Ligi Dangaus » tinklaraštija

Tinklaraščiui „Ligi Dangaus“ jau 13 metų!!!

Ligi Dangaus — Wed, 19 Jan 2022 19:12:40 +0000

Tinklaraščiui „Ligi Dangaus“ jau 13 metų. Nuo seno šis skaičius apgaubtas mistika, paslaptimi, su juo neretai asocijuojasi įvairios negandos. Tačiau juk jei netyčia įsibaiminčiau šio skaičiaus, juk negalėčiau tiesiai nuo 12 metų pereiti prie skaičiaus 14, tad štai tenka minėti ir 13-uosius tinklaraščio gyvavimo metus.

Ir visai džiaugiuosi, kad šis tinklaraštijos gyventojas mini dar vienus metus su jumis. Kad tik daugiau metų kartu.

Tekstą parengė Ligita iš Ligi Dangaus

Šiam tinklaraščiui jau 12 metų!!!

Ligi Dangaus — Mon, 18 Jan 2021 22:04:01 +0000

Smagiai nusiteikusi šiandien jaučiuosi. Tinklaraščiui, kurio kūrimui praleidau daug laiko ir dėl kurio turėjau galimybę susipažinti su įdomiais žmonėmis, sueina 12 metų!

Nuo pradžių pradžios jis ir aš esam gerokai pasikeitę, tačiau viena nesikeičia – tai dangus, su kuriuo ir mano tinklaraščio pavadinimas. Dangus visada išlieka beribis, neaprėpiamas. Kaip ir žmogaus galimybės. Jei jis tuo tiki.

Tad tikėkit.

Šaltiniai: paveikslėlis – www.pinterest.com

Tekstą parengė Ligita iš Ligi Dangaus

Tinklaraščiui jau vienuolika!

Ligi Dangaus — Sun, 19 Jan 2020 10:10:07 +0000

Šiandien nuostabi diena šio tinklaraščio istorijoje – tinklaraščiui sueina visi vienuolika metų. Puiki proga mintyse perkratyti visa kas čia jau įvyko ir pagalvoti kokia kryptimi galima būtų žingsniuoti toliau. Net jei rašau ar rašyčiau tik sau, vis vien ši rašymo patirtis labai jaudinanti, įdomi ir įkvepianti. Lieka tik tikėtis dar ilgų tinklaraščio gyvavimo metų. Atrandant ir tobulėjant. Ligi pat dangaus.

Tekstą parengė Ligita iš Ligi Dangaus

Šaltiniai: paveikslėlis – www.vectorstock.com

Visa tiesa apie tai, kur pradingo tinklaraštininkai

Ligi Dangaus — Thu, 14 Jun 2012 11:31:22 +0000

Pastaruoju metu prenumeruojamų tinklaraščių srautas mane džiugina vis mažiau – įrašų beveik neliko! Arba aš prenumeruoju ne tuos, arba kažkas iš tikrųjų vyksta su tinklaraštija. Manau, kad vis dėlto antras variantas panašiau į tiesą, nes toks vangumas prasidėjo visai ne plevėsiškąją vasarą, o kur kas anksčiau. Nejaugi kadaise per „Login“ konferenciją nesikuklindamas išrėžęs, kad tinklaraščių laukia lėta mirtis, Simonas Bartkus buvo teisus? Tąkart daug kas turbūt tyliai sukrizeno į kumštį išgirdęs tokius žodžius, nenorėjau tikėti ir aš, bet kai patenki tarp dienos geriausių, kurių iš viso penki, imi kuo natūraliausiai svarstyti: „Ar tai ir viskas, ką turime?“.

O užsukus į kitą turinio agregatorių supranti, kad tinklaraštija – tai Andriaus Užkalnio sinonimas.

Ir kaip neįdomu iš tikrųjų… Galima būtų sakyti, kad senieji užleidžia vietą naujiems, bet tai būtų ne visai tinkama išvada, nes kiek tenka pastebėti sėkmingai ilgus metus gyvuojančių kompanijų, neiširstančių santuokų, neišskiriamų draugų, juos vienija entuziazmas ir gebėjimas kaskart kažkuo sudominti ir nustebinti. Taigi dauguma pasitraukusių, mano manymu, tik parodo savo požiūrį į darbą.

Aš irgi dažnai tingiu rašyti, bet kai kone kasdien jau ketvirtus metus į tinklaraštį vaikšto tie patys žmonės šio to ieškodami, kažkaip nesinori jų apleisti.

Aišku, nemažai turinio nugriebia žiniasklaida sugalvojusi tokius projektėlius kaip: „Delfi Pilietis“ , „Įkrauk 15min.lt“, bet nejaugi negalima visko suderinti?

Retorinis klausimas pabaigai sveikinant visus su Tarptautine tinklaraštininkų diena!

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Lunatikuoti

Ligi Dangaus — Mon, 07 May 2012 09:44:19 +0000

Kadangi per neapdairų įkarštį (o kaip kitaip – kai asmeniniame tinklaraštyje Tave įžeidinėja. Juk iš tiesų tik Tu gali tai daryti, nes čia yra nuosavo būsto svetainė…) paskutiniuoju savo įrašu atsisveikinau su visais, kas pas mane lankosi ir prisipažinau šiuo metu rašanti romaną, atsiprašau, jei toks pareiškimas trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Žinia apie baigtą romaną turėjo būti atskleista gėlėtos suknelės fone su tūkstančio litų ar eurų vertais fejerverkais ir pan., nes nemėgstu kalbėti apie nebaigtus darbus (kas gali garantuoti, kad juos iš viso baigsi?), bet nutiko tai, kas nutiko. Pajutusi, jog tinklaraštyje trūksta BENDRO KUMŠČIO atmosferos, suskubau atsisveikinti. Dabar manau – per daug įsikarščiuota. Tiesiog nuo pat mažumės ir iki pat šių dienų aplinką jaučiu labai stipriai ir intensyviai, nuojautos, kvėptelėjimai, atsidūsėjimai, liūdesiai bei visa kita – atrodo, viskas skrodžia mane kiaurai, kad dar viena akimirka bei tuoj tuoj susmuksiu, nes ankstesnių kartų patirtys, veikėjai, jų kančios, dienos ir naktys nepertraukiamai sukasi mano galvoje, sakytum, milijonai kitų žmonių pasaulių tarpsta many. Tai taip stebuklinga ir chaotiška, bet tuo pat metu sudėtinga, kad kartais kaip koks ypatingo kūrinio „Badas“ autorius Knut Hamsun pasijuntu bejėgiškai sugluminta: „Vos tik atsisėdu ant suoliuko ar žengiu kur žingsnį, tuoj mane apninka mažyčiai, menkučiai atsitiktinumai, niekingi mažmožiai, ir jie braunasi man į galvą, ir vėjais eina mano jėgos. Šuo, prabėgęs pro šalį, geltona rožė kokio nors pono atlapo kilputėje gali sukelti man visokių minčių ir ilgą laiką mane dominti. Kas man atsitiko? Negi Dievo pirštas nukrypo į mane? Bet kodėl kaip sykis į mane? Kodėl gi ne į kokį kitą žmogų, gyvenantį, sakysim, Pietų Amerikoje, jei jau be to negalima buvo apsieiti?“.

Įkvėpimas dažniausiai aplanko naktį, todėl tas kūrybines valandas turbūt derėtų vadinti lunatikavimu, ne kitaip. Ar prisimenat sceną iš filmo „Kaukė“ su Jim Carrey, kai jis netyčia atrado kaukę bei pirmąsyk pabandė ją užsidėti? Ji stipriais savo gniaužtais tučtuojau čiupo jį bei apglėbė visą jo senąjį „aš“ suteikdama naująjį „aš“. Būtent taip aš ir jaučiuosi pradėjusi rašyti. Iš pradžių nebūna nieko, vien tuščias atvertas „Word“ langas (kuriu šiuolaikiškai, popieriniai tik dienoraščiai), bet pirmas sakinys, antras, trečias ir galiausiai suprantu persikėlusi kitur, į kitą pasaulį, kurio prieš pradedant rašyti nebuvo. Tai pavojinga, šiek tiek žudikiška, todėl stengiuosi pakilusi nuo stalo palikti bent kelias minutėles atsitokėjimui bei grįžimui į mums visiems įprastą kasdienybę.

Juokiuosi iš savęs, dažnai bandau nuo rašymo pabėgti, tačiau kaskart iš naujo įsitikinu, jog negaliu be jo gyventi, jis taip įaugęs man į kraują, kad kone tapęs mano nematoma, bet juntama kūno dalimi.

Tai pavojinga. Žinau. Kaip taip pat žinau ir tai, kad štai paskelbusi didžiąsias savo užmačias pereisiu į naują etapą. Kas kartu?

Šaltiniai: paveikslėlis – http://dl.freeze.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Iki

Ligi Dangaus — Sun, 06 May 2012 20:32:14 +0000

Ligita tinklaraštininkės veiklą baigia. Šiuo metu rašau romaną. Parašiau daugiau nei pusę. Gal kada ką nors apie mane dar išgirsite. Čia mano žinių bagažas…

Visus šiuos metus praleistus kartu su Jumis prisiminsiu kaip kažką nepaprasto mano gyvenime!

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“