Christophe Andre – Vidinis gyvenimas

Ligi Dangaus — Wed, 30 Sep 2020 11:16:12 +0000

Jei skirsime pakankamai dėmesio ir laiko, suprasime, kad vidinis gyvenimas nėra užsisklendimas savyje siekiant atsiriboti ir apsisaugoti nuo pasaulio įniršio bei absurdo – ar bent jau ne vien tai. Vidinis gyvenimas – tai visų pirma gebėjimas įsileisti pasaulį į save, mūsų būdas jį suvokti, suprasti, išmokti jo pamokas; tas būdas unikalus, susijęs su tuo, kokie esame ir kuo tapome per visą gyvenimą.

Šį kartą skaitydama knygą pasinėriau į vidinio pasaulio, sielos pažinimą. Savo kūrinyje Vidinis gyvenimas prancūzų psichiatras ir psichoterapeutas Christophe Andre siūlo 40 trumpų kelionių į sielos gelmes, į kurias gilintis rekomenduoja po vieną per dieną. Visgi aš knygą perskaičiau savu tempu, tačiau norintiems dar labiau įsiklausyti į save galima kliautis autoriaus skaitymo rekomendacija.

Knygoje autorius prieš kiekvieną skyrelį įdeda su skyrelių temomis sutampančias kitų autorių kūrinių citatas ir tada trumpai apžvelgia vieną ar kitą temą, pavyzdžiui, vienatvę, savistabą, valią, malonumą, gėdą ir kitas. Sužinome apie save ir kitus šiek tiek daugiau, susipažįstame su elgesiu, kuris yra geresnis mūsų sielai, nors ne visada lengvai įgyvendinamas.

Perskaičius knygą, kyla daugiau minčių tolimesniems vidinio pasaulio tyrinėjimams.

184 puslapiai, vertė Lina Perkauskytė

Šaltiniai: paveikslėlis – www.tytoalba.lt, ištrauka – Christophe Andre – Vidinis gyvenimas

Tekstą parengė Ligita iš Ligi Dangaus

Sąsaja

Ligi Dangaus — Tue, 17 Apr 2012 17:16:00 +0000

Dėl liūdesio nesuplanuoto, akimirkų, pasibaigiančių iš tiesų nespėjus nė mirktelėti ar užsitęsiančių iki klampiai lipnios begalybės, kinkavimo apglėbus rankomis kelius, ieškant žodžiais prasmės, kuriai perteikti viso gyvenimo neužtenka, neužtenka nei dienos, nei nakties, nes tarp triukšmo, žmogiškų ritualų pasiklysti lengva, save išsaugoti sunku, sunku kaip ir laiką, tirpstantį kas sekundę, kas minutę, kas ketvirtį, pusę valandos, paromis, savaitėmis, mėnesiais, metais nykstantį ir išnykstantį, nepaliekantį nieko daugiau negu reikia, tik mažiau negu nori, nesupranti, kas lieka Tau, trokštančiam daugiau nei gali turėti šią akimirką, kai pro pravirą langą skverbiasi keistos pavasario dienos vėjas, pamažėle judinantis žaliuojančius medžius, už kurių stūkso kalnas, šimtai kalnų, rodos, nė neketinančių pasiduoti mūsų kasdienybės chaosui ir norams, tokių mechaniškų ir verčiančių kažkam tarnauti, nes tiesiog privalai kažkam tarnauti, visai nesvarbu esi gebantis priešintis ar ne, ar Tavo sąmonė gyvybinga, ar Tavo mintys kunkuliuote kunkuliuoja iš besaikės aistros nulemtų motyvų išsiveržti, sukurti tai, ką gali geriausio (juk gali?). Tu – toks besaikis ir tuo pat metu tylus. Niekas šiaip ar taip nė netrokšta išgirsti Tavęs, Tavo nesaikingumo, tad, sakau, gal neverta vargintis spėliojant apie Tavo sielos gyvastį.

Bet, leisk, dar šį bei tą pridursiu… Velniai nematė (ar vis dėlto matė?). Tuščia jų. Kvėpuoju, kol gyvenu. Gyvenu, kol kvėpuoju. Džiaugiuosi ir merdėju. Visko užtenka, kartais pritrūksta. Žmogiška. Pernelyg. O kai noriu išreikšti tai, ką jaučiu, ima atrodyti, kad žodžiai, lendantys į galvą, ne mano. Tai iš kur jie? Kieno? Ar sutinki laisva valia atiduoti savo žodžius? Kas aš esu? Tavieji žodžiai ir veiksmai ar manieji? Kaip viską susieti? Painu. Klampiai. Lipniai. Tad kvėpuoju.

Ir Tu… Kvėpuok. Nors visko užtenka, o kartais pritrūksta.

Šaltiniai: paveikslėlis – www.redtedart.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Ligi Dangaus » siela

Christophe Andre – Vidinis gyvenimas

Sąsaja