„Vaje, vaje… – ėmiau galvoti. – Tikrai kažkas bus. Nejaugi pagaliau pamatysiu žmones?! Kažkaip nusibodo ant šaligatvių plytelių gulinčius šunų kakučius skaičiuoti (rimtai – jų čia žiauriai daug)…“.  O ir šiaip jau daugiau nei pusmetį gyvenu Airijoje ir niekaip nesusitaikau su ta keista tuštuma. Žmonės lyg yra, bet jų, sakytum, ir nėra. Nesusitaikau su ta keista tuštuma, su apmirštančiu miestu vėlų vėliausiai kokią dešimtą valandą vakaro (nors įprastai kokią septintą ar aštuntą valandą vakaro). Kita vertus, gyvenam šiek tiek tolėliau nuo centro ir bariukų, gal ir dėl to taip keistai tylu. Vienas kitas automobilis kada ne kada pravažiuoja ir tik tiek. Kone kaimo idilė.

O paaiškėjus, kad ruošiamasi šią idilę sudrumsti, puoliau domėtis kas ir kaip. Pasidomėjau ir atradau, kad kovo 17 dieną visoje Airijoje švenčiama šios šalies globėjui Šv. Patrikui skirta diena. Tiesą sakant, ši tradicija populiari ir kitose pasaulio šalyse, kuriose gyvena bent šiek tiek airių. Kadangi turbūt neįmanoma nusipirkti airiško produkto be Airijos vėliavos ar bent jau užrašo  „100 % Irish“ (suprask, aukščiausios kokybės vietinė produkcija!), o kai kada tenka susidurti su šiokia tokia priešprieša atvykėliams (nesakau, kad visi tokie, bet pasitaiko), na, ir įvairūs kiti niuansai leidžia teigti, kad airiai labai labai savo kraštą mylintys žmonės. Taigi pagalvojau, kad kam jau kam, bet savo šalies globėjui šventę suruoš kaip reikiant ir parako netrūks.

Ir netrūko! Pirmas dalykas kritęs į akis pasukus centro link buvo žalia spalva. Perfrazuojant mūsų poetės Salomėjos Nėries vieno kūrinio žodžius: „Balta, balta, kur dairais…“ galima būtų drąsiai pasakyti: „Žalia, žalia, kur dairais…“ apibūdinant tenai išvystą žalumą. Ant galvų, veidų, paltų, rankose, ant žemės ir visur, kur tik galima. Spėju, kiekvienas doras airis neleido sau ateiti nors kiek nors nepažaliavęs. Kaip žinia, kartu su trilapiu dobiliuku bei leprikanais (mažais, storais, raukšlėtais veidais senukais) žalios spalvos akcentai laikomi svarbiausiais šios šventės simboliais.

Beje, kaip ir norėjau – pasiekus šventės centrą žmonių buvo daug! Gausybė. Šurmulio ir muzikos apsupty. Kai kurie vaikščiojo padrikai, matyt, ieškodami, patogesnės vietos įvykių stebėjimui, o gal šiaip smalsaudami ką gi tie prekeiviai naujo gali pasiūlyti, bet dauguma stovėjo palei kasmet rengiamo parado vietą – prie pagrindinių miesto gatvių. Bet ką čia… Gana tuščiažodžiauti, šitiek nuotraukų pripleškinau, pluoštelį ir Jums įmečiau, patys pasižiūrėkit ir įspūdį susidarykit.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“