Prieš išvykdama tikėjausi šio bei to, o pirmiausiai – laiko. Laiko savo lūkesčiams įgyvendinti. O kad būčiau nepuolusi į desperatiškas laiko paieškas ir bent šiek tiek pasidomėjusi ar šalyje, į kurią vykstu, laikas vertinamas… Tikriausiai nebūčiau tos šalies pasirinkusi. Ne per seniausiai perskaičiau knygą apie bendravimą (kur jos būta anksčiau?) ir atradau mintį, kad pasaulyje egzistuoja monochroninės ir polichroninės kultūros. Vienose viskas vyksta sekundžių tikslumu, gerbiamas žmonių laikas, viskas gana tikslu, o štai kitose – visi atsipūtę, niekur neskuba, neva mėgaujasi gyvenimu. Vienas man taip ir pasakė: „Relax, relax“. Nieko neturiu prieš mėgavimąsi gyvenimu, jei tas mėgavimasis netrukdo kitiems žmonėms, tačiau kai besimėgaujantys stabdo aplinkinių pažangą, brr.

Šiaip ką? Neįsivaizduoju nuo ko pradėti pasakoti bandant į vieną įrašą sutalpinti metus. Turbūt pastraipėlėmis pažersiu, jūs jau žiūrėkitės patys. Ir per daug asmeniškumų atskleisti nesinori, o visas gyvenimas ten juk kone vieni asmeniškumai.

Žinokit, ties šiais žodžiais stabtelėjau prieš toliau tęsdama įrašą ir pagalvojau, kad geriausia visko pernelyg nesuasmeninti sklaidant dienoraščius (gyvendama svetur užbaigiau prieš tai tik pradėtą vieną sąsiuvinį ir šiuo metu visai prie pabaigos antras) – juk asmeniškiau nei juose vis tiek nebus. Besklaidydama bandžiau atkreipti dėmesį į kintančią dvasios būseną – iš pradžių įprasti šūkavimai, stebėjimasis viskuo, kas aplinkui, nesuteikę progos kaip reikiant susivokti besant svetur, noras daryti, lėkti, pilnomis saujomis semti visas naujoves, kurias siūlo gyvenimas. Visa tai kuriam laikui užslopino adaptacinio laikotarpio pasekmes, kurias galiausiai vis tiek teko patirti. Kas per velnias tas adaptacinis laikotarpis? Nors nežinau, ar pasaulinio garso operos solistė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana pirmoji sugalvojo tokį palyginimą, bet jis bene geriausiai tai apibūdina: „Ryšys su Lietuva yra kaip kūdikio raištis su motina, kurio neįmanoma nukirpti.“.

Kaip pirštu į akį. Ryšys. Supratimas, kad kažką palikai. Tarsi dalį savęs. Ir tokia būsena šiek tiek vargina. Galbūt to nejunta besileidžiantys į trumpalaikes keliones ar nesantys tokie poetiški, tačiau visi kiti bet kokiu atveju šiuos jausmus patiria. Tikriausiai iš čia ir srautas pamėklišką išvykėlių įvaizdį kuriančių jų pačių komentarų. Kam išsyk į rankas nenukrito darbas, ką aplankė suvokimas, kad ir kitur gyvena žmonės, o ne stebukladariai. Per šiuos metus ir pati pasitikrinau – yra kur tobulėti. Planuoju dar kurį laiką tikrintis. Tobulėti. Gerai, kad jau supratau, jog tobulybė nepasiekiama, tačiau tobulėti tai nė kiek netrukdo.

Berašydama aukščiau esančią pastraipą darsyk žvilgtelėjau į įrašo pavadinimą ir markstydamasi prie jau esamo teksto prirašiau „I dalis“, nes supratau, kad į vieną įrašą viską sugrūsti sunkoka, nors ir kokie lėtapėdiški žmonės suptų, atrodytų tik ir tykantys kaip čia sunaikinus visus įsimintinesnius įvykius.

Tai tam kartui tiek. „Saldžių sapnų!“ – jei skaitysit prieš miegą, „Labas!“ – jei kitu metu. Grįšiu.

Šaltiniai: nuotrauka – www.thesecondhandrose.blogspot.ie

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

Ir kai žiniasklaidoje svarstoma – kaip ten iš tikrųjų – mūsų vis dar trys milijonai ar viso labo teliko tik du kažkiek (jei ką, tai Marijonas kaltas, Marijonas!), o tie 3,054 mln. laužti iš piršto, tiksliau, piktavalių nerūpestingai išgalvoti ir tų pačių piktavalių sėdint tykiuose tvankiuose kabinetuose dviem kairės ar dešinės rankos pirštais popieriaus lapuose, palubiuose tezvimbiant kelioms pavasariškai nusiteikusioms musėms, tušinuku išskrebenti, kuo atsakingiausiai galiu pareikšti, kad bent jau keli šimtai turinčių vardus ir pavardes tikrai yra, nes savo akim juos regėjau, savo lūpom it užsukta kiekvienam duris atvėrusiam su šypsena veide kartojau: „Laba diena. Gyventojų ir būstų surašymas. Ar…“, savo atmintim didžiavausi, kai galiausiai visi surašymo klausimai tapo mano antruoju „Aš“. Dirbau surašinėtoja. Po šimts, įdomus tas gyvenimas, kai pagalvoji. Vaikams galėsiu demonstruoti prisiminimui dovanų gautą tą oranžinį tušinuką. Ir po šiai dienai jis rašo. Po šiai dienai, nors nuo surašymo pabaigos praėjo daugiau nei savaitė, Vilnius kažkokiu kitokiu virtęs. Ypač senamiestis. Cha! Linksmiausia būna, kai įgriūni į banką, o ten kaip niekur nieko šmėkšteli tavo surašytas žmogus. Arba išgirsti: „Labas, Ligita!“. Labas. Labas. Labas!

Turbūt dar ilgai iki galo negalėsiu įvertinti įgytos patirties. Tarkim tie visi neįveikiami užraktai pirmosiomis savaitėmis su žiauroku tarpusavio susvetimėjimu asocijavosi. Kita vertus, kai kokia nors gretimos parduotuvėlės darbuotoja ar ką tik iš kiemo su apdriskusiais džinsais begrįžtąs vaikis nuoširdžiai tuos skaičiukus sudiktuodavo, kiek atsikvėpiau. Bandymai nesusirašiusius suaktyvinti skrajutėmis, plakataisdažniausiai baigdavosi… Niekaip. Abejingumu. Keli tepaskambino nurodytu telefonu. Užtat įsitikinau, kuo ir norėjau – aplinkui vis dėlto gausu nepaprastai šaunių žmonių! O po tokių išdidžių pareiškimų kaip: „Pirma ir vienintelė“, pateikus klausimą apie pirmosios santuokos įregistravimo metus, supratau, kad  vis dar vertinama šeima (taip, kad neva įsivyraujantį naujosios kartos antišeimynišką požiūrį susi…)!! Visko nė neišpasakosi. Nors šiek tiek galiu. Štai, pavyzdžiui, vieną vakarą, kai buvau dėl kelių: „Ko Jūs čia vaikštot naktimis?“ tipo frazių benusimenanti, užklydau pas energija trykštančią senukų porelę. „Kaip aš Jūsų laukiau!“ – sušuko garbaus amžiaus moteris, išgirdusi kokiu tikslu kreipiausi į juos. Tarstelėjau: „Džiaugiuosi. Tik žinot, nevisi laukia.“. Staigiai nusistebėjo: „Kaip taip gali būti? Juk tai tokia ypatinga pareiga!“. Aha. Ypatingas ir darbas. Parodęs taisytinas mano asmenines savybes, pasendinęs keliais metais ar kažką panašaus bei, mielas malonus perkūnėli, mąstau, kad šitas didelis pasaulis mažas išties, jauku jame gyventi, savi juk esam. Net jei visokie.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

O šįsyk mano dėmesio sulaukė Rolando Rastausko kūrinys „Privati teritorija“. Po Valdo Papievio „Eiti“ ir Jolitos Skablauskaitės „Sado sindromas“ romanų, kurie iš pasirinkimui siūlomo penketuko ypatingai manęs nesužavėjo, ši esė rinktinė tapo tarsi atgaiva, signalu, jog mūsų šalies literatūrinė situacija vis dėlto ne pati prasčiausia. Nors čia, sakytumei, nėra tikslo džiaugtis vientisos istorijos ir ryškaus charakterio nebuvimu, kas truputį blaško skaitant, tačiau žinant esė žanro subtilybes šį punktą reikėtų praleisti bei remtis kitokiais vertinimo kriterijais. Taigi – ar skaitydama atradau įvairių, žmogui rūpimų temų gvildenimą ir kritišką žvilgsnį į dabartį? Taip, Taip, ir dar kartą stiprus Taip. Keisčiausia, kad man, kvaištelėjusiai dėl grožinės literatūros, tai visai patiko. Pastaroji nemeluoja, anaiptol (apie tai kada nors parašysiu plačiau), tiesiog, po daugelio metų atsivertus Rolando sukurptą darbą, tų laikų, kurie dar neatėjo, bet, jei vis iš naujo beprasidedančios pasaulio pabaigos nesulauksim anksčiau, ateis, skaitytojui lyg ant delno atsivers esminės XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje kilusios bėdos, rūpesčiai (esė rinktinė apima 1993 – 2009 metus keliaujant po įvairiausias pasaulio šalis).

Apie juos pasakojama visai ne piktai ar pagiežingai, pasitikima galimybe suklydus taisytis. Pasitikima žmogumi, kuris, kad ir kaip ten būtų, velniškai pagaulus šių laikų vilionėms. Abejingų nepaliekantis Andrius Užkalnis taip pat neturėtų nusivilti skaitydamas šią esė rinktinę – juk joje pavartotas jo be galo mėgstamas žodis „simuliakras“! Ironizuoju, paprasčiausiai kelių kadaise pas mane nuomones reiškusių komentatorių Mokytoju vadinamas Andrius turėtų suprasti, kad bent pagal užmojus yra ir kitas Mokytojas, bei tai supratęs pulti barškinti klaviatūra. Tik spėju, esu šiek tiek sugadinta, kartais vertinu kūrybą jos nė neskaičiusi (tarkim apsisprendžiu netgi neskaityti), vien iš nuogirdų, iš autoriaus susikurto įvaizdžio, kaip savo 1957 metų gruodžio 14 dieną perskaitytoje paskaitoje pažymėjo Nobelio premijos laureatas rašytojas Albert Camus: „Šiandien pats geriausias rašytojas yra tas, kuriuo žavisi ar kurio nekenčia jo neskaitę.“

Ir koks gi to kito Mokytojo stilius? Štai konkretus pavyzdys:

Įvaizdis nenuleidžiamas „iš viršaus“ – jis gimsta tik iš vietos dvasios suvokimo ir meilės. Lietuva tol neturės „įvaizdžio“, kol Raseiniai neturės patogios autobusų stoties. Raseiniai neturės patogios autobusų stoties tol, kol Lietuva neprivers Raseinių su(si)vokti, kad jos neturėdami jie visų pirma daro gėda sau. O tik po to – visam kraštui. O tada jau ir (naujausiajai) istorijai.

Arba dar:

Šį vidurvasarį po vidurnakčio likimas lėmė susitikti su dviem nepažįstamaisiais, kurių dėmesio objektu staigo tapo mano vargšė galva. Dabar jau reikėtų sakyti – laiminga galva, kadangi lengvai sutrenktos smegenys geriau už bilietą anapusybėn. Ją apskaldę, treninginiai džentelmenai griebė pustuštę rankinę ir neatsisveikinę pasišalino. Tad geriau jau toks fiasco, su kuriuo kažkaip susitaikom, negu tasai, su kuriuo susitaikyti negalime.

Nesakau, kad pritariu visiems pastebėjimams, o pabertomis donžuaniško gyvenimo būdo nuotrupomis absoliučiai nesižaviu, tačiau skaityti buvo tikrai įdomu, vertinga. Kone kiekviename skyriuje stebėjausi autoriaus gebėjimu suvaldyti srautus medžiagos – tas iš pirmo žvilgsnio betvarkę primenantis dėstymas (kapoti sakiniai, puslapio ar daugiau citatos iš kitų rašytojų kūrinių) baigus skaityti sukūrė neįpareigojančios, sklandžios visumos įspūdį.

312 puslapių.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“

* * * Atsukam juostelę atgal. * * *

19.00 h. Ne, 19.10 h, nes menininkai pripratę visur vėluoti.

Vilniaus miesto rotušė. Pirmame aukšte sienos iškabintos įstabiais paveikslais, bet, be abejo, Ligita juos apžiūrės tik rytoj (ką, nejaugi ispanų kalbos paskaitos padarė savo?!). Šiandien ji klausėsi poetų. Žinau, kad prozą skaitau dažniau, žinau, kad ji man ir prie veido labiau tinka, bet kartais ateina laikas ir poetams. Juolab, kad renginys pasitaikė iš tų remiančių tarptautinį šalių bendradarbiavimą. Mėgstu jausti, jog kultūra dar nemiršta. Nemiršta, nors Eugenijus Ališanka tvirtina, kad: „…mirusieji vaikšto su mažais žemėlapiais…“ (cha, ištraukiau mintį iš konteksto!), Marcelis Beyeris – „Ilgai jau nebetruks…“ (irgi!), Uladzimiras Arlou savo eilėse kažką kužda apie trečią infarktą, o Gintaras Grajauskas visai nepasirodo.

Kaip jau supratot, literatūros festivalyje „Europos pasienio regionai – poetiniai kalbos kraštovaizdžiai“ (angl. European Borderlands) man patiko. Įvairūs autoriai iš Lietuvos, Baltarusijos, Vokietijos, Lenkijos ir Ukrainos skaitė savo kūrybą. Buvo įdomu stebėti kokie visi skirtingi skaitovai. Šiuo metu Belgijoje gyvenanti Agnė Žagrakalytė spruko nuo scenos perskaičiusi vos vieną kūrinį, Andrej Chadanovič sunkiai tramdė savo emocijas, o Vera Burlak atrodė štai tuoj užtrauks giesmę, nes balso tonas buvo išskirtinai pakeltas, rankų mostai nenusakomai platūs. Kažkodėl kryžiuką pasidėjau ties Jano Vagnerio pavarde. Gal iš -iolikos skaičiusių jis labiausiai prilipo? Pasidomėsiu. Šiaip ar taip ne visos pavardės buvo girdėtos… Ei, gi nėra ko stebėtis – literatūrinis pasaulis toks spalvingas! Mmm, niam niam. Formos prasme itin išsiskyrė Dzmitry Dzmitryjeu iš Baltarusijos, nes jis kuria logogrifus, palindromus ir kitokius velnius. Net mums keletą savo darbų vaizdžiai pademonstravo.

Ir ką? Grįžtam į pradžios pabaigą:) Užkandžiaut neužkandžiavau – pati didžiausia užkanda renginyje dalyvavusių autorių kūrybos rinkinukas glėby. Kvapas kol kas neaiškus. Tebūnie.

Tekstą parengė Ligita iš „Ligi Dangaus“