Kas gi nežino vieno garsiausių pasaulio muzikos atlikėjų – Michael Jackson? Prieš daugiau nei dešimtmetį palikęs šį pasaulį, ko gero, jis dėl savo kūrybos amžiams išliks gyvas savo gerbėjų širdyse. Taigi šį kartą mano skaitymo valandėlėms teko tikras iššūkis – virš 400 puslapių apimties žurnalisto Ian Halperin parašyta knyga apie Michael Jackson, į kurios apimtį pridėtos nuotraukos neįskaičiuotos. Pasiėmiau iš esmės dėl to, kad praplėsčiau savo akiratį.

Kupiname neapykantos pasaulyje privalome neprarasti vilties. Pykčiu užtvindytame pasaulyje privalome nenustoti guodę. Pasaulyje, kur daug nusivylimo, privalome nenustoti svajoję. O pasaulyje, kuris kupinas nepasitikėjimo, privalome nenustoti tikėjimo.

(Garbage – Blood For Poppies)

Ar tai reiškia, kad dedu tokią dainą, nes baigiu išprotėti ir viliuosi sulaukti Jūsų pagalbos? Galbūt… Iš tikrųjų su alternatyvaus roko grupės „Garbage“ kūryba susipažinau visai netikėtai. Tai nutiko praėjusią vasarą, kai jau žinojau, kad netrukus „pakelsiu sparnus“ ir leisiuosi į klajones po platųjį pasaulį. Likus kelioms dienoms iki skrydžio krimtau kažkokius gardėsius ir žiūrėjau lengvo turinio komediją. Mąsčiau. Komedija kaip komedija, pažiūrėjau ir pamiršau, bet joje skambėjusi daina niekaip iš atminties neišdilo. Daina „Stupid Girl“. Po šios dainos sekė dar viena šios grupės daina ir dar, kol galiausiai supratau – viskas, aš suvystyta.

Ir koks džiaugsmas mane apėmė sužinojus, jog šiemet „Garbage“ išleidžia naujutėlaitį albumą pavadinimu „Not Your Kind of People“! Pirmoji mano išgirsta daina iš šio albumo ir buvo „Blood For Poppies“.

Klausausi aš šios dainos ir mąstau apie betikslį vaikščiojimą ištuštėjusiomis miesto gatvėmis (vidurnakčiais, per pilnatį, ties pačiu gatvės viduriu), apie gydančias ir jau žeidžiančias laisvės dozes, apie žemės rutulį bei apie savo vietą jame. Šiemet prie šventinio stalo kalba mums kažkaip pasisuko apie Visatą, žemo dažnio virpesius, nuo kurių vemiama, tyliausią pasaulyje kambarį, sukeliantį haliucinacijas, nenutylėta ir apie tai, kad retsykiais giliausiose tankmėse vis dar atrandama viena kita užsilikusi gentis, apie kurios egzistavimą anksčiau nė nepagalvota. Dabar gi mąstau, mąstau, bandau visa tai aprėpti, apimti ir suprasti… Bet sunkoka. Atsimenu, kaip draugės kartą paklausiau – ar Tu gali įsivaizduoti kokia Visata bekraštė? Kažin, kaip tą suvokti? Tai ji tepasakė: „Baisu“. Gal ir tikrai baisu.

Ir tuo pačiu džiugu. Niekada negalėsi pasakyti, kad žinai absoliučiai viską. Mūsų gyvenimas – tai kelionė atvertais delnais su pustušte kuprine ant pečių radiniams susidėti.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

(nuoroda tiems, kuriems dėl kokių nors priežasčių video nerodys – Ryuichi Sakamoto Solitude (theme) )

O šiaip pamaniau, kad retsykiais visai norėtųsi pasidalyti viena kita skambančia dienos nuotaika, todėl sukuriu naują rubriką tokiu pat pavadinimu. Prieš daugiau nei pora metų jau buvo sukurtas skyrelis muzikai ir iki šiol yra reguliariai pildomas atradimais, taigi jis niekur nedingsta, tačiau manau, kad rubrika „Dienos nuotaika“ bus pasiekiama dar didesniam skaitytojų ratui. Galbūt tai paskatins gausybę kitų atradimų. Nuotaikų?

Dabar trumpai apie jas. Kai iš bibliotekos parsinešiau kelis DVD su japoniškais ir kiniškais filmais bei namiškiams prieš nosis kyštelėjau penkių diskų „Speak mandarin in eight easy lessons“ (pavadinimas tai truputėlį komiškas, čia kaip kadaise buvau įsigijusi knygą „Ispanų kalba per 30 dienų“) komplektą, jie tik nusijuokė, kad  „keisti tie kinai“ lyg artimiausiu metu ruoščiausi už vieno iš jų ištekėti, bet nieko negaliu su savimi padaryti – išmoksiu ar neišmoksiu aš tą kinų kalbą, užtat bent dalele priartėsiu prie išsvajotosios Kinijos. Nekantrauju. Sėdėdama ne ką mažiau keistesnėje Airijoje.

Et, nuotaika keičiasi it kaleidoskopas. Tikriausiai turėsiu kuo pildyti rubriką.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Neretai ji mane netgi pasiekia nedavus jokio sutikimo, kad ir parduotuvėj ar tarpmiestiniame autobuse.  Šiuo atveju apie akstiną augti dvasiai kažin ko neprikalbėsi, nes, po šimts gegučių, teko skaityt, kad štai prekybos centruose, pasitelkus tam tikro stiliaus dainas, norima mus paskatinti tapti kuo puikesniais pelno nešėjais. Turbūt į tai investuojantiems sekasi – savu kailiu jaučiu kaip greitas muzikinis fonas veja mintis nuo dirsčiojimo į skrupulingai suplanuotą pirkinių sąrašą prie mirgėte mirgančių akcijų lentynose.  Taigi, jei ne to paties fono šalutinis poveikis „staigus bėgimas namo su prekių minimumu“, dar nežinia kaip baigtųsi… Vartotojo piniginei.

Bet ką čia – galvos ant pečių neveltui. Ar ne?

Štai mąstau, nejaugi tik melancholiškas ruduo išjungė mano MP3. Anksčiau taip mėgdavau jo klausytis pakeliui į kone visas reikiamas pasiekti vietas. Be savo mėgstamiausių dainų dar radiją įsijungdavau. Pastarasis gal ir suplakė viską? Rimtai, klausiaus, klausiaus, kol supratau – tas pats per tą patį. Vienodai. Nieko naujo. Nepripildo. Profesionalūs šiame tinklaraštyje besilankantys klausytojai jau seniai mane protino, kad esu užkietėjusi „popso“  mėgėja, kuriai vieta pragare (aha, tirštinu), tai tikriausiai subtilusis troškulys galop aplankė. Kol kas geriu tylą, nežinia kaip ten paskui bus. Esu linkusi mėgstamus mėgti nepajudinamai ilgai. Tai tiesiog plėsimės į tolius, į gylius? Galbūt. Juolab, kad turiu iš ko semtis. Visgi įdomu tai, kad tyla žavisi ir kadaise tarptautiniame Niujorko muzikos festivalyje laurus skynusios mūsų šalies grupės „The Skys“ vokalistas.

Temos pailiustravimui (įgarsinimui?:)) dedu vieną kūrinuką, kurio ritmas man tikrai patinka:

Nujaučiu, šįvakar miestai miestelyčiai, jų pastogės prisipildys muzikos. Sutapo su savaitgal-iop. Op?! O į gatves pažirsim gegužę. Mm.

Šaltiniai: nuotrauka – www.freedigitalphotos.net

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Taip ir būna, kai mėgstamo atlikėjo koncerte geriausiu atveju tikiesi apsilankyti ateity keliaudamas po Londoną ar Paryžių, o jis maloniai nustebina čionykščius savo gerbėjus surengdamas pasirodymą ne kur kitur, bet Lietuvoje. Scenoje, kuriai ypatingą nuotaiką kuria visai greta raibuliuojančiu vandeniu plaukiantys laivai. Renginio vieta pasirinkta ne sostinė ir tai tikrai nebūdinga bet kokiai kitai pasaulinio masto žvaigždei visus dažniau įkvepiančiai „Siemens“ Arenoje ar Vingio parke nei pajūry. Nors Mika be savo mikiškumo (neįprastumo, žaismingumo, kūrybiškumo derinio) negalėtų vadintis Mika. Toks pasirinkimas pasiteisino – sužinojau, jog į šį koncertą kai kas net iš Pietų Afrikos Respublikos atskrido. Atstumas, prieš kurį mano keli šimtai kilometrų visiškai nublanksta.

Ir, žinoma, kad renginys vertas dėmesio. Ant scenos buvo sukurtas slėpiningos šalies, apsuptos saulėgrąžų žiedais, įspūdis, medžiuose  be tankios lapijos „augo“ arbatinukai, tolumoje it danguje pakibęs žėrėjo besišypsantis mėnuo. Kiekvienai dainai atskira istorija. Kiekvienai – vis kitokia mūsų nuotaika, nes jei plojom rankomis, tai sutartinai, jei pašėlusiai šokinėjom aukštyn žemyn retsykiai stūktelėdami vieni kitiems alkūnėmis, tai irgi kartu, šaukėm bei dainavom dainas taip pat išvien.  Energija ir džiaugsmas atiduodamas nuo scenos grįžo atgal iš klausytojų. Galės drąsiai dalintis su mūsų kaimynais latviais.

Beje, Mika koncerto metu prabilo lietuviškai. Naujienų portaluose pranešama, kad į ausį reikiamus žodžius jam kuždėjo suflerė. Jeigu ji ir kuždėjo, tai akcento panaikinti nuotoliniu būdu niekaip negalėjo, o jo beveik nesijuto. Kažkurią akimirką netgi pamaniau, jog užsakytas vertėjas tiesiog puikiai dirba savo darbą.

Tik nesakykit, jog tai nekoks atlikėjas, nes nujaučiu, kad Mika bet kada gali jus užvaldyti.

Tekstą parengė Ligita iš  „Ligi Dangaus“

Po jos pasirodo Mindaugas ir Ąžuolas. Galėčiau kalbėti tik apie Ąžuolą ir nepritrūktų įspūdžių, nes, klausydamasi kaip jis tranko būgnelį, maniau, nuo tos energijos, kuri sklinda iš vidaus, kai žmogus daro tai, kas jam labai labai patinka, pradėsianti kaip reikiant siautėti:) Matyt, šis puikus muzikantas nuo mano palaikymo per būgnininkų konkursą, vyksiantį balandžio 28-ąją dieną, neišsisuks. Ha, kažkuriuo momentu vaikinas taip įsijautė, kad kėdė net krito žemėn! Nors rimtai, o kam ji?!

„Per gegužį, kur šitiek Van Gogo, ten nebetelpa Dievo ausy…“ – tiesa, reikėtų neužmiršti, kad, dainuojant gyvybingajam, neabejotinai perspektyviam Mindaugui, ėmiau pati savim stebėtis.

Tiesiog… Dainose man itin svarbu: vidinė energija, atlikėjo balsas bei tekstas. Balsas turi įkvėpti, pažadinti, nuraminti, o žodžiai kviesti, paskatinti mąstyti bei džiaugtis atradimais. Taigi, štai, netgi grįžusi namo, vis dar stebiuosi – kaip iki šiol netapau nuolatine dainuojamosios poezijos vakarų lankytoja!

Prisimenu, dar pirmaisiais studijų metais bendrakursės literatės akys svajingai sužibėdavo kaskart, vos tik ji imdavo kalbėti apie dainuojamąją poeziją. Pagalvodavau: „Savotiška, ką ir bepridursi…“ ir nueidavau savais keliais. Gerai, juokauju, taip nebūdavo, tačiau šio muzikinio stiliaus kūriniai mano grotuve tikrai neskambėdavo ypač dažnai.

O po šio vakaro sukirbėjo mintyse – kodėl?

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“