Ligi Dangaus » politika

Dalia Grybauskaitė irgi. Taip, ji jau šypsosi žurnalo viršelyje

Ligi Dangaus — Mon, 02 Mar 2009 22:38:58 +0000

Neišlaikiau. Pasidaviau spaudos įtakai. Pamenat kaip šį šeštadienį prekybos centre aptikau tarptautinį žurnalą „Gala“ apie Lietuvos ir pasaulio žmones, madą, stilių ir grožį, iš kurio viršelio išdidžiai žvelgė seimo pirmininkas Arūnas Valinskas su žmona Inga? Jei taip, tikriausiai pamenat ir tai, kad žurnalu nesusigundžiau, nors ir kaip intriguojančiai jis atrodė…

O štai šiandien… Pasuku link savo mėgstamos lentynos ir ką gi ten matau – ogi Dalia Grybauskaitė šypsosi „Moters“ viršelyje. Antraštė skelbia: „Lietuvos Metų Moteris 2008 Dalia Grybauskaitė. Specialus reportažas iš Briuselio“. Ech, pavaikščiojau pirmyn atgal, ir vienaip, ir kitaip žiūriu, bet rūpi man pasiskaityt straipsnį nors jūs ką. Galvoj nerimas: „Brangioji, sunkmetis, neišsidirbinėk. Visų žurnalų nenusipirksi.“ Be to, su Dalia Grybauskaite iš arčiau susipažint kainavo brangiau nei su Arūnu Valinsku – net 5,99 Lt.

Kainavo… Žurnalą nusipirkau. Perskaičiau susidomėjimą sukėlusį straipsnį ir sėdžiu laiminga. Deja, norėdama išvengti Fredžio kaltinimų agitavimu, straipsnio necituosiu.

Žinoma, jei bus didelis susidomėjimas, gal ir įterpsiu kokią įdomesnę mintį.

Tai šiam kartui tiek, ponuliai.

Arūnas Valinskas pradeda meilintis rinkėjams

Ligi Dangaus — Sat, 28 Feb 2009 12:43:38 +0000

Jau matėte tarptautinį žurnalą „Gala“ apie Lietuvos ir pasaulio žmones, madą, stilių ir grožį?! Pirmajame numeryje puikavosi aktorius Hugh Jackmanas. Aš mačiau. Prekybos centre netgi pasklaidžiau – o taip, pateisina savo siekį konkuruoti su „Žmonėmis“. Šmigos intrigos, žvaigždės ir pseudožvaigždės…

Ir ką jūs manot? Šiandien pasuku prie žurnalų lentynos (turiu pomėgį ją nuolat tikrinti) ir, spėkit, ką išvystu? Žinoma, mūsų visų mylimą Arūną Valinską! Išdidžiai su žmona Inga žvelgia nuo šviežutėlio (vasario 27-osios) „Gala“ viršelio. Antraštė skelbia (nurašau nuo telefone išsaugotos žinutės): „Valinskų tvirtovė. Ekskliuzyvinis interviu ir reportažas iš Valinskų namų!“ Hm… Nedrįsau nusipirkti žurnalo… Dar būčiau pamačiusi kokie prabangūs seimo pirmininko namai ir graudesys sielą apimtų.

O gal kas pirkot? Patiko? Iš pavydo seilė netįso?

Ech, tikrai, būtent nuo to ir reikia pradėti. Pasirodai būsimiems rinkėjams visu gražumu ir tampi savas…

Beje, žurnalas užpakuotas (ir netgi su priedu), tad Valinskų tvirtovė nėra taip lengvai pasiekiama. Kaina 2, 90 Lt.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Kino filmas „Berniukas dryžuota pižama“ + tamtadaminė kalba

Ligi Dangaus — Tue, 27 Jan 2009 10:39:05 +0000

Pradėjusi žiūrėti šį filmą pirmiausiai pagalvojau, kad ir vėl jaučiu tą atmosferą. Kino filmai susiję su karu neišvengiamai turi savo specifinius bruožus… Hm, nuotaiką, aromatą, spalvas. Juos žiūrint viduje jauti tą keistą būseną, kurią netgi sunku įvardinti – galbūt tai nerimas? Sakykim jis.

Taigi to nerimo vedama pamažu įsitraukiau į filmo siužetą. Karo metai, žydų genocidas. Vis dėlto, pagrindinis veikėjas Bruno gyvena pilnavertį vaiko gyvenimą – šėlsta su draugais, lanko mokyklą. Viskas ramu, gražu. Namų kiemas ypatingai jaukus, jame auga nesuskaičiuojama daugybė gėlių. Lyg pasakoje. Tačiau sykį berniukas grįžęs iš mokyklos namuose atranda sujudimą, pakuojami daiktai, vyrauja šurmulys. Berniukas klausia mamos: „Kas nutiko?“ Tėčiui dirbančiam kariškiu dėl darbo tenka persikelti į kitą vietą. Manau, būtent čia ir padaroma klaida. Bruno vos aštuoneri, tad jis sunkiai prisitaiko naujoje erdvėje, juolab, kad tik atvykus iš karto matyti, jog būsimi namai svetimi, šalti, nuo jų nealsuoja žmogiška šiluma.

Berniukui velniškai trūksta draugų. Su dvylikamete seserimi, žinoma, junta giminišką ryšį, bet ji kitokio charakterio nei brolis – kartą mama jos kambaryje ant sienos pamato Hitlerio plakatą, mergaitė atsikrato savo lėlių. Savotiškas maištas. O Bruno svajoja būti tyrėju. Jo smalsumas begalinis. Guvus būdas atsigręžia prieš jį… Bet ne apie tai dabar. Sykį berniukas pro savo kambario langą pamato keistą vietą, kurią iš pradžių palaiko paprasčiausia ferma, nes ją juosia spygliuota viela. Deja… Kaip vėliau sužino ten gyvena žmonės. Taip, žmonės. Gaila, tuomet žydai žmonėmis nelaikyti. Berniukas neištveria neapsilankęs toje keistoje vietoje. Ten sutinka bendraamžį Shmuelį, kurio vardas jam pasirodo be galo neįprastas, neegzistuojantis tikrovėje: „Tokių vardų nebūna.“. Bendraamžis atsikerta tuo pačiu: „Taviškis man irgi negirdėtas.“ Jiedu bendrauja vis dažniau, kol nejučia tampa draugais. Bruno Shmueliui atneša pavalgyti, visokiausių žaidimų, kartu pramogaujama. Tačiau nepamirškim spygliuotos vielos. Šiuo atveju jį kone idealiai iliustruoja tokios draugystės ateitį – jiedu iš skirtingų socialinių sluoksnių, jų gyvenimiška padėtis dramatiškai nesulyginama, vienas ramiai miega savo lovoje, o kitas… Kitam belieka tenkintis tuo, kas yra. Ir sunkiai dirbti. Juk jis gyvena darbo stovykloje. Kurioziška kaip ji vaizduojama, kai veikėjai (tarp jų ir berniuko Bruno tėvas) žiūri apie ją susuktą kino juostą – saldūs butaforiniai vaizdeliai liejasi per kraštus, viskas taip gražu, taip… Meluojama meluojama ir dar kartą meluojama! Kas už to slypi? Noras nuslėpti realius faktus?

Bruno slapta pamato dalį tos apgaulingos juostos. Ir vis per tą savo vaikišką smalsumą. Į šią darbo stovyklą patenka ir jis pats… Tik norėdamas padėti draugui rasti dingusį tėvą. Kastuvu išsikasa duobę, kad pralįstų, persirengia vadinamąja pižama. Baigtis skaudi.

Bet ar gali būti kitaip jeigu kalbama apie karą?

Nekenčiu karo. Niekas manęs neįtikins, kad jis pateisinamas. Pažiūrėjau šį filmą ir tik dar kartą pagalvojau kaip bjauru, kai kažkas kitas už tave nusprendžia tu gali gyventi ar ne. Tampa nesvarbu – ar turi šeimą, ar kuri gyvenimo planus. Norai išnyksta, laisvė suvaržyta ir bet kada su tavo kūnu bus pasielgta žiauriai: „BABAM!“. Nebelieka tavęs. Nors kūne slėpėsi siela. Sieloje mintys. Gal kartais kvailos, gal juokingos, gal beprasmės. Bet jos tavo! Esi už jas atsakingas, kad neskaudintum kitų žmonių. Pigu ir nesuvokiama užblokuot savo žmogiškas mintis ir leisti žmonėms mirti.

Ir dar pagalvojau… Dieve, šitiek metų praėjo nuo paskutiniojo pasaulinio karo, o apie jį kino filmai kuriami ir kuriami, vadinasi įvykusi katastrofa giliai įsišaknijusi žmonijos sąmonėje ir vis dar skaudina ją. Žinot, to pačiam nepatyrus, įdomu žiūrėti ir ieškoti atsakymų į klausimą: „Ir kaip gi ten buvo?“, bet gal geriau nebūtų įvykę to apie ką rodoma.

Mielieji, nemanot, kad verta jau nuo šiandien vis mažiau… dar mažiau… visai mažai… matyti problemas ten kur jų nėra? Taip, mes žmonės, klydom ir klysim, tačiau kol turim rankas ir kojas, didžiules (;)), protingas galvas ant pečių, tol mes gal nuveikti pasakiškus dalykus, kurie kurtų gražesnį pasaulį mums, mūsų šeimai, draugams, pažįstamiems, valstybei, šunims, katinams, gėlėms ir ir… Visiems visiems, kurie mums svarbūs.

Apsikabinkim teletabiai xDD

Nepykit už tokią tamtadaminę kalbą. Gi ėmiau ir užsidegiau didvyriška liepsna=)))

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Būsimas Lietuvos „Vilties prezidentas“… Artūras Račas?

Ligi Dangaus — Thu, 22 Jan 2009 14:23:06 +0000

„Vilties prezidentas“ – doras, garbingas žmogus einantis su tauta, o ne prieš ją. Ką žadantis, tą ir duodantis. Būtent tokie apibūdinimai lenda į galvą perskaičius šį skambų žodžių junginį, kuriuo dar 1992 – aisiais metais Lietuvoje buvo vadinamas vienas iš kandidatų į prezidentus Stasys Lozoraitis. Gaila, tačiau šiandieninė mūsų šalies situacija nori nenori perša išvadą, jog nelabai turim iš ko rinktis ir kad šių metų gegužę vyksiantys rinkimai tėra formalumas, nes po pastarųjų įvykių žmonės smarkiai nusivilę politikais, nebenori jais tikėti. Atrodytų pesimizmas tvyrote tvyro ore ir nedaug trūksta, kad šalį apsiaustų visuotinė depresija ir sąstingis. O jeigu taip nutiktų šiais sunkmečio laikais šalies žlugimas garantuotas. Bet gal galime ką nors pakeisti, kol dar nevėlu? Gal iš tiesų turime tą tikrąjį kandidatą į prezidentus tik reikia atidžiau apsidairyti?

2008 metų gegužė. Aurimas Račas (šaltinis – http://aurimas.eu/inovatyvaus-zurnalisto-seimoje/#more-355) įnirtingai suka galvą ką padovanoti tėčiui Tėvo Dienos proga. Kadangi į miestą kaip ir kasmet nesinorima eiti, sugalvota rasti dovaną internete. Visos eigos dabar jau nebūtina aprašinėti, nes tie kas lankote tinklaraštį http://racas.lt žinote koks sūnaus noro būti originaliam rezultatas.

Šio tinklaraščio populiarumas sulyg kiekviena diena vis auga – apsilankančių žmonių daugėja, komentarų taip pat. Ir tikriausiai tai pernelyg nestebina, nes tai bene vienintelis tinklaraštis, kuriame garsus žurnalistas mus nudžiugina įrašais ekonominėmis, politinėmis temomis neturinčiais (mes tuo tikime) jokios įtakos iš aukščiau. Žmonėms patinka atvirumas, kritiškumas ir tiesos paieškos.

Ir štai šį trečiadienį jame pasirodė įrašas tokiu pavadinimu „Ieškomas Vilties prezidentas. Kol kas sunku…“ (http://racas.lt/ieskomas-vilties-prezidentas-kol-kas-sunku/). Tinklaraščio lankytojai ėmė svarstyti siūlomas kandidatūras, diskutavo, ginčijosi. Kai kam tarp minimų pavardžių pritrūko D. Grybauskaitės, kai kam A M. Brazausko (!), o kai kas… Pasiūlė į prezidentus kandidatuoti pačiam Artūrui Račui: „Toks nekaltas pasiulymas – o gal musu Artura? kiek gi galima BNS’e sedeti ir zurnalistu buti, reikia gi kazkam lietuva is ex-komunistu duobes realiai traukti!..“ (komentatorius Donatas, http://racas.lt). Ir prasidėjo. Pritarančiųjų buvo (ir vis dar atsiranda) tikrai ne vienas. Įsikišo ir pats Artūras. Jam komentuojant susidarė įspūdis, kad jis galbūt ir visai pritartų siūlymui: „MA, esu apakęs. Gal, sakau, kandidatuoti…“ (Artūras Račas, ten pat).

Pasvarstykim… O kodėl gi ne?

Juk gerbiamas žurnalistas vienų iš prioritetų laiko tiesą. 1990 – 1993 metais dirbo Atkuriamajame Seime, 1993 – 1999 metais dienraštyje „Lietuvos rytas“ vadovavo naujienų portalui TVNET, Lietuvos televizijos (LRT) Naujienų tarnybai. 1998-2008 dirbo AFP naujienų agentūros korespondentu Lietuvoje. Nuo 2001 metų dirba naujienų agentūroje BNS (nuo 2008 m. pavasario – vyr. redaktorius ir direktorius). Be to, yra aktyvus piliečių iniciatyvos, kritikuojančios VP grupės inicijuotą „Leo LT” projektą Lietuvoje, dalyvis, iniciatyvinės grupės narys (http://lt.wikipedia.org/wiki).

Manau, Artūro Račo poziciją geriausiai atskleistų citata iš jo tinklaraščio: „Todėl ir rašau. Apie tai, ką matau, apie tai kas man nepatinka ar patinka (pripažįstu, kad tai būna rečiau), apie tai, kaip įsivaizduoju kai kuriuos dalykus, kaip norėčiau, kad būtų./ Darau tai, todėl, kad man rūpi. Rūpi, kaip gyvenu, kaip gyvensiu, kaip gyvens mano mama, mano vaikai, mano draugai mano kaimynai. Rūpi, kas vyksta žiniasklaidoje, nes laikau save neatskiriama jos dalimi. Net nebežinau, ar dar norėčiau ką nors kita daryti. Todėl kartais ginuosi nuo tų, kurie į ją kėsinasi. Nes tai reiškia, kad jie kėsinasi į mane.“

Prasmingi, gilūs žodžiai. Iš jų susidaro įspūdis apie Artūrą kaip inteligentišką, užsispyrusią asmenybę, turinčią savo tvirtą nuomonę ir galinčią ją apginti. Galbūt to ir reikia Lietuvai? Tos tvirtos rankos, tikėjimo tuo, ką darai. Ši kandidatūra man teikia vilties. O jums?

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Dar apie riaušes – dialogo paieškos

Ligi Dangaus — Tue, 20 Jan 2009 14:08:02 +0000

Sausio 16 – osios dienos įvykiai neišvengiamai įeis į Lietuvos istoriją. Dabar jau per vėlu svarstyti apie tai ar galėjo būti kitaip, nes visgi praeities nebesusigrąžinsi, tačiau akivaizdu, kad mūsų šalies piliečius stipriai sukrėtė šis gyvuliškas, neva specialiai neorganizuotas (?) sukilimas. Žalojami žmonės, daužomi langai, kėsinamasi dujomis… Dalyvavusieji sako, jog buvo kraupu. Tačiau pamąstykim… Argi tik ne po riaušių staiga visi politikai sujudo sukruto, nes pajuto svylančias subines, ir ėmėsi ne tik kalbėti, kad reikia ieškoti dialogo su žmonėmis, bet ir jo ieškoti?

Penktadienį per LRT (Lietuvos nacionalinę televiziją) specialioje laidoje apie riaušes tarp įnirtingai diskutuojančių buvo tiek Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, tiek Ministras pirmininkas Andrius Kubilius, tiek opozicijos lyderis Gediminas Kirkilas.

Vakar laidoje „Redakcija“ mus džiugino kai kurie tie patys bei kiti ne mažiau garbingi ponai.

Per Žinių laidas kone visos televizijos iki dabar šaukte šaukia kas ir kodėl kaltas dėl šito įvykio. Analizuojami žinomi faktai, atrandami nauji. Panašu, jog aistros dar ilgai netils.

Gražiausia dėl to, kad jau šios savaitės pradžioje garsiai prabilta apie tai, jog ekonominio sunkmečio laikotarpiu seimūnai privalo susimažinti (ech, kaip gerai jiems, galintiems bet kada prie veiksmažodžių priSIdėti dalelytę –si-) atlyginimus. Idėja gera, laukiam jos įgyvendinimo. Beje, šiek tiek neramu, kad visa tai norima nukelti vasariui. Vėloka, nors kita vertus, matome kas nutiko, kai buvo neapgalvotai priimta (dirbant net ir naktimis) krūvos naujų įstatymų. Tad pažiūrėsim pamatysim.

O kolkas išvada viena – judam iš mirties taško. Kodėl? Apie problemas imta daugiau kalbėti ir kalbėtis.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“