoja pasakoja savo tikrą gyvenimo istoriją. Moteriai, nuo mažumės svajojusiai tapti rašytoja, likimas nepagailėjo išbandymų. Ji, būdama vieniša mama, visomis išgalėmis kovoja dėl savo ir mažametės dukters išgyvenimo. Griebiasi, bet kokio, kad ir menkiausio, valytojos darbo pasiūlymo, nors svajoja būti rašytoja. Atrodytų, kaip galėtų juodą, menkai apmokamą darbą dirbanti moteris staiga baigti universitetą, parašyti knygą. Pasirodo, dar ir kaip gali. Tik reikia net juodžiausiomis valandomis nenustoti tikėti savimi.

Jei pavyko autorei, gali pavykti kiekvienai ir kiekvienam. Pakeisti darbą, baigti mokslus, įgyvendinti svajonę.

Pasakojama tikrai giliai ir įtraukiančiai, taigi sunku atsiplėšti nuo šio, tikrais faktais paremto, kūrinio. Jautiesi lyg pats ten būtum ar bent būtum tos moters draugė, norinti ištiesti jai pagalbos ranką. Moteris sutinka daug įvairių žmonių, pasakoja ne tik apie savo, bet ir jų gyvenimus.

330 puslapių, vertė Almantė Rimavičienė (#19)

Šaltiniai: paveikslėlis – www.knygos.lt, ištrauka – Stephanie Land – Valytoja

Ką ten įtraukiamas, esi iš anksto tam ruošiamas. „Nepasitikėk nepažįstamais.“, „Jei nevalgysi manų košės, ateis laumė ragana ir išsiveš Tave į mišką!“, „Kiti vaikai visai kitokie, o Tu…“ – tokių ir panašių frazių virtinė lydi vaikystę. Rezultatas – bailus suaugėlis, kuriam reikia saugotis priešų, už kiekvieno kampo tykančių pavojų ir pačiam savęs. Žinai, atsiverčiau pirmąją šių metų dieną naujienų portalą, matyt, tikėdamasi kažko ypatingo, bet gavau „Naujuosius, kuriuos pasitinkame pakilusiomis kainomis“. Aišku, sumojau, kad artėja galas, tučtuojau peržvelgiau savo pajamų bei išlaidų suvestinę ir ėmiau įnirtingai svarstyti kaip kuo subtiliau susiveržti diržą, kad po to dar būtų įmanoma kvėpuoti. Susiveržusi, nuėjau persimesti keliais žodžiais su rimtais žmonėmis. „Girdi, piliečiai ruošiasi skelbti streiką, nebepragyvena…“ – buvau greitai informuota. Suprask, kad, gink Dieve, nespėčiau pasigrožėti tokiu visai nieko diržu, kuris man patinka, nuotaiką atitinka, be abejo, visada yra kur tobulėti, bet šiaip daugmaž atrodo gerai. Velniop, galiausiai nesusilaikiau ir, užuot liejusi įtūžį streike, nusprendžiau sukelti sąmyšį po tiltu – paberti po juo kelis kilogramus miltų, visa apsibarstyti jais ir tol šokti šlakstydamasi gazuotu mineraliniu vandeniu, kol permirksiu kiaurai. Vėliau visa tešluota grįžti namo ir pameluoti, kad kaip pagrindinė streiko organizatorė buvau išvoliota tešloje. Bet kur Tau, sprendimas ir liko sprendimu – tai taip infantiliška ir klausimai „kažin kiek kilogramų miltų bei gazuoto mineralinio vandens litrų man reikės ir kiek visa tai kainuos“ iki šiol ramybės neduoda. Tik girdžiu, kaip vidinis neklaužada jau kužda į ausį: „Nebebus kitos tokios dienos kaip ši. Nebus. Gyvenk. Improvizuok.“. Gerai, niekšeli, įtikinai (jautrusis nuodėmklausys turbūt jau nė nebeturi ką pridurti). Aš vis vien sukelsiu savąjį sąmyšį po tiltu.

O ar Tu pasiruošęs savajam?

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“