Tuk tuk tuk į vaiko širdį

Ligi Dangaus — Wed, 13 Jun 2012 11:43:14 +0000

Ką gi – visi namų darbai atlikti, tad galima… Atostogauti! Taip, taip, gerai išgirdote – namų darbai. Praėjusios vasaros pabaigoje sėdau į „Ryanair“ oro linijų lėktuvą ir išskridau į Airiją akiračio plėsti it kokia parazituojanti veltėdė. Norėjosi nuveikti kur kas daugiau nei nuveikta. Slapta vyliausi tapti mokytoja, nes prieš kurį laiką sumąsčiau, jog šis darbas ganėtinai stebuklingas. Taip nutiko, kad nuo rudens ja ir pradėjau dirbti. Kuo tikriausia mažamečių mokytoja! Nors buvau besusitaikanti su tuo, kad gyvenant svetur priartėti prie to visgi nepavyks, bent ne artimiausiu metu, bet še tau, boba, devintinės – sulaukiau skambučio. Jaučiausi magiškai. Turbūt pati geriausiai žinau, kaip tąkart magiškai aš jaučiausi.

Rockpile – Teacher Teacher (live TV 1980)

Kodėl tai turėtų būti kam nors svarbu? Manau, kad turėtų. Galit sakyti, ką norit, vis dėlto yra taip, kad tie mūsų tautiečiai, kurie savo šeimoje nėra susidūrę su emigracijos faktu, dažnai linkę priešiškai tai vertinti: „Ai, jiems pinigai svarbiausia, tautos išdavikai…“ ir t.t. ir pan. Prisipažinkit, ar nė sykio garsiai to neišsakėt ar bent mintyse nepagalvojot? Iš tikrųjų yra visiškai kitaip. Išvykę buriasi į bendruomenes, nuolat skraido į Lietuvą atostogauti ar kitais reikalais, domisi šalies aktualijomis, palaiko artimus ryšius su saviškiais, jų vaikai lanko lituanistines mokyklėles, kad neužmirštų gimtosios kalbos, žodžiu, visas spektras dalykų, leidžiančių suprasti, jog mes, išvykėliai, visada viena koja savo šalyje. Apie šiuos dalykus retai teužsimenama – gal kažkam naudinga kurti bejėgiškumo atmosferą?

Kadangi pamoka neišvengiamai priklauso nuo mokytojo asmenybės, galima netgi sakyti, kad pamoka – tai mokytojo vidaus atspindys, daug dirbau su savimi norėdama pasiekti kuo geresnį rezultatą. Nėra lengva išlaikyti gimtosios kalbos įgūdžius, susitinkant vos kelis sykius per savaitę, kai visą likusį laiką – tiek su bendraamžiais airiškose mokyklose, tiek už jų ribų yra bendraujama angliškai. Išgirsdavau įvairiausių naujadarų, tokių kaip: „flagas“ ar „maskė“. Tačiau kai paskutinę dieną viena mergaitė čiupo man už kojos ir sušuko: „Mokytoja, mes jūsų pasiilgsim ir lauksim grįžtant rudenį! Geros vasaros!!“, nors dar prieš tai rodė ragiukus reikšdama pasipiktinimą, kad mokytis jai labai sunku, supratau, jog visą šį laiką dirbau ne veltui. Vienas iš dalykų, apie kurį kalbu su vaikais, būtent ir yra elgesys su žmonėmis bei savęs pažinimas. Panašu, kad jie girdi. Nors tai darbas, kurio rezultatai matomi tik ateityje, noriu tikėti, kad bus gerai. Gerai. Gerai.

Ir svajote svajoju žvelgdama į puokštę, gautą dovanų atsisveikinant vasarai, apie dalykus, kurių kol kas neatskleisiu, bet tikiu, kad jie įvyks. Dirbant su mažamečiais nesunku virsti fantazuojančia neklaužada!

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis!

Ligi Dangaus — Thu, 15 Mar 2012 21:03:49 +0000

„Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis!“ – kadaise ištarė Leninas. Ir jei nuo paties Lenino pasiekimų vertinimo susilaikysime, reikėtų pripažinti, kad šis jo šūkis apie nenutrūkstamą mokymąsi labai geras. Ypač dabar, kai pasauliui tikrai reikia įvairiapusiškų asmenybių. Pavyzdžiui, kodėl turėtum sakyti, kad kažko nežinai ar nemoki? Sakyti ir nė nepasidomėti ta sritimi. Juk kai taip elgiesi, iš karto apriboji savo galimybes. Susikūrusi savo tinklaraštį prie visos kitos informacijos skiltyje „Apie mane“ įterpiau iš pirmo žvilgsnio visai nekaltutę frazę „mokausi, kai prisiverčiu“ (dabar jos nebeliko). Suprask, mokymasis man tikra kankynė, iš paskutiniųjų stengiuosi jo išvengti ir tik jau visai įsprausta į kampą imu knygą į rankas. Tikriausiai taip ir buvo. Gal. Bet kodėl? Kiekvieną kartą prisiminusi kaip leisdavau didžiąją dalį kūno kultūros pamokų, nesusilaikau nešyptelėjusi (nors tai ir ne knygos, bet visgi). Tiesiog lėkdavom į valgyklą ir kimšdavom bandeles. Ir kas galėtų tuo patikėti, kai dabar, vos kalba pasisuka apie aktyvią fizinę veiklą, energingai tarsteliu – mėgstu sportuoti. Mėgstu!! O sukti lanką išmokau jau baigusi mokyklą, nes joje kažkaip niekam nekilo mintis, kad to galima mokyti… Norėjau ir išmokau. Iš tikrųjų visai norėčiau išmokti ir šokti. Nors… Mokykloje buvau ganėtinai prasta šokėja, kuriai į porą parinkdavo lygiai tokius pačius netikšas. Taip gręžiodamasi į mokyklinius laikus kaskart pagalvoju, kad turbūt esminė problema čia ir yra – būti visiškai abejingu. Arba versti kažką daryti. Jei esi mokytojas, turi būti griežtas, bet ne diktatoriškas. Turi mylėti savo darbą, mokiniai privalo jausti, kad Tu puikiai išmanai savo dalyką ir kad bet kada jie gali į Tave kreiptis pagalbos. Bet negali sau leisti tiek „trankyti per rankas su liniuote“ (būti diktatoriumi), tiek „lūzerius“ palikti likimo valioje, nes jie „lūzeriai“, iš kurių neverta nieko tikėtis. Bene geriausiai čia turbūt tiktų žodis – pažadink. Pažadink žmoguje norą kažką daryti. Aišku, tokiu atveju gali padaugėti darbo Tau pačiam, bet… Jei jau pasirinkai mokytojo profesiją, suprask, kad stiebdamasis pats, skatinsi stiebtis ir savo mokinius. Koks viso to tikslas? Žmonės. Žmonės, gyvenantys su Tavimi, šalia Tavęs, jų elgesys bei požiūris į save ir kitus.

Ir kodėl gi man taip panūdo rašyti apie mokymąsi? Ech, sėdžiu prie stalo, žvelgiu į prieš pora dienų iš Lietuvos į Airiją atkeliavusį pažymėjimą, patvirtinantį, kad mažiau nei prieš mėnesį išklausiau tam tikrus kursus ir sėkmingai išlaikiau žinių patikrinimo testą, ir toks džiaugsmas sielą apėmęs, toks džiaugsmas. Kaip nepaprasta! Koks pasaulis mažas. Klausaisi tiesioginių nuotolinių vaizdo kursų gyvendamas toli nuo tėvynės ir švilpauji patenkintas. Puikumėlis. Kita vertus, kadangi retai ką nors priimu kaip savaime suprantamą dalyką, nejučiomis į galvą skverbiasi mintis – kažkas diena iš dienos kantriai mokėsi, gilino žinias bei atsakingai dirbo, kad tai kuo mes naudojamės ir jau nebesusimąstome, iš kur visai tai atsirado, taptų mums įprastu dalyku. Vadinasi, tam reikėjo ŽINIŲ. Ir nors neva „…žinios šiuolaikiniame pasaulyje praranda vertę.“ (www.delfi.lt) nesinorėtų visiškai su tuo sutikti, nes dėmesys formai prikausto, bet niekada neturi tiek išliekamosios vertės, kiek dėmesys turiniui. O ir šiaip – kodėl turinys ir forma negalėtų eiti išvien? Tarkim mano mėgstamas rašytojas Albert Camus. Abejoju ar kas nors galėtų ginčytis, kad jis nebuvo kūrybiškas, bet lygiai taip pat jis buvo labai intelektualus žmogus. Gal daug žinodamas Tu kartais ir apriboji savo galimybes atrasti, nes remiesi išankstinėmis nuostatomis, tačiau manau, kad užsidaryti į dėžę ir nieko nematyti taip pat nereikėtų. Ir niekaip nesuprantu kodėl „pasitikėjimas savimi, savivertė, gyvenimo džiaugsmas, smalsumas, atvirumas, socialiniai gebėjimai“ (ten pat – L.) turėtų būti atskirti nuo išsilavinimo. Būna, kad žmogus labai pasitiki savimi, ką ten – kone save dievina, bet stovi užsilipęs ant statinės, šūkauja ir nieko nepasako. Tai tuščia. Tad kodėl nepasirinkus siekti pilnatvės?

Šaltiniai: nuotrauka – www.swiga.com

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Ligi Dangaus » mokytoja

Tuk tuk tuk į vaiko širdį

Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis!