Be abejo, patirtį pagausinti galima ir pasiūlant savanorio redaktoriaus paslaugas kuriame nors naujienų portale, žurnale, laikraštyje ar pan. O kad būtum labiau pastebėtas, galima tiesiog talpinti skelbimus internete ar laikraščiuose siūlant savo redagavimo paslaugas, susikurti savo profesinį tinklalapį, kuriame būtų nuolat atnaujinama informacija apie profesinius pasiekimus ir taip pat talpinami teigiami užsakovų atsiliepimai apie puikiai atliktus darbus. Žinoma, visai tai tinka siekiant nuolat turėti darbų kaip laisvai samdomam darbuotojui, o norint gauti ir išlaikyti samdomo darbuotojo darbo vietą, teks paplušėti naršant po skelbimus ir siunčiant savo gyvenimo aprašymą toms darbovietėms, kurios siūlo norimą darbo vietą, o kai norima darbo vieta bus gauta, reikės siekti aukštos darbų kokybės ir tiesiog nepailstamai, nenutrūkstamai bei kantriai tobulėti savo profesinėje srityje.

Ir tai tik keli iš daugybės kelių, kuriuos galima rinktis ieškant redaktoriaus darbo, juk išradingumui ribų nėra.

O kokį kelią ieškant redaktoriaus darbo siūlai tu?

Tekstą parengė Ligita iš Ligi Dangaus

Šaltiniai: nuotrauka – www.wikihow.com

Rockpile – Teacher Teacher (live TV 1980)

Kodėl tai turėtų būti kam nors svarbu? Manau, kad turėtų. Galit sakyti, ką norit, vis dėlto yra taip, kad tie mūsų tautiečiai, kurie savo šeimoje nėra susidūrę su emigracijos faktu, dažnai linkę priešiškai tai vertinti: „Ai, jiems pinigai svarbiausia, tautos išdavikai…“ ir t.t. ir pan. Prisipažinkit, ar nė sykio garsiai to neišsakėt ar bent mintyse nepagalvojot? Iš tikrųjų yra visiškai kitaip. Išvykę buriasi į bendruomenes, nuolat skraido į Lietuvą atostogauti ar kitais reikalais, domisi šalies aktualijomis, palaiko artimus ryšius su saviškiais,  jų vaikai lanko lituanistines mokyklėles, kad neužmirštų gimtosios kalbos, žodžiu, visas spektras dalykų, leidžiančių suprasti, jog mes, išvykėliai, visada viena koja savo šalyje. Apie šiuos dalykus retai teužsimenama – gal kažkam naudinga kurti bejėgiškumo atmosferą?

Kadangi pamoka neišvengiamai priklauso nuo mokytojo asmenybės, galima netgi sakyti, kad pamoka – tai mokytojo vidaus atspindys, daug dirbau su savimi norėdama pasiekti kuo geresnį rezultatą. Nėra lengva išlaikyti gimtosios kalbos įgūdžius, susitinkant vos kelis sykius per savaitę, kai visą likusį laiką – tiek su bendraamžiais airiškose mokyklose, tiek už jų ribų yra bendraujama angliškai. Išgirsdavau įvairiausių naujadarų, tokių kaip:  „flagas“ ar  „maskė“. Tačiau kai paskutinę dieną viena mergaitė čiupo man už kojos ir sušuko: „Mokytoja, mes jūsų pasiilgsim ir lauksim grįžtant rudenį! Geros vasaros!!“, nors dar prieš tai rodė ragiukus reikšdama pasipiktinimą, kad mokytis jai labai sunku, supratau, jog visą šį laiką dirbau ne veltui. Vienas iš dalykų, apie kurį kalbu su vaikais, būtent ir yra elgesys su žmonėmis bei savęs pažinimas. Panašu, kad jie girdi. Nors tai darbas, kurio rezultatai matomi tik ateityje, noriu tikėti, kad bus gerai. Gerai. Gerai.

Ir svajote svajoju žvelgdama į puokštę, gautą dovanų atsisveikinant vasarai, apie dalykus, kurių kol kas neatskleisiu, bet tikiu, kad jie įvyks. Dirbant su mažamečiais nesunku virsti fantazuojančia neklaužada!

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Tikriausiai nieko nuostabaus, kad lygiai dėl tos pačios priežasties negaliu pakęsti šveplo rašymo (nepainioti neapykantos šveplam rašymui su neapykanta šveplai rašantiems žmonėms, nes pastaroji, mano nuomone, visai neturėtų egzistuoti, kaip kad, tarkim, nederėtų vertinti žmogaus pernelyg nukrypstant į asmeniškumus, o ne pagal konkrečius jo darbus). Kai mano tinklaraštyje kas nors pakomentuoja nevartodamas specifinio lietuviško raidyno, pirmąjį kartą maloniai užsimenu, kad jei tik yra galimybė, būtų rašoma vartojant visas reikalingas raides, antrąjį kartą tai pakartoju jau nebe taip maloniai, o po trečiojo karto (dažniausiai šio jau nebeprireikia) būnu pasiryžusi be jokios sąžinės graužaties atimti komentavimo galimybę, nes, po velnių, esam lietuviai, tai ir rašykim lietuviškai! Nors su šveplais užsienio lietuvių komentarais dar taikstydavausi, maniau, gyvenant svetur gana sudėtinga gauti tinkamą programinę įrangą, bet… Tai buvo iki šiol. Kol pati savo kailiu visko neišbandžiau ir neįsitikinau, kad nėra nei vienos rimtos priežasties rašyti šveplai!

Buvo taip. Į Airiją atvykau su jau iš seniau turėtu kompiuteriu, taigi dėl didžiai vertinamo specifinio lietuviško raidyno galvos nesukau. Rašiau taisyklingai ir vargo nemačiau. Tačiau kai senukas vis dažniau atsisakydavo man tinkamai tarnauti, teko jį pakeisti kitu. Deja, pastarajame iš pat pradžių neaptikau galimybės rašyti taisyklinga lietuvių kalba. Pirma mintis natūraliai šovusi į mano garbanotą filologės galvą buvo: „Tai ką dabar darysiu?“. Staigiai leidausi į paieškas internete. Ir ką Jūs manot? Atradau puslapį – http://gate2home.com/Lithuanian-Keyboard, kuris įvardijamas ne kaip kitaip, o pačia tikriausia virtualia klaviatūra (be lietuvių kalbos čia galima pasirinkti ir daugybę kitų kalbų) . „Puiku, dabar turėsiu kur siuntinėti visus tinginčius rašyti lietuviškai!“ – sumojau. Bet susitaikyti su mintimi, kad pačiame kompiuteryje neturėsiu lietuvių kalbos, vis vien negalėjau, prireikus ir trūkstamas programas būčiau tiesiai iš Lietuvos užsisakiusi. Tik pamaniau, kad prieš tai derėtų kreiptis artimiausiu adresu įvairiems su kompiuteriu susijusiems negalavimams spręsti. „Brol, man reikia lietuvių kalbos! Gal žinai, ką daryt?“ – paklausiau. „Žinau, palauk…“ – atsakė. „Laukiu, laukiu, tegu tik būna!“ – ėmiau nekantrauti. Po kurio laiko susisiekėme „Skype“ programa. „Ir?“ – nutęsiau. „Control panel – > Change Keyboards Or Other Input Methods – > Change Keyboards – > Add… – > Lithuanian – > OK – > OK“. „Taip paprastai? – išsižiojau. – Tai kodėl visi (turėjau omeny išvykusius gyventi į svečią šalį, tarp jų, aišku, ir save) rauda, kad neturi lietuviškos klaviatūros?“. „Nežinau.“ – tarstelėjo. Dar šį bei tą pasitikslinau, nes nuo skirtingų „Windows“ sistemų priklauso, kur tiksliai lietuvių kalba bus atrasta, ir ir… Nepraėjus nė penkiolikai minučių, aš susigrąžinau galimybę rašyti švarutėle lietuvių kalba!!! Labai apsidžiaugiau (beliko išsiaiškinti nustatymus telefone). Tiesa, tas faktas, kad internetas vis dar pilnas šveplos lietuvių kalbos, manęs nė kiek nedžiugina (niekas nekalba apie įspūdingą kalbos stilių ar įmantrumu pribloškiantį žodyną, nes tai jau talento bei itin nuoseklaus darbo reikalaujantis rezultatas). Kadangi dabar žinau (galbūt kai kurie iš Jūsų šiuos atradimus esate padarę jau senų senovėje ir šiuo įrašu aš tik kartosiuosi), kad nei vienas mūsų tautietis be tingėjimo ir nenoro ieškoti negali turėti jokių kitų pasiteisinimų, nenustebkit, kad kokiame nors forume ar portale aš Jums grūmosiu, šmikiai. Taškas.

„Be specifinio lietuviško raidyno galima rašyti kur kas greičiau.“ – atrėšit. Ką gi patikrinau ir tai. Atsitiktinai pasirinkau teksto ištrauką. Ją rašiau du kartus. Iš pradžių be „š, č, ž“ bei visų kitų išskirtinai lietuvių kalbai būdingų raidžių, paskui – su jomis. Ir ką Jūs manot? Nediduko tyrimo rezultatas – visiškai vienodos apimties tekstą be specifinių lietuviškų raidžių parašiau per tris minutes ir trisdešimt dvi sekundes, su – per tris minutes ir trylika sekundžių (galima kelių sekundžių paklaida). Tai kas iš tikrųjų greičiau? „Tu taip pripratusi…“ – sakysit. Prašyčiau – lygiai kaip tą teigiantys esate pripratę rašyti kitaip! „Pripratimas ir rutina yra „laiko vėžys.““ – kadaise yra pastebėjęs airių kilmės dramaturgas Samuel Beckett. Tad jei jau rutina neišvengiama, kodėl nesuformavus gerų įpročių? O dėl kokių priežasčių kiekvienas nuoširdžiausiai galime atsakyti tik pats sau…

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Galit užeit čia. Rasit įvairiausių klaidų ir taisymų. Nenustebkit, jei kada nors atsibusit ir išvysit savo komentarus ten pataisytus. Į akiratį paklius tie, kurie komentuoja (komentavo) mano tinklaraštyje.

Tiesa, labai nemuškit, nes dar mokausi, tai ir pati klaidų darau…:)) Aš irgi pažadu jūsų nemušti.

Žodžiu, štai taip draugiškai visi žygiuojam tobulinti savosios lietuvių kalbos! Tram pam pam!!!